Į pietryčius nuo Alytaus esantis nedidelis Alovės kaimelis – žymaus LDK didiko Marcijono Aleksandro Oginskio gimtinė. Jau XV a. Alovėje stovėjo pilis ir didžiojo kunigaikščio dvaras. Vėliau atsirado Baltoji Alovė – dvaro sodyba išsidėsčiusi arčiau kelio, dabartinio Alovės kaimo vietoje. Baltosios Alovės pastatai išsiskyrė balta pamatų spalva, tačiau šiandien čia išlikęs ir į Kultūros vertybių registrą įrašytas tik kultūrinis sluoksnis. Paskutiniai sodybos likučiai sunaikinti XX a. 9 dešimtmetyje kasant melioracijos griovius. Kitoje ežero pusėje kūrėsi atskira Raudonosios Alovės dvaro sodyba, taip praminta dėl raudonos spalvos pastatų (šiuo metu išlikęs svirnas, aprėmintas raudonų plytų angokraščiais ir kampais, neišlikę rūmai taip pat veikiausiai buvo raudonų plytų). Raudonajai Alovei (u. k. KVR 46) pasisekė labiau, čia iki mūsų dienų išliko ponų namas, svirnas ir ūkinis pastatas (kluonas).

XIX a. Baltosios ir Raudonosios Alovės dvarus valdė garsių Lietuvos didikų palikuonys Gediminai ir Ratautai. Alovės dvarininkai aktyviai dalyvavo 1863 m. sukilime. Vėliau Raudonosios Alovės dvaras buvo parduotas, o per Pirmąjį pasaulinį karą pabėgus jo šeimininkui A. Maniuchinui, dvaro teritorija išparceliuota ir išdalinta čia dirbusiems samdiniams bei savanoriams, kovojusiems už Lietuvos laisvę. Pati dvaro sodyba atiteko K. Čiaplikui. Tarpukariu čia veikė pradinė mokykla, kurią lankė aplinkinių kaimų vaikai. Po Antrojo pasaulinio karo kuriantis kolūkiui, dvare buvo įrengta lentpjūvė, svirne laikomi kolūkio grūdai, kluone – pašaras galvijams. Iš Sibiro grįžęs K. Čiapliko sūnus su šeima kurį laiką dar gyveno mediniame ponų name, jam mirus dvaro sodyba buvo parduota.

Raudonosios Alovės dvaro sodybos fragmentų ponų namas (u. k. KVR 41278) – stačiakampio plano vieno aukšto pastatas su rūsiu ir mansarda šiaurinėje dalyje. Pastato stogas pusvalmis, dengtas lygios skardos lakštais su užlankais. Fasadai apkalti horizontaliomis medinėmis lentelėmis, langai ir durys su apvadais. Rytinėje pusėje pristatytas vėlesnis silikatinių plytų priestatas, vakarų fasade durų link veda betoniniai laiptai.

Ponų namas vertingas architektūriniu aspektu. Tai tipiškas tradicinės kaimo architektūros pavyzdys, su kitais dvaro pastatais sudarantis vieningą kompleksą.

FIXUS Mobilis sutvarkė pagrindinius stogo dangos nesandarumus ir pakeitė supuvusias pietinio fasado nuolajos dailylentes.

Į pietryčius nuo Alytaus esantis nedidelis Alovės kaimelis – žymaus LDK didiko Marcijono Aleksandro Oginskio gimtinė. Jau XV a. Alovėje stovėjo pilis ir didžiojo kunigaikščio dvaras. Vėliau atsirado Baltoji Alovė – dvaro sodyba išsidėsčiusi arčiau kelio, dabartinio Alovės kaimo vietoje. Baltosios Alovės pastatai išsiskyrė balta pamatų spalva, tačiau šiandien čia išlikęs ir į Kultūros vertybių registrą įrašytas tik kultūrinis sluoksnis. Paskutiniai sodybos likučiai sunaikinti XX a. 9 dešimtmetyje kasant melioracijos griovius. Kitoje ežero pusėje kūrėsi atskira Raudonosios Alovės dvaro sodyba, taip praminta dėl raudonos spalvos pastatų (šiuo metu išlikęs svirnas, aprėmintas raudonų plytų angokraščiais ir kampais, neišlikę rūmai taip pat veikiausiai buvo raudonų plytų). Raudonajai Alovei (u. k. KVR 46) pasisekė labiau, čia iki mūsų dienų išliko ponų namas, svirnas ir ūkinis pastatas (kluonas).

XIX a. Baltosios ir Raudonosios Alovės dvarus valdė garsių Lietuvos didikų palikuonys Gediminai ir Ratautai. Alovės dvarininkai aktyviai dalyvavo 1863 m. sukilime. Vėliau Raudonosios Alovės dvaras buvo parduotas, o per Pirmąjį pasaulinį karą pabėgus jo šeimininkui A. Maniuchinui, dvaro teritorija išparceliuota ir išdalinta čia dirbusiems samdiniams bei savanoriams, kovojusiems už Lietuvos laisvę. Pati dvaro sodyba atiteko K. Čiaplikui. Tarpukariu čia veikė pradinė mokykla, kurią lankė aplinkinių kaimų vaikai. Po Antrojo pasaulinio karo kuriantis kolūkiui, dvare buvo įrengta lentpjūvė, svirne laikomi kolūkio grūdai, kluone – pašaras galvijams. Iš Sibiro grįžęs K. Čiapliko sūnus su šeima kurį laiką dar gyveno mediniame ponų name, jam mirus dvaro sodyba buvo parduota.

Raudonosios Alovės dvaro sodybos fragmentų svirnas (u. k. KVR 41279) – stačiakampio plano pastatas su dvišlaičiu stogu ir įgilintu priesvirniu. Išskirtinis svirno architektūros bruožas – priesvirnio arkos ir raudonų plytų mūras pastato kampuose, karnize ir angose.

FIXUS Mobilis nugenėjo šalia svirno augantį medį ir užtaisė stogo dangos nesandarumus.

Priekulės laisvės kovų ir tremties muziejaus pirmas ūkinis pastatas (Klaipėdos g. 29, Priekulė) yra registrinis vietinės reikšmės kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 36870), priklausantis Priekulės laisvės kovų ir tremties istorijos muziejaus kompleksui. Pastatas yra vertingas savo istorinėmis savybėmis.

Buvusios vietinės žandarmerijos nuovados sodyba pastatyta XX a. pradžioje. Ją sudaro trys mūriniai statiniai: pagrindinis dviejų aukštų namas šalia gatvės, ūkinis vieno aukšto pastatas, stovintis lygiagrečiai pagrindiniam bei šiaurės vakarų pusėje pastatytas nedidelis sandėliukas. Sodyba iki šių laikų yra išlaikiusi bendrą komplekso vaizdą, užstatymo planinę struktūrą bei autentišką Rytprūsių mūrinę architektūrą (1 pav.). Daugiau nei per šimtą metų pastatų funkcija kito: XX a. 5 dešimt. sodyboje įsikūrė NKVD-MVD-MGB, vėliau pastatus perėmė sovietų stribai. Sovietiniu laikotarpiu pastatuose veikė Priekulės apylinkė ir žemėtvarkos skyrius, o XX a. pab., Lietuvai atgavus nepriklausomybę, buvo įsteigta visuomeninė organizacija Laisvės kovų ir tremties istorijos muziejus. Nepriklausomoje Lietuvoje pastatai buvo prikelti antram gyvenimui – tamsių ir kraupių istorinių įvykių ir išgyvenusių žmonių atsiminimams saugoti.

Priekulės laisvės kovų ir tremties muziejaus administracinis pastatas stačiakampio plano, vieno aukšto su mansarda. Istorizmo stiliaus pastatas keraminių plytų mūro, su šviesaus tinko apdaila, kuri išryškina fasade dominuojančius langų ir durų rievėtų raudonų plytų mūro angokraščius (2 pav.). Namas yra labai svarbus savo istorine reikšme – jame buvo kalinami ir tardomi rezistencinės kovos dalyviai.

FIXUS Mobilis šiame pastate išvalė lietlovius, sutvirtino apirusį ugniasienės mūrą, apskardino nesandarią kamino ir stogo jungtį, bei ant stogo konstrukcijos ilginių įrengė spyglius paukščiams atbaidyti.

Priekulės laisvės kovų ir tremties muziejaus pirmas ūkinis pastatas (Klaipėdos g. 29, Priekulė) yra registrinis vietinės reikšmės kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 36870), priklausantis Priekulės laisvės kovų ir tremties istorijos muziejaus kompleksui. Pastatas yra vertingas savo istorinėmis savybėmis.

Buvusios vietinės žandarmerijos nuovados sodyba pastatyta XX a. pradžioje. Ją sudaro trys mūriniai statiniai: pagrindinis dviejų aukštų namas šalia gatvės, ūkinis vieno aukšto pastatas, stovintis lygiagrečiai pagrindiniam bei šiaurės vakarų pusėje pastatytas nedidelis sandėliukas. Sodyba iki šių laikų yra išlaikiusi bendrą komplekso vaizdą, užstatymo planinę struktūrą bei autentišką Rytprūsių mūrinę architektūrą (1 pav.). Daugiau nei per šimtą metų pastatų funkcija kito: XX a. 5 dešimt. sodyboje įsikūrė NKVD-MVD-MGB, vėliau pastatus perėmė sovietų stribai. Sovietiniu laikotarpiu pastatuose veikė Priekulės apylinkė ir žemėtvarkos skyrius, o XX a. pab., Lietuvai atgavus nepriklausomybę, buvo įsteigta visuomeninė organizacija Laisvės kovų ir tremties istorijos muziejus. Nepriklausomoje Lietuvoje pastatai buvo prikelti antram gyvenimui – tamsių ir kraupių istorinių įvykių ir išgyvenusių žmonių atsiminimams saugoti.

Priekulės laisvės kovų ir tremties muziejaus pirmas ūkinis pastatas vieno aukšto, stačiakampio plano. Sienos keraminių plytų mūro, su įkomponuotais tinko apdailos plotais, o durų ir langų angos pabrėžtos rievėtomis plytomis (2 pav.). Namas yra labai svarbus savo istorine reikšme – jame buvo kalinami rezistencinės kovos dalyviai.

FIXUS Mobilis pastate išvalė vandens nuvedimo sistemą, sutvarkė neteisingai įrengtą įlają, užsandarino suskilusį ugniasienės ir stogo dangos apibetonavimą, plyšių stebėjimui įrengė plyšių matuoklius.

Priekulės laisvės kovų ir tremties muziejaus antras ūkinis pastatas (Klaipėdos g. 29, Priekulė) yra registrinis vietinės reikšmės kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 36872), priklausantis Priekulės laisvės kovų ir tremties istorijos muziejaus kompleksui. Pastatas yra vertingas savo istorinėmis savybėmis.

Buvusios vietinės žandarmerijos nuovados sodyba pastatyta XX a. pradžioje. Ją sudaro trys mūriniai statiniai: pagrindinis dviejų aukštų namas šalia gatvės, ūkinis vieno aukšto pastatas, stovintis lygiagrečiai pagrindiniam bei šiaurės vakarų pusėje pastatytas nedidelis sandėliukas. Sodyba iki šių laikų yra išlaikiusi bendrą komplekso vaizdą, užstatymo planinę struktūrą bei autentišką Rytprūsių mūrinę architektūrą (1 pav.). Daugiau nei per šimtą metų pastatų funkcija kito: XX a. 5 dešimt. sodyboje įsikūrė NKVD-MVD-MGB, vėliau pastatus perėmė sovietų stribai. Sovietiniu laikotarpiu pastatuose veikė Priekulės apylinkė ir žemėtvarkos skyrius, o XX a. pab., Lietuvai atgavus nepriklausomybę, buvo įsteigta visuomeninė organizacija Laisvės kovų ir tremties istorijos muziejus. Nepriklausomoje Lietuvoje pastatai buvo prikelti antram gyvenimui – tamsių ir kraupių istorinių įvykių ir išgyvenusių žmonių atsiminimams saugoti.

Priekulės laisvės kovų ir tremties muziejaus antro ūkinio pastato architektūra paprasta: pastatas stačiakampio plano, vieno aukšto. Namas yra labai svarbus savo istorine reikšme – jame buvo laikomi nukankintų ir mirusių rezistencinės kovos dalyvių kūnai (2 pav.), todėl jame buvo įrengta Priekulės laisvės kovų ir tremties muziejaus ekspozicija - koplytėlė.

FIXUS Mobilis nuo pastato sienų nuvalė biopažaidą, restauraciniu skiediniu užpildė ištrupėjusias mūro siūles, plyšio stebėjimui vakarinėje sienoje įrengė plyšių matuoklį.

Mosėdžio Šv. Roko kapinių koplyčia (u. k. KVR 30635) pastatyta 1845 m. tuo metu naujose miestelio kapinėse. Tai romantinio klasicizmo stiliaus pavyzdys, Žemaičių kraštui būdingas sakralinės architektūros paminklas.

Kapinių koplyčios pastatas stačiakampis su užapvalinta apside, priekiniame fasade turi klasicistinį portiką, paremtą keturiomis medinėmis kolonomis ant granito postamentų. Išraiškingiausia eksterjero detalė – puošnus virš frontono iškylantis medinis bokštelis. Koplyčia sumūryta laikantis liaudiškų tradicijų: sienos – lauko akmenų mūro su akmenukų skaldos užpildu (kamša), rėminamos baltai tinkuotų piliastrų ir karnizo, išryškinti tinkuoti angokraščiai. Tokie akmens mūro ir balto tinko deriniai yra vienas būdingiausių Lietuvos romantizmo bruožų, būdingi daugeliui 1830–1860 m. sakralinių pastatų Lietuvoje.
Pastatas laikui bėgant yra patyręs pokyčių – neišlikęs mūrinis rūsio skliautas (šiuo metu koplyčios grindys paremtos medine statramstine konstrukcija), sovietmečiu perstatytas bokštelis. Tačiau įvertinant tai, kad koplyčia baigia skaičiuoti antrą šimtą metų ir išlaikė iš esmės autentišką pavidalą, tai yra puikus ir saugotinas sakralinės romantizmo architektūros paminklas Šiaurės Lietuvoje.

FIXUS Mobilis pakeitė supuvusias ir nesandarias koplyčios bokštelio lentas, sutvirtino medinę bokštelio konstrukciją ir pakeitė skilusį stiklą koplyčios lange.

Vilniaus pašto darbuotojų namų komplekso trečias namas (Antakalnio g. 18, Vilnius) yra registrinis, vietinės reikšmės kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 45782), priklausantis Vilniaus pašto darbuotojų namų kompleksui, esančiam Vilniaus miesto istorinėje dalyje – Antakalnyje.

Antakalnyje statybos suaktyvėjo XX a. 4 deš. Vilniaus pašto darbuotojų statybos-gyvenamosios bendrijos iniciatyva architektas Ričardas Stžeševskis parengė gyvenamųjų namų projektus, pagal kuriuos buvo pastatytas Vilniaus pašto darbuotojų namų kompleksas. Jis yra išlikęs iki šiol, tačiau dėl vėliau įgyvendintų įvairių statybos darbų komplekso išvaizda labai pakito.

Gyvenamasis mansardinis namas – kompaktinio stačiakampio plano. Apsupta žalumos, bet iš gatvės vizualiai atvira ir spalviškai kontrastuojanti pastato forma traukia akį pravažiuojant pro šalį. Pastato fasadai kuklūs ir neapkrauti. Nepaisant vėlesnių pakeitimų, pastatas yra reikšmingas kaip urbanistinės istorinio Antakalnio struktūros dalis, išsaugojusi savo tūrį ir autentiškas konstrukcijas.

FIXUS Mobilis komanda apžiūrėjo objektą ir atliko prevencinės priežiūros darbus. Buvo įrengtos laikinos atramos stogo konstrukcijai, užtaisytos nesandarios stogo dangos vietos, išvalyta vandens nuvedimo sistema.

Poeto Antano Baranausko ir rašytojo Antano Žukausko-Vienuolio sodybos Antano Žukausko-Vienuolio namas (A. Vienuolio g. 2, Anykščiai) yra nacionalinio reikšmingumo lygmens valstybės saugomas kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 10476). Šis namas yra vertingas savo architektūrinėmis bei istorinėmis savybėmis.

1925 metais pastatytame name gyveno ir kūrė Lietuvos farmacininkas, rašytojas prozininkas, dramaturgas, muziejininkas ir visuomenininkas Antanas Žukauskas-Vienuolis. Paties rašytojo su žmona projektuotas namas Anykščiuose išsiskiria savo originalumu. Pastatas kompaktinio stačiakampio plano su mansarda. Statinio forma paprasta, fasadai kuklūs, saikingai puošti įvairiais mediniais elementais.

Pastatas buvo ne kartą tvarkytas ir restauruotas. Šiuo metu jame yra įkurtas muziejus, kuriame nuo pastatymo yra išlikęs interjeras, menantis rašytojo Antano Žukausko-Vienuolio gyvenimo momentus ir kūrybos etapus.

FIXUS Mobilis komanda apžiūrėjo objektą ir atliko keletą prevencinės priežiūros darbų. Buvo pritvirtinti nauji sandėliukų durelių vyriai, išvalyta vandens nuvedimo sistema bei užtaisytos nesandarios latakų vietos, įrengta laikina papildoma gegnių poros atrama pastogėje.

Žagarės dvaro sodybos koplyčios pastatas (Jaunimo g. 1, Žagarė) yra nacionalinio reikšmingumo lygmens, valstybės saugomas kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 25439), priklausantis Žagarės dvaro sodybos kompleksui. Ši koplyčia yra vertinga ir unikali savo architektūrinėmis savybėmis.

Žagarės dvaro sodyba istoriniuose šaltiniuose minima jau XVI a. Iki XVIII a. dvaras priklausė įvairioms didikų giminėms, tačiau tik XIX a. vid. dvarą įsigijusi Naryškinų giminė išpuoselėjo sodybos teritoriją: perstatė dvaro rūmus, pastatė naujus ūkinius ir gamybinius pastatus, pietvakarinėje komplekso dalyje iškilo nauja koplyčia bei šventiko namas. Naujųjų pastatų architektūrai pasirinktas atgimęs Tiudorų stilius. Sodybos pietvakarinėje dalyje stovintis dviejų aukštų koplyčios pastatas, pastatytas 1898 m., yra atviro T formos plano, dengtas dvišlaičiu stogu. Išraiškingą pastato charakterį kuria istorizmo Tiudorų stiliui būdingi elementai: atvirų plytų mūro sienos, trikampių frontonų gausa bei fasadus puošiantis medinis fachverko imitacijos dekoras.

Tarpukariu koplyčios pastate veikė Žagarės pradžios mokykla. Šiomis dienomis koplyčioje įsikūręs Joniškio istorijos ir kultūros muziejaus padalinys tęsia tarpukariu pradėtą edukacinės veiklos tradiciją: koplyčioje rengiamos edukacinės amatų dirbtuvės, įvairūs kultūriniai renginiai.

FIXUS Mobilis komanda apžiūrėjo objektą bei atliko keletą prevencinės priežiūros darbų. Buvo užtaisyti stogo dangoje ir konstrukcijoje atsiradę pažeidimai ar nesandarumai, pro kuriuos krituliai patekdavo į pastato vidų, užtaisyta kamino ir stogo sandūra, išvalyta vandens nuvedimo sistema, į pirminę padėtį atstatyta pakrypusi prieangio kolona.

Mikytų palivarko sodybos (u. k. KVR 590) ledainės pastatas yra vienas iš penkių pastatų, priklausančių palivarko sodybos kompleksui.
Ledainės pastatas statytas 1896 m., savo dabartine konstrukcija yra artimesnis atskiro nuo pastato rūsio konstrukcijai. Rūsys yra stačiakampio plano, uždengtas dvišlaičiu stogu. Jame veikiausiai buvo laikomi maisto produktai, kuriems užtenka šalčio, susidarančio nuo įgilinimo į gruntą ir nėra poreikio papildomai šaldyti mikroklimatą naudojant ledą. Požeminė dalis nėra labai daug įgilinta, pagrindinė erdvė suskirstyta į tris patalpas, kuriose matomos išlikusios lentynos, skirtos produktų sandėliavimu

FIXUS Mobilis komanda apsilankė objekte ir atliko keletą prevencinės priežiūros darbų. Buvo pašalinti itin arti pastato augantys ir pavojingai virš jo pasvirę vaismedžiai.

Rietavo Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia (u. k. KVR 15943) statyta 1853 – 1874 m., kunigaikščio Irenijaus Oginskio šeimos užsakymu. Neoromaninio stiliaus pastato projektą parengė Romoje gyvenęs architektas Gąsowski, tačiau bažnyčios statybai vadovavęs Friedrich August Stüler jį gerokai pakeitė. Nuo 1860 m. iki darbų pabaigos, bažnyčios statybai vadovavo iš Berlyno atvykęs architektas Ferdinandas Steinbartas.

Rietavo bažnyčia yra lotyniško kryžiaus plano, trijų navų, bazilikinė, su išilgintu transeptu, dvibokštė. Centrinės navos dalies ir transepto sankirtą pabrėžia aštuonkampis bokštas, uždengtas žemu piramidiniu stogu, kurio viduje yra aklasis kupolas. Bažnyčios pagrindinį fasadą įrėmina du aukšti, liekni kvadratinio plano bokštai. Centrinę navą nuo šoninių atskiria kontraforsai, pietiniame fasade matomos trys skirtingų aukščių apsidės. Bažnyčios fasadų karnizus puošia arkatūrų juostos, pagrindinio fasado ir trancepto galus – dideli langai – „rožės“. Tai yra vienas žymiausių Prūsijos karaliaus dvaro architekto F. A. Stüler kūrinių, atspindintis Lombardijos regiono romaninių bazilikų tradiciją.

FIXUS Mobilis komanda apsilankė šventovėje ir atliko keletą prevencinės priežiūros darbų. Įvairiose pastogės vietose laikinai sutvirtino ar parėmė drėgmės ypač pažeistas stogo konstrukcijų dalis, išvalė ir sutvirtino latakus bei lietvamzdžius.

XIX a. Baltosios ir Raudonosios Alovės dvarus valdė garsių Lietuvos didikų palikuonys. Alovės dvarininkai aktyviai dalyvavo 1863 m. sukilime, vėliau Raudonosios Alovės dvaras buvo parduotas, o per Pirmąjį pasaulinį karą, pabėgus jo šeimininkui A. Maniuchinui, dvaro teritorija išparceliuota ir išdalinta. Pati dvaro sodyba atiteko K. Čiaplikui. Tarpukariu čia veikė pradinė mokykla. Po Antrojo pasaulinio karo kuriantis kolūkiui, dvare buvo įrengta lentpjūvė, svirne laikomi kolūkio grūdai, kluone – pašaras galvijams. Iš Sibiro grįžęs K. Čiapliko sūnus su šeima kurį laiką dar gyveno mediniame ponų name, o jam mirus dvaro sodyba buvo parduota.

Raudonosios Alovės dvaro sodybos fragmentų ūkinis pastatas arba kluonas (u. k. KVR 41280) – didžiausias dvaro sodybos pastatas, išsiskiriantis aukštu stogu ir įspūdinga dvieile pėdine gegnine stogo konstrukcija. Tai senovinė stogo konstrukcija, kurią sudaro vertikalūs elementai – pėdžios. Tokia konstrukcija yra gana reta, išlikusi tik kai kur rytų ir pietryčių Lietuvoje, todėl ją būtina išsaugoti.

FIXUS Mobilis komanda apsilankė objekte ir atliko keletą prevencinės priežiūros darbų. Buvo užtaisyta kiek įmanoma daugiau stogo dangos pažeidimų ar nesandarumų, rytiniame stogo šlaite poroje vietų pakeisti bei sutvirtinti supuvę grebėstai.

Nidoje, Skruzdynės g. 9 stovintis pastatas (u. k. KVR 22117) statytas XX a. pirmoje pusėje žvejo Gulbino, iš pradžių jis atliko daržinės funkciją, vėliau buvo rekonstruotas į gyvenamąjį pastatą pagal architektės J. Kašauskaitės 1970 m. projektą. Kintant funkcijai, keitėsi ir pastato pavidalas, tačiau stengtasi išsaugoti tradicinei Neringos architektūrai būdingas detales: apkalą, puošybą bei retai kur išlikusį gaubtą nendrinį stogą. 2018 m. pastatas išgyveno paskutinį pertvarkymą, kurio metu remontuotas pastato vidus, tačiau išvaizda nepakito.

Šiandien šis Nidos pastatas, tapęs Tarptautiniu rašytojų ir vertėjų centru, sulaukia svečių iš užsienio ir Lietuvos, reprezentuoja regiono kultūrą ir architektūrą, todėl reikalauja reguliarios priežiūros ir atidumo detalėms.

FIXUS Mobilis komanda apsilankė objekte bei atliko keletą prevencinės priežiūros darbų. Buvo pakeistos labiausiai supuvusios stogo lentos pietrytiniame šlaite, siekiant prailginti kraigo tarnavimo laiką, nuo jo viso nuvalytos samanos ir kerpės, labiausiai nusidėvėjusios vietos nuteptos specialiu antiseptiku, sutvirtinti žaibolaidžio laikikliai.

Namas adresu Šv. Kazimiero g. 3, Vilnius, yra valstybės saugomas kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 773). Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose namas paminėtas 1685 m. Seniausia, pietinė namo dalis yra gotikos stiliaus, datuojama apie XVI a. vid. Renesanso laikotarpiu pastatyta dalis šiaurinio korpuso, kuris buvo praplėstas baroko laikotarpiu. 1765 – 1766 m. vakariniu korpusu abu namai buvo sujungti į vieną. 1823 m. pastato savininku tapęs Žaba Marcinkevičius pastatydino klasicistinį rytų korpusą. Pastatas buvo rekonstruotas 1927 m. bei 1974 - 1982 m.

Statinys yra perimetrinio-posesijinio užstatymo tipo, uždaro plano. Namas vertingas architektūrinių elementų stilistine įvairove, siekiančia nuo gotikos iki istorizmo. Eksterjere matomos išraiškingos paradinės durys, įstiklinta arkada vidiniame kieme. Vakarinį korpusą ir kitoje Šv. Kazimiero g. pusėje esantį pastatą jungia XVIII a. pusapskritė arka virš gatvės, su pereinama patalpa, puošianti daugelį romantiškų Vilniaus senamiesčio atvaizdų.

FIXUS Mobilis komanda apsilankė objekte ir atliko keletą prevencinės priežiūros darbų. Buvo pašalintas ant laiptinės priestato augęs medelis, išvalyti lietloviai bei atnaujinta ypač susidėvėjusi stogo danga.

Staškūniškio dvaro sodybos ponų namas (Maumedžių g. 12, Staškūniškio k., Širvintų raj.) yra valstybės saugomas paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 45091), kuris priklauso Staškūniškio dvaro sodybos kompleksui. Šis pastatas vertingas savo architektūrinėmis savybėmis.

Staškūniškio dvaro raida atsekama nuo XVI a. II pusės, kada dvaras priklausė didžiojo Lietuvos kunigaikščio raštininkui Mikalojui Jasienskiui. Dabartinės dvaro sodybos kūrėjai yra Samuelis ir Kotryna Šadurskiai. Jiems valdant buvo supirktos žemės aplink dvarą ir suformuotas dvaro sodybos planas. XIX a. pr. kompleksas išvaržytas ir atiteko naujiems savininkams Sokolovskiams, vėliau Parčevskiams. XX a. pr. dvaro sodyba labai išsiplėtė: joje buvo du gyvenamieji namai, kluonas, daržinės, tvartai, svirnas, arklidė, kalvė, paukštidė, šulinys ir keli kumetynai.

Ponų namas – unikalus, žinomas kaip seniausi mediniai dvaro rūmai Lietuvoje. Tai dvigaliai mediniai rūmai su centrine priemene, virš kurios yra mansarda. Statytas iš medinių rąstų, gražių proporcijų, vienaukštis su pusvalminu stogu, klasicizmo laikotarpiui būdingo santūraus dekoro. Architektūrinę namo išraišką paįvairina veranda su mezoninu šiaurės vakarų fasado centre.

Nors šiuo metu pastatas tuščias, dvarą įsigiję naujieji šeimininkai pradeda Staškūniškio dvaro istorijos ir pastato prikėlimo iš užmaršties etapą.

FIXUS Mobilis komanda apsilankė objekte ir atliko keletą prevencinės priežiūros darbų. Sutvirtintas pietvakarių fasade virš įėjimo esantis stogelis, užtaisyti keli stogo dangoje atsiradę nesandarumai, sustiprintos išpuvusios gegnių konstrukcijos.

Zyplių dvaro sodybos antra oficina (u. k. KVR 24739) yra vienas iš daugelio pastatų, priklausančių Sūduvos krašte esančiam Zyplių dvaro sodybos kompleksui (u. k. KVR 1616).

Dvaro pradžia siekia XIX a. pirmus dešimtmečius ir yra glaudžiai susijusi su Napoleonu, tačiau dabartinės sodybos istorija prasidėjo tik 1897 m., kai sudegus visiems mediniais komplekso pastatams, jų vietoje buvo atstatyti mūriniai. Tuo metu, XIX a. pabaigoje pastatyta ir antroji dvaro oficina. 1919 m. Užnemunės kraštą užėmus Lenkijos kariuomenei į Zyplius buvo perkelta Seinų kunigų seminarija, kuri čia veikė keletą metų. Iki Antrojo pasaulinio karo dvare veikė Žemės ūkio mokykla. Po karo rūmuose buvo kolūkio valdyba, vėliau – gyvenamos patalpos. Šiandien dvaras gaivinamas – tai vienas iš labiausiai lankomų objektų Šakių rajone.

Antroji dvaro sodybos oficina pastatyta istorizmo stiliumi. Abiejų dvaro sodybos oficinų kompozicijos yra simetriškos rūmų ašinės kompozicijos atžvilgiu. Pastatas yra vieno aukšto su mansarda. Interjere yra išlikusių praėjusio amžiaus pradžios trafaretinio sienų dekoro juostų motyvų.

FIXUS Mobilis komanda apsilankė objekte bei atliko keletą prevencinės priežiūros darbų. Buvo pertinkuota drėgmės ypač pažeista viena kamino pusė ir sutvarkytas apskardinimas, pro kurį į pastato vidų patekdavo krituliai.

Namas (Kalninės g. 2, Krikštonys) yra valstybės saugomas, regioninės reikšmės kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 2831). Šis pastatas yra vertingas savo istorinėmis ir memorialinėmis savybėmis.

Namas pastatytas 1949 m., stovi į pietus nuo Krikštonių Kristaus Karaliaus bažnyčios. Statinys yra kompaktinio stačiakampio plano, vieno aukšto su pastoge. Pastato fasadai lakoniški, puošti elementariomis geometrinėmis formomis. Balta langų ir kampų apkalos spalva išryškėja rudai dažytuose fasaduose.

Čia nuo 1950 m. įsikūrė kunigas, istorikas ir kraštotyrininkas, Krikštonių miestelio kūrėjas, valstybės ir visuomenės veikėjas, publicistas Jonas Reitelaitis. Šalia namo stovinti Krikštonių Kristaus Karaliaus bažnyčia – reikšmingiausias J. Reitelaičio kūrinys, kurį klebonas tarpukariu suprojektavo ir pats vadovavo bažnyčios statybai. Šiuo metu šiame name yra įkurtas J. Reitelaičio memorialinis muziejus.

FIXUS Mobilis komanda apsilankė objekte ir atliko keletą prevencinės priežiūros darbų. Buvo užtaisyti išdužę pastogės langai, pašalinti pavieniai stogo ar jo dalių pažeidimai, sutvirtintas kaminas.

1900-1905 m. statytos ketvirtosios Švėkšnos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios (u. k. KVR 1648) projekto autorius – vienas žymiausių Kuršo gubernijos projektuotojų švedų tautybės architektas Karl Eduard Strandmann. Mūrinėje neogotikos stiliaus Švėkšnos bažnyčioje atsispindi architektui būdingi konkretūs kūrybos ypatumai, architektūrinės detalės, kurios leidžia jo suprojektuotus pastatus atskirti nuo kitų autorių kūrinių.

Švėkšnos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia yra lotyniškojo kryžiaus plano, dvibokštė. Fasade dominuoja kvadratinio plano bokštai, kurių kampus remia laiptuoti kontraforsai. Bokštų viršų užbaigia trikampiai frontonai, kiekviename jų yra apskrita niša. Šiauriniame bokšte vietoje nišos įrengtas laikrodis. Bažnyčios eksterjere matoma gotikinių elementų gausa (smailiaarkiai langai, „rožės“ pagrindiniame fasade ir transepto fasaduose). Pagrindiniame fasade matomas labai būdingas K. E. Strandmann kūrybai elementas – smailėjančios pusapskritės arkos portalai, apjuosti perspektyviniu apvadu su kolonėlėmis šonuose. Interjere taip pat atsispindi architekto kūrybai būdingi elementai: briaunuotos navas skiriančios kolonos, kryžminiai skliautai su nerviūromis. Tai yra viena įspūdingiausių bažnyčių Pamario krašte.

FIXUS Mobilis komanda apžiūrėjo objektą ir atliko keletą prevencinės priežiūros darbų. Buvo užtaisyti parūdijusių užlankų plyšiai, atstatytas išsinėręs lietvamzdis, o jo sujungimo vieta sutvirtinta kniedėmis, išvalyta dalis lietlovių bei latakų.

Marcinkonių Šv. apaštalų Simono ir Judo Tado bažnyčia pastatyta 1880 m. ant senosios XVIII a. II p. bažnyčios pamatų, po to kai ši sudegė. XIX a. pabaigoje čia klebonavęs Jonas Šoblickas puoselėjo lietuvybę, pamaldas laikė lietuvių kalba, platino draudžiamą lietuvišką spaudą. XIX a. pab. bažnyčia aptverta mūrine tvora, įrengtos kryžiaus kelio stotys. Kunigo A. Petrulio rūpesčiu 1910-1911 m. bažnyčia suremontuota, įsigyti žymaus muzikos instrumentų meistro J. Garalevičiaus pagaminti vargonai. Kiti didesni remonto darbai bažnyčioje atlikti 1968, 2000 ir 2018 metais.

Pastatas turi sakralinės liaudies architektūros, neogotikinių ir neobarokinių bruožų. Bažnyčia medinė, dvibokštė, virš presbiterijos iškyla aštuonkampis kupolas su bokšteliu. Fasadai apkalti vertikaliomis medinėmis dailylentėmis su antplyšiais, stogas dengtas skarda, langai smailiosios arkos formos. Interjeras įrengtas liaudiško baroko stiliumi, bažnyčioje laikomi autentiški XVIII a. pradžios Šv. Roko ir Šv. Barboros paveikslai, didžiajame altoriuje įkomponuota Jėzaus Nazariečio skulptūra, antrame altoriaus tarpsnyje – titulinis Šv. Apaštalų Simono ir Judo Tado paveikslas.

FIXUS Mobilis komanda apžiūrėjo objektą bei atliko keletą prevencinės priežiūros darbų. Atgal į vietą grąžino du stiklus vakarų fasado lange, sutvirtino rytinio bokšto konstrukcijos skersinį bei uždengė plyšį, leidusį į statinio vidų patekti paukščiams.

Marcinkonių Šv. apaštalų Simono ir Judo Tado bažnyčia tvora aptverta 1901 metais, praėjus 20 metų nuo dabartinės bažnyčios statybos. Mūrinė tvora su 14 koplytėlių – Kristaus kančios stočių – sumūryta tuometinio klebono Jono Šoblicko rūpesčiu kaip atminties ženklas paminėti krikščionybės jubiliejų. J. Šoblickui pavyko sutelkti Marcinkonių parapijiečius šventoriaus Kryžiaus kelio statybai, jų pavardės įamžintos lentelėse prie stočių. Po šimtmečio, 2000 – 2001 m. koplytėlės restauruotos. Tradicija parapijiečių lėšomis tvarkyti savo šventovę gyva iki šiol: 2018 m. bažnyčios ir šventoriaus tvoros su koplytėlėmis atnaujinimas atliktas iš surinktų aukų.

Akmenų mūro tvoroje yra treji vartai, rytinėje, pietinėje ir vakarinėje pusėse, bei 14 ratu aplink bažnyčią išdėstytų koplytėlių. Visos jos vienodo tūrio, plytų mūro, netinkuotos, tačiau dažytos, vienaukštės, dengtos dvišlaičiu, lenktos formos stogu. Koplytėlių ir vartų stulpų stogeliai, kaip ir bažnyčia, dengti skarda. Koplytėlėse už stiklinio lango eksponuojamos medinės kryžiaus kelio stotys. Tvora ir koplytėlės vertingos architektūriniu, dailės ir sakraliniu aspektais.

FIXUS Mobilis komanda apžiūrėjo objektą bei paėmė mėginius cheminiams tyrimams. Atlikus pastato būklės ir pažeidimų rimtumo vertinimą, buvo paruoštas kalendorinis priežiūros planas.

Lenkimų Šv. Onos bažnyčios statinių komplekso Šv. Onos bažnyčia (S. Daukanto g. 65, Lenkimai) yra regioninio reikšmingumo lygmens valstybės saugomas kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 29931), priklausantis Lenkimų Šv. Onos bažnyčios statinių kompleksui. Bažnyčia yra vertinga savo architektūrinėmis, dailės bei sakralinėmis savybėmis.

Kultūros vertybių registre bažnyčios statybos data nurodoma 1837 m., tačiau tikėtina, kad pastatas dar senesnis. Anot istorinių šaltinių, jau XVIII a. šioje vietoje buvo pastatyta raudonų plytų su balinto tinko apdaila koplyčia. XIX a. 5 deš. pab. šalia koplyčios buvo pristatytas prieangis ir bokštas – pastatas įgavo iki šių laikų išlikusį planą ir tūrį. Ši bažnyčia buvo ne kartą tvarkoma: balintos sienos, įrengti altoriai ir medinių trinkelių grindinys, tvarkytas stogas, bokštas, perdangos bei langai.

Bažnyčia simetriška, trinavė, stačiakampio plano su užapvalinta pasiaurinta apside ir vienu centriniu dviejų tarpsnių bokštu bažnyčios priekyje. Pastato fasadai neapkrauti, puošti santūriais geometrinių formų elementais, interjere išlikę autentiški altoriai, vargonai, medinės galerijos su baliustradomis.

FIXUS Mobilis komanda apžiūrėjo ir įvertino objektą bei atliko prevencinės priežiūros darbus. Buvo užsandarinta vieno lietlovio jungtis, sutvarkyta nestabili bokšto laiptų konstrukcija bei išsinėręs viršutinio tarpsnio žaliuzių vyris.

Mosėdžio vandens malūnas (u. k. KVR 30650) – svarbus inžinerinės architektūros pavyzdys su išlikusia technologine įranga. Malūnas statytas 1792 m., savo pirminę funkciją išlaikė beveik du šimtus metų – iki 1973 m. Pagal architekto Vaidoto Guogio projektą malūnas restauruotas 1978 m. – sustiprintos statinio konstrukcijos, įrengta apžvalgos terasa, pastatas pritaikytas Vaclovo Into akmenų muziejaus reikmėms.

Malūnas stovi ant Bartuvos upės kranto, šalia prieškariu statyto tilto per upę. Nuo gatvės statinys vienaaukštis, su valminiu, čerpėmis dengtu stogu, akmenų mūro sienomis. Rytų fasade iš pastogės išsikiša dvišlaitis erkeris su patalpa kroviniams užkelti į viršų. Vakarų fasadas dviejų aukštų, paremtas dviem kontraforsais, iš akmenimis grįsto kiemo patenkama į pusrūsį. Pietuose upės vanduo skalauja inžinerinę malūno įrangą.

FIXUS Mobilis komanda atliko objekto apžiūrą, vertinimą bei keletą prevencinės priežiūros darbų. Buvo sutepta šaižų garsą skleidžianti vėjarodė, nuimtas nebenaudojamas žaibolaidis, atnaujintas erkerio apkalas bei pašalintas tuščias paukščių lizdas.

Mikytų palivarko sodybos (u. k. KVR 590) klėties pastatas yra 1896 m. statybos, vienas iš penkių pastatų, priklausančių sodybos kompleksui.

Klėtis dviejų patalpų su atskirais įėjimais, stačiakampio plano, vieno aukšto su pastoge, pakelta ant kampinių akmenų. Pagrindinis (ilgasis) fasadas atgręžtas į kelio pusę, jame matomos dvejos durys. Durys, kaip ir būdinga šio tipo pastatams, yra nedidelės, plačios, žemos, vieno sluoksnio vertikalių lentų, atsidaro į vidų. Klėtis be priesvirnio, tik su iškišta viršutine dalimi – užla virš pagrindinio fasado. Sienojai apipjauti iš abiejų pusių, todėl viduje ir išorėje sienų paviršius lygus. Patalpų grindys vieno sluoksnio storų medinių lentų. Iš krosnies liekanų galima spręsti kad šiaurinė patalpa buvo gyvenamoji, o pietinė skirta sandėliavimui. Ši klėtis – būdingas tradicinės Suvalkijos regiono klėties (svirno) architektūros pavyzdys.

FIXUS Mobilis apžiūrėjo objektą ir atliko nedidelius prevencinės priežiūros darbus. Buvo pakeisti labiausiai pažeisti ar suskilę šiferio lakštai bei užsandarintas kamino ir stogo jungties perimetras.

Žiogelių kaimo etnoarchitektūrinės sodybos antras svirnas (u. k. Kultūros vertybių registre 43705) – viena iš keturių šios sodybos (u. k. 43702) sudėtinių dalių.

Sodyba įsikūrusi kupetiniame buvusiame sielininkų kaime ant Nemuno kranto. Komplekso pastatai statyti XIX a. pabaigoje, tuometinio savininko vietos dailidės Vinco Balčiaus. Antras svirnas ir pirkia formuoja gerąjį kiemą. Kaip būdinga Dzūkijos svirnams, pastatas be įmantrios puošybos, nedidelis, vienos patalpos, turi keturiomis kolonomis paremtą priesvirnį gale, buvo dengtas medinėmis lentelėmis, vėliau perdengtas skarda ir šiferiu. Išraiškingiausias elementas – išlikusios rombo ornamentu apkaltos durys. 1978 m. sodyboje buvo filmuotas A. Žebriūno filmas „Riešutų duona“.

FIXUS Mobilis komanda apžiūrėjo objektą ir atliko keletą prevencinės priežiūros darbų. Buvo užtaisyti stogo dangos nesandarumai, nugenėtos stogo pietinį šlaitą siekusios medžio šakos, pritvirtinta atšokusi pietinio šlaito vėjalentė.

Žagarės dvaro sodybos šventiko namas (u. k. KVR 25441) yra vienas iš daugybės didelėje teritorijoje išsidėsčiusių pastatų, priskiriamų Žagarės dvarui. Šventiko namas kartu su koplyčia ir kitais ūkinės paskirties pastatais pietvakarinėje dvaro sodybos dalyje iškilo valdant grafui Georgijui Naryškinui, kuris čia šeimininkavo nuo 1894 m. iki pirmojo pasaulinio karo. Naujai statomiems pastatams buvo pasirinktas Lietuvoje retas Tiudorų (angliškų kotedžų) stilius.

Tarpukariu dvaro rūmai ir dalis parko buvo išnuomoti kunigui Juozui Laibiui, 1931 m. šventiko namo pastatas pritaikytas mokyklai. XX a. 7-8 deš. vykusių remontų metu neliko autentiškos plano struktūros, stogo dangos, netiksliai atkurtos medinės detalės. Lyginant su originaliu projektu, galima teigti, kad nebuvo tiksliai įgyvendinti arba pakito šventiko namo aukštų (ypač pirmojo aukšto) planai, prie šiaurės rytų fasado šiaurinės dalies vėliau pristatytas medinis dvišlaitis tūris (veranda).

Statinys dviaukštis, jo planas netaisyklingas, primena atvirkščią L raidę. Iš vestibiulio į antrąjį aukštą veda vieneri laiptai. Pastatas plytų mūro, su šlaitiniu, sudėtingos konfigūracijos stogu. Dalis sienų šiaurės rytų ir pietvakarių fasaduose bei frontonai išsiskiria fachverko konstrukcija. Stogo kraštus dengia profiliuotos vėjalentės, dūmtraukiai su profiliuotais karnizais ir traukomis.

FIXUS Mobilis komanda apžiūrėjo pastatą ir atliko keletą prevencinės priežiūros darbų. Buvo sutvarkyti stogo dangos pažeidimai, pakeista dalis sunykusių vėjalenčių, išvalyti lietloviai bei nuolajos.

Pažaislio kamaldulių vienuolyno ansamblio Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia (T. Masiulio g. 31, Kaunas) yra nacionalinio reikšmingumo paminklas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 22329), priklausantis žymiam Pažaislio kamaldulių vienuolyno ansambliui. Ši bažnyčia yra vertinga ir unikali savo architektūrinėmis, dailės, memorialinėmis bei sakralinėmis savybėmis.

XVII a. vid. šalia Kauno miesto didikų Pacų pradėtas statyti Pažaislio kamaldulių vienuolyno ansamblis yra vienintelis barokinės ašinės kompozicijos pavyzdys Lietuvoje. Jo branduolys – viena iš įspūdingiausių Lietuvos barokinių bažnyčių – Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia. Pastatas lotyniško kryžiaus formos, bazilikinio tūrio su įspūdingu centriniu šešiakampio formos kupolu bei dviem kampiniais bokštais. Daugiau nei per tris šimtmečius bažnyčia patyrė visko – degė, buvo plėšiama, tvarkoma bei rekonstruojama. 1992 m. kompleksas grąžintas Šv. Kazimiero seserų kongregacijai.

Nepaisant nelaimių ir pertvarkymų, bažnyčioje išliko daugybė unikalių ir vertingų meno kūrinių bei architektūrinių elementų. Jos interjeras turtingas monumentaliomis formomis, puošniais dekoratyviais lipdybos ir tapybos kūriniais. Lubų tapyba atlikta tikrosios freskos (al fresco) technika, labai retai sutinkama Lietuvoje.

FIXUS Mobilis komanda apžiūrėjo objektą ir atliko keletą prevencinės priežiūros darbų. Buvo užsandarintos vietos, pro kurias paukščiai patenka į pastato vidų, pašalintos ant šiaurinio bokštelio karnizo augusios žolės, sutvarkyti stogo dangos pažeidimai.

1823 m. ant nebaigtos statyti parduotuvės pamatų sumūryta Baltoji sinagoga (u. k. KVR 23679) priklauso Joniškio sinagogų kompleksui (u. k. KVR 1354), kurį sudaro dvi sinagogos: Baltoji (vasarinė) ir Raudonoji (žieminė, pastatyta kiek vėliau nei Baltoji).

Joniškio Baltoji sinagoga yra būdingas Lietuvoje statytų sinagogų architektūros pavyzdys. Jos tūris vientisas, monumentalus, planas stačiakampis, viduje per visą plotį atskirtas prieangis, su simetriškai abiejuose šonuose įrengtais laiptais į antrąjį aukštą. Sinagogos fasaduose atsispindi vėlyvojo klasicizmo ir romantizmo stiliaus elementai. Visi sinagogos fasadai yra tinkuoti, simetriški, panašūs bei lygiaverčiai, visuose matomi trikampiai frontonai, fasadų sudalinimas horizontaliomis ir vertikaliomis linijomis. Po antrojo pasaulinio karo pastato planas ir fasadai buvo pakeisti, interjeras sunaikintas. XX a. antrojoje pusėje sinagogoje buvo įrengtas sandėlis, vėliau – sporto salė. XXI a. pirmajame ir antrajame dešimtmečiuose abi sinagogos buvo restauruotos ir pritaikytos Joniškio istorijos ir kultūros muziejaus reikmėms.

FIXUS Mobilis komanda apžiūrėjo objektą, paėmė mėginius cheminio užterštumo (druskų) tyrimams. Atlikus pastato būklės ir pažeidimų rimtumo vertinimą, buvo paruoštas kalendorinis priežiūros planas.

Žagarės dvaro sodybos rūmai (Malūno g. 1, Žagarė, Joniškio r. sav.) yra nacionalinio reikšmingumo lygmens, valstybės saugomas kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 10861), priklausantis Žagarės dvaro sodybos kompleksui. Šie rūmai yra vertingi savo architektūrinėmis bei dailės savybėmis.  

Žagarės dvaras istoriniuose šaltiniuose minima jau XVI a. Iki XVIII a. jis priklausė įvairioms didikų giminėms, tačiau tik XIX a. vid. kompleksą įsigijusi Naryškinų giminė jį pavertė prašmatnia rezidencija su išskirtiniu parku. Sodybos parko gilumoje stūksantys rūmai XX a. pr. buvo išplėšti ir nuniokoti, vėliau juose įkurta mokykla, mokyklos bendrabutis bei senelių globos namai. Intensyviai plečiant edukacinę ir gyvenamąją veiklą, sunyko didžioji dalis interjero, kuris XX a. II p. buvo atkurtas atliekant rūmų restauracijos darbus. Dviejų aukštų rūmų pastatas yra klasicistinio stiliaus, kompaktiškas, pusiau uždaro plano, su išraiškinga, proporcinga ir simetriška vidaus bei išorės puošyba.

XIX a. pab. suklestėjęs dvaras iki šiol yra vienas iš didžiausių išlikusių Lietuvos dvarų kompleksų, jame rengiami gamtos mokyklos užsiėmimai, įvairūs renginiai ir bendruomenės susibūrimai.

FIXUS Mobilis komanda apžiūrėjo objektą ir atliko keletą prevencinės priežiūros darbų. Buvo išvalytos beveik visos grindiniuose ir ties įėjimais į pusrūsį esančios vandens surinkimo įlajos ir latakai, užsandarinta apžvalgos aikštelės statramsčio ir stogo dangos sandūra, sutvarkyta atitrūkusi sniego gaudyklė, išvalyti lietloviai bei nuskastas drėgmę kaupiantis samanų sluoksnis šalia statinio.

Hermano Blodės viešbučio pastatas (Skruzdynės g. 2, u.k. 1242) pasakoja 80 metų trukusią šeimos viešbučio istoriją, kuri tapo neatsiejama Nidos tapatybės dalimi. Neperdedant galima sakyti, jog ši vieta reikšmingai prisidėjo prie to, kad Nida iš nuošalaus žvejų kaimelio taptų išskirtiniu kurortu.

Viešbučio istorija prasidėjo 1867 m., kai Pilkopiškis Frydrichas Augustas Blodė (Friedrich August Blode) Skruzdynėje nusipirko sklypą ir jame esančiame žvejo name pradėjo viešbutininko verslą. 1885 m. verslą perėmė jo sūnus Hermanas Blodė. Viešbutis tapo vasarojimo ir kūrybos vieta Karaliaučiaus meno akademijos studentams bei profesoriams. 1890 m. čia įsteigta Nidos menininkų kolonija, garsinusi Kuršių Neriją visoje Europoje. Tarpukariu viešbučio valdymą perėmė H. Blodės žentas dailininkas Ernstas Mollenhaueris, jis išvystė dailininkų plenerų veiklą, visokeriopai rūpinosi kurorto savitumo išsaugojimu.

Augant svečių skaičiui žvejo namas buvo plečiamas, perstatomas, apaugo verandomis ar priestatais. 1932 m. pagal Klaipėdos architekto H. Reismano projektą sklypo pietinėje dalyje buvo pastatytas iki šiol išlikęs naujas mūrinis korpusas. Septintojo dešimtmečio pradžioje pagrindinis viešbučio pastatas buvo nugriautas ir pastatytas naujas (nepatenkantis į kultūros vertybės teritoriją). Tačiau ir po sovietmečio rekonstrukcijų buvo išlaikyta horizontali užstatymo linija palei marias.

Kelis pastaruosius dešimtmečius viename iš išlikusių viešbučio pastatų veikė prieškario dailininkams skirta ekspozicija, įkurta H. Blodės anūkės Majos Ehlermann Mollenhauer iniciatyva. Šiuo metu, pasikeitus pastato savininkams, viešbutis atnaujinamas, svarstoma ir toliau puoselėti istorinį dailininkų kolonijos palikimą

FIXUS Mobilis komanda apžiūrėjo statinį, įvertino jo būklę bei parengė kalendorinį priežiūros planą.

Žemosios Panemunės dvaro sodybos fragmentų rūmai (Kalno g. 5, Žemoji Panemunė, Šakių raj.) yra valstybės saugomas kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 38851), kuris priklauso Žemosios Panemunės dvaro sodybos fragmentų kompleksui. Šis pastatas vertingas savo architektūrinėmis savybėmis.

Nors yra prielaidų, kad rūmai įkurti buvusios kryžiuočių pilies vietoje, tačiau istorinės žinios siekia tik XVI amžių – anot istoriko Jono Totoraičio, dvaras minimas 1575 metais Raseinių teismo aktų knygoje. Bėgant laikui, dvarą valdė garsios LDK giminės – Gelgaudai, Svirskiai, Sapiegos, Tiškevičiai bei daugelis kitų. Žinoma, kad čia lankydavosi rašytojai Tomas Zanas ir Adomas Mickevičius, mokytojavo Jonas Jablonskis. Žemės reformos metu neišparceliuotą dvaro centrą nusipirko žurnalistas Valentinas Gustainis. Vokiečių okupacijos metu bei pokariu pastatuose buvo įsteigta ligoninė, o 1990 metais dvaro sodybos likučiai grąžinti Gustainių giminaičiams.

Šiuo metu, dvarą įsigijus naujiems šeimininkams, prasideda Žemosios Panemunės dvaro istorijos ir griuvėsių prikėlimo iš užmaršties etapas. Atlikus archeologinių tyrimus nustatyta, kad teritorijoje susidariusį kultūrinį sluoksnį galima datuoti XIV – XVII amžiumi, o architektūriniais tyrimais atrasta daug XVII amžiaus mūro. Įvardijama, jog tai vertingiausias pastato architektūros raidos etapas ir „aukso amžius” – dideli prabangūs rūmai, su atviromis galerijomis šiauriniame fasade, pirmame ir antrame aukšte, iš kurių galerijų atsivėrė įspūdingas vaizdas į Nemuno slėnį.

FIXUS Mobilis komanda apžiūrėjo statinį, nustatė pagrindinius pažeidimus, paėmė mėginius biologinio užterštumo bei cheminiams tyrimams. Atlikus pastato būklės ir pažeidimų rimtumo vertinimą, buvo paruoštas kalendorinis priežiūros planas.

XIX a. antrojoje pusėje nutiesus Kauno – Virbalio geležinkelį, Kybartuose įsteigta geležinkelio stotis ir muitinė. Stoties įkūrimas XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje nulėmė spartų Kybartų miesto ekonominį vystymąsi. Geležinkelio stotį sudaro keletas statinių kompleksų, ketvirtajam priklauso buvusi transformatorinė (u. k. KVR 27487), pastatyta XIX a. antroje pusėje.

Pastatas netaisyklingo plano, jį sudaro trys (artimo stačiakampiui plano) korpusai. Pastato architektūroje matoma XIX a. antrai pusei Lietuvai būdinga „plytų architektūros“ stilistika. Fasadai netinkuotų raudonų plytų mūro dekoro (dalis rytinio korpuso – geltonų plytų mūro), karnizai gausiai dekoruoti. Kiekviename iš korpusų galime įžvelgti skirtingų karnizų dekoro elementų gausą. Centrinės dalies pietų fasado trikampiame frontone matomas galimas statybos datos įrašas „1865“.

FIXUS Mobilis komanda apžiūrėjo objektą ir atliko keletą prevencinės priežiūros darbų. Buvo sutvarkytos bei užsandarintos pažeistos stogo vietos, pašalinti ant pastato užaugę medeliai, demontuota pavojingai kabanti nebenaudojamo lietvamzdžio dalis.

Rumšiškių Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia ir varpinė (Pajūrio g. 2, Rumšiškės) yra registrinis kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 970), pastatytas 1860 m. Jau 1938 m. bažnyčia pripažinta vertingu senovės paminklu, todėl perstatyti ar griauti ją buvo uždrausta.

Ši medinė bažnyčia vertinga savo liaudies architektūros formomis ir mena dar senąsias Rumšiškes prieš patvenkiant Nemuną. Ruošiant teritoriją Kauno hidroelektrinės veiklai, 1958–1959 m. bažnyčia ir varpinė buvo išardytos ir perkeltos į naują, aukštesnę vietą – viršutinę Nemuno terasą. Bažnyčia yra medinė (rąstinė su medinių dailylenčių apkala eksterjere), stačiakampio plano, su šoninėmis zakristijomis, penkiasiene apside ir bokšteliu. Bažnyčios konstrukcijos ir apdaila grubi, masyvi, nelygi ir grublėta, visi autentiški sienojai ir kolonos tašyti kirviu, o interjeras labai turtingas įvairiomis sieninės tapybos technikomis, įvairių etapų puošybos sluoksniais, spalvingumu. Gausus medinis dekoras – altoriai, vargonai, profiliuota dekoratyvi baliustrada vargonų chore, stambesni drožiniai ir smulkūs ažūriniai elementai. Kolonų kapiteliai puošti žalčių galvomis yra senesni net už pačią bažnyčią. Barokinis bokštelis, puošnūs šoniniai altoriai kontrastuoja su bažnyčios paprastumu ir kuklumu, dar labiau išryškindami jos savitumą ir originalumą.

FIXUS Mobilis komanda apžiūrėjo ir atliko priežiūros darbus Rumšiškių Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje (u.k. KVR 970).

Augustino Janulaičio namas (Kęstučio g. 48B, Kauno m., unikalus kodas Kultūros vertybių registre 10685) yra žymaus tarpukario profesoriaus, teisininko, istoriko, vertėjo Augustino Janulaičio ir jo žmonos dailininkės Elenos namas, pastatytas 1932 m. pagal architekto Arno Funko projektą.

Namas dar XX a. 8 dešimtmetyje įrašytas į tuometinį Respublikinės reikšmės istorijos paminklų sąrašą, tačiau tai ir neabejotiną architektūrinę vertę turintis pastatas – puikus Kauno tarpukario modernizmo pavyzdys, atspindintis dinamišką ir optimistinį miesto ir valstybės raidos tarpsnį. Išskirtinę namo vertę ir aurą kuria namo paveldėtojų kruopščiai prižiūrimos, restauruojamos ir saugomos visos namo detalės, pradedant langais ir durimis, baigiant mažiausiais kabliukais. Šios autentiškos detalės gyvai perteikia tarpukario inteligentų šeimos kasdienybę.

FIXUS Mobilis komanda, apžiūrėjusi pastatą, nustatė nedideles, tačiau reikšmingas problemas, kurios ilgainiui sukeltų nepageidaujamų pasekmių. Vizito metu atlikti darbai šių problemų priežastims pašalinti. Vizito metu buvo išvalyti lietloviai, uždengta skylė stoge, nuvalyti dumbliai nuo pastato fasado.

1932 m. statytas garsiausių prieškario Lietuvos statybų rangovų –brolių Ilgovskių –šeimos namas yra puikus Kauno tarpukario modernizmo pavyzdys, atspindintis dinamišką ir optimistinį miesto ir valstybės raidos tarpsnį.
Pastatas mūrinis, modernistinę estetiką kuria lėkštas, parapeto slepiamas stogas, juostinius langus imituojančios traukos, erdvūs balkonai, prabangus granitinis pagrindinio fasado tinkas. Šio gyvenamojo namo gatvės fasade naudoti brangūs lenkti stiklai labiau būdingi reprezentacinei visuomeninei architektūrai. Kiemo fasadas, suskaidytas balkonais su išsiskiriančia tarnų laiptine, kuklesnis, tačiau taip pat būdingų modernizmo stiliaus bruožų.

Pastato vestibiulis pasitinka mozaikinio betono pakopomis, dirbtinio marmuro panelėmis dekoruotomis sienomis bei į butus vedančia pagrindine laiptine. Gyvenamos erdvės taip pat puikiai reprezentuoja modernaus būsto sampratą: racionaliai suplanuoti, dideliais langais, šviesūs, erdvūs, higieniški butai. Juose vis dar išlikę parketų, stumdomų durų, sieninių spintų, senųjų langų ir durų, radiatorių ir kitų smulkių elementų primenančių apie pasiturinčių XX a. 4 dešimtmečio kauniečių buitį. Iki mūsų dienų pastatas išsaugotas be didesnių perstatymų ir remontų. Gyvenamasis daugiabutis namas 2019 m. tapo registriniu kultūros paveldo objektu (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 44169).

Vizito metu FIXUS Mobilis komanda atliko keletą priežiūros darbų, kurie užkirto kelią pažeidimų didėjimui. Buvo atlikti tokie darbai kaip: užsandarinti stogo dangos sujungimai, išvalyti stogo latakai ir lietvamzdžiai.

Vilniaus labdarybės draugijos pastatų komplekso rūmai (Vilniaus g. 22, Vilniaus m.) yra valstybės saugomas kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 15798). Rūmai vertingi kaip istoriškai svarbaus Vilniaus labdarybės draugijos pastatų komplekso, apimančio visą senamiesčio kvartalą, pagrindinis statinys.

Išlikę XX a. 7-8 deš. vidaus elementai – laiptai, ornamentuota mozaikinio betono grindų danga, tambūras, langai, faneruotos durys, su dalinai išlikusiais laikmečio apkaustais, parketai – yra įdomūs ir vertingi sovietmečio modernizmo atspindžiai. Šios detalės sudaro turtingą ir įvairialypę architektūrinę visumą, kuri, kartu su gaivinama visuomenine funkcija yra ne tik vieno pastato, tačiau ir XX a. Vilniaus miesto istorijos atspindys.

FIXUS Mobilis komanda vizito metu atliko keletą prevencinės priežiūros darbų, buvo pašalinti ant stogo išaugę savaiminiai augalai, laikinai užtaisytos skylės ant stogo, išvalyti lietvamzdžiai ir lietaus latakai, pašalintas širšių lizdas.

Girelės Švč. Dievo Motinos Užtarėjos sentikių cerkvė, esanti Girelės k. 9, Girelės k., Anykščių raj. yra registrinis, religinės paskirties statinys, pastatytas 1919 m. (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – 45124).

Sentikių cerkvė – stačiakampio plano, pamatai – akmenų mūro, sienos – rąstinės, medinis karkasinis prieangis pristatytas vėliau, stogas dvišlaitis – medinis-gegninis, dengtas skardos lakštais. Pastatas tiek savo forma, tiek puošyba yra santūrus. Daugiau dėmesio skirta pagrindiniam fasadui, jį pagyvina skirtingų krypčių profiliuotos medinės apkalo lentelės, lenkto kontūro bokšto prikaltės be geometriniu dantytu ornamentu puoštos vėjalentės. Interjeras taip pat kuklus. Pagrindinė erdvė vientisa, perdengta cilindriniu skliautu, ant kurio matomas sakralinis sentikių simbolis – aštuongalis kryžius, puošiantis ir pagrindinio fasado duris.

FIXUS Mobilis komanda vizito metu atliko keletą priežiūros darbų, kurie užkirto kelią pažeidimų didėjimui. Buvo atlikti tokie darbai kaip: sutvarkyti laiptai į bokštą, sutvarkyta stogo danga (skarda), sutaisytos išsikreivinusios langinės ir prikaltos trūkstamos dailylentės, užsandarintas cerkvės bokštas.

Pagryžuvio dvaras ( unikalus kodas Kultūros vertybių registre 1597) – vienas gražiausių Lietuvoje romantizmo architektūros paminklų. Rūmų komplektą kūrė turtingi ir geru išsilavinimu garsėję Žemaitijos bajorai Pšečiševskiai. Rūmus ir parką suprojektavo Fulgentas Rimgaila (1805–1870).
Rūmai pastatyti 1859 m., iš kitų klasicizmo ir romantizmo epochos statinių išsiskiria savo asimetrišku planu, kurį išryškina impozantiškas keturaukštis belvederio bokštas.

Rūmų istorija atsispindi ir rūmų išorėje, ir viduje. Dėl savininkų ir funkcijų kaitos, daugiau nei pusę amžiaus veikusios ligoninės, autentiškas planas neišliko, prarasta daug interjero detalių. Vis dėlto labai tikėtina, kad po naujausiais sluoksniais slypi autentiški dekoro elementai, spalvinis sprendimas, senojo plano ženklai, kuriuos atskleistų detalūs tyrimai, įkvėpsiantys dvaro atgaivinimą.

Apsilankiusi FIXUS Mobilis komanda nustatė kelias nedideles, tačiau reikšmingas problemas ir vizito metu buvo atlikti darbai joms išspręsti. Buvo pakelti ir pritvirtinti lietvamzdžiai, uždėtas laikinas stogelis and ventiliacinio kaminėlio.

Raseinių Švč. Trejybės cerkvė (Vytauto Didžiojo g. 12, Raseiniai) yra registrinis, vietinės reikšmės kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 37454). Šie maldos namai yra vertingi savo architektūrinėmis, istorinėmis bei sakralinėmis savybėmis. Dėl didėjančio tikinčiųjų skaičiaus, cerkvė buvo intensyviai lankoma nuo pat jos pastatymo pradžios. Po karo jos durys buvo atvertos ir kitų tikėjimų bendruomenėms, kurios prarado savo maldos namus. Ši atvirumo tradicija yra išlikusi iki šiol: cerkvėje gali lankytis ir melstis įvairius tikėjimus išpažįstantys bendruomenės.
Cerkvė pastatyta XIX a. pabaigoje pagal architekto Dmitrijevo projektą. Šių maldos namų projektas buvo parengtas remiantis rusų bizantine cerkvių stilistika, tačiau įpinant kitų architektūros stilių bruožų.

Maldos namų išorės visumoje jaučiamas monumentalumas, sunkumas, bet tuo pat metu ir lengvumas, kurį sudaro architektūrinės dekoratyvinės detalės, fasadų bei tūrio skaidymai. Nestatus stogas padeda išryškinti dominuojančią objekto vertikalę – bokštelį su maldos namams būdingu svogūniniu šalmu. Cerkvės trijų svogūninių šalmų puošmena – 3 ažūriniai metaliniai kryžiai, tikėtina, pagaminti dar 1864 metais. Šių maldos namų interjeras neapkrautas ir kuklus. Išlaikytas paprastumas pabrėžia ir išryškina meninės drožybos, tapybos, liejininkystės dirbinius.

Apsilankiusi FIXUS Mobilis komanda nustatė kelias nedideles, tačiau reikšmingas problemas ir vizito metu buvo atlikti darbai joms išspręsti. Vizito metu buvo išvalyta vandens surinkimo ir nuvedimo sistema, laikinai užtaisyti pažeidimai lietloviuose, užtaisyti stogo pažeidimai, išvalyti nešvarumai ant stogelių ir užtaisytos skylės juose.

1520 m. renesanso architektūros stiliumi pastatyta Simno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia yra laikoma seniausiu architektūros paminklu Sūduvoje. Tai paminklo statusą turintis (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 852), religinės paskirties statinys, esantis Kreivojoje g. 2, Simne, Alytaus rajone.

Bažnyčia – lakoniška, stambaus tūrio, trijų navų, su dviem šoniniais apskritiminiais bokšteliais, apside bei šoninėmis zakristijomis. Kaip ir būdinga renesansinėms, varpinės bokšto neturinčioms (bebokštėms), bažnyčioms, varpinė yra atskiras statinys šventoriuje. Bažnyčios išorėje galima pastebėti ir renesanso architektūrai nebūdingų elementų, kurie atsirado atliekant vėlesnius remonto darbus. Pavyzdžiui kontraforsai ir smailūs bokštelių stogeliai –gotikos architektūrai būdingesni elementai. Viduje taip pat yra ir neobaroko stiliaus šoniniai altoriai. Nors bažnyčios išvaizda laikui bėgant kito, ji yra vertingas renesanso architektūros pavyzdys Lietuvos architektūros istorijoje. Vėlesnės intervencijos ir atsiradusi stilių įvairovė atskleidžia bažnyčios ilgametę istoriją.

FIXUS Mobilis komanda vizito metu pastebėjo keletą nedidelių tačiau reikšmingų problemų, kurios ilgainiui turėtų sunkių pasekmių, todėl komanda atliko prevencinės priežiūros darbus, kurie užkirto kelią pažeidimų didėjimui. Buvo padaryti laikini nauji stogų liukai, pakeisti suskilę langų įstiklinimai, išvalyti latakai.

Profesorių Vaclovo, Mykolo, Viktoro Biržiškų gimtasis namas Viekšniuose – tai didelę istorinę vertę turintis kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 16593).

Pastatytas XIX a. devintajame dešimtmetyje, šis namas iki XX a. vidurio klestėjo kaip intelektualinis miestelio centras. Sovietmečiu pastatas rekonstruotas pristatant antrą aukštą, nugyventas ir stovėjo apleistas iki pat XXI a. pirmojo dešimtmečio, nors dar 1998 m. paskelbtas kultūros paminklu. 2008 m. Biržiškų namas atstatytas ant senųjų pamatų, atkuriant pirminį pavidalą ir istorinį planą – išskyrus pamatus kitų autentiškų elementų nėra išlikę. Šiuo metu čia įsikūrusi Viekšnių miesto biblioteka.

FIXUS Mobilis komanda vizito metu nustatė kelias nedideles, tačiau reikškingas problemas, kurios vėliau sukeltų nepageidaujamų pasekmių ir atliko darbus joms išspręsti. Buvo atlikti tokie darbai kaip: išvalyti namo lietloviai ir lietvamzdžiai, užsandarinti fasado prieangio stogelis, užtaisyta stogo užuolaidos pakilimo skylė, suklijuota įskilusi apkalo lenta, sukaltos atsipalaidavusios vinys, aliejumi padengtos visos išorinės palangės.

Kazimieravo dvaro sodybos fragmentų svirnas, esantis Kazimierave, Vilniaus raj., yra registrinis kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 36382). Svirnas pastatytas XIX a. pabaigoje. Jo paskirtis buvo laikyti grūdams, ši pastato funkcija nekito iki 2018 m.

Svirno pamatas mūrinis, sienos plytų mūro, stogo konstrukcija –medinės gegnės. Fasadai simetrinės kompozicijos, tinkuoti, matomi architektūros elementai –piliastrai, klasicistinio stiliaus elementai, būdingi XIX a. svirnų pastato architektūrai. Fasadams gyvumo suteikia smailėjančių arkų formos langelių angos.

Apsilankiusi FIXUS Mobilis komanda apžiūrėjusi pastatą, nustatė pagrindines problemines vietas, kurios ilgainiui sukeltų rimtų pasekmių statinio būklei. Siekiant stabilizuoti statinio būklę buvo imtasi laikinų konstrukcijų sutvirtinimo priemonių. Buvo atlikti tokie darbai kaip: įrengtos naujos laikinos perdangų sijų atramos, pastatytos naujos laikinos atramos, atremta arkos dalis.

Paežerių dvaro sodybos reprezentaciniai rūmai vieni įspūdingiausių Lietuvoje. Rūmų architektas – Martynas Knakfusas, vėlyvojo baroko ir ankstyvojo klasicizmo pradininkas šalyje.

Pastatas simetriškas, stačiakampio plano tūrį papildo rizalitai, dviejų aukštų jonėninis portikas bei barokinis mansardinis stogas. Tiek fasadai, tiek vidaus erdvės gausiai puoštos klasicistiniais ir barokiniais dekoro elementais. Čia galima rasti gipsinės lipdybos, drožinėtais elementais dekoruotą medinį lubų plafoną, medinius įsprūdinius durų ir langų angų panelius ir apvadus. Rūmų interjeras plane išsiskiria ištaigingais vestibiuliais su lenktos formos laiptais, taip pat dviejų aukštų gausiai dekoruota rotondine sale. Šiuo metu pastatas yra restauruotas pagal autentiškus pavyzdžius, atkuriant sunykusius elementus ir pritaikant jį kultūrinio turizmo reikmėms.

Apsilankiusi FIXUS Mobilis komanda apžiūrėjo pastato stogą, bei visas rūmų patalpas.

Stasinės dvaras įkurtas XIX a. viduryje, kai gretimo Lančiūnavos dvaro savininkų Kognovickių sūnus Zigmantas nusprendė atsiskirti nuo tėvų ir suformuoti savo dvarelį. Iki šių dienų išliko tik keturi Stasinės dvaro pastatai: svirnas, ledainė, kalvė ir vėjo malūno liekanos. Kur stovėjo rūmai ar ponų namas nėra žinoma.

Dviaukštis, reprezentacinį pastatą primenantis svirnas dominuoja erdvaus ūkinio kiemo gilumoje, stovi tarp kalvės ir ledainės. Pastatas statytas 1880 – 1890 m., jo architektūra, priskiriama istorizmo stiliui, turi neorenesanso bruožų. Centrinę fasado kompoziciją pabrėžia piliastrais ir nišomis dekoruotas rizalitas. Pirmas aukštas iškyla ant daugiau nei metrą siekiančio akmens mūro cokolio, pagrindinį įėjimą išryškina aukšti masyvūs mūriniai tinkuoti laiptai. Svirno fasadai dekoruoti ruplėto tinko rustais, horizontaliai skaidomi profiliuotomis traukomis tarp langų, vainikuoti karnizais. Pastato stogas dvišlaitis, šiuo metu dengtas asbestinio šiferio danga. Tarpukariu pritaikant svirną mokyklai čia įrengtas antras aukštas, patalpos aktų salei, valgyklai, klasėms, laiptinė vakariniame fasade su atskiru patekimu iš lauko (laiptinė galėtų būti ir sovietinio laikotarpio). Iki dabar išlikęs edukacijai skirtas sienų dekoras: cheminės lentelės, gyvūnų piešiniai.

FIXUS Mobilis komanda vizito metu atliko keletą prevencinės priežiūros darbų. Buvo atlikti tokie darbai: trūkstamose vietose ant stogo uždėti šiferio lakštai, uždėtas naujas skardinis stogo liuko dangtis, užtaisyta atsivėrusi skylė pastogėje, sutvirtinti betono stulpai.

Skulptoriaus Broniaus Pundziaus sodybos pirtis yra registrinis, vietinės reikšmės kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 28096). Pastatas yra reikšmingas kaip sodybos komplekso, kurioje gimė skulptorius monumentalistas Bronius Pundzius (1907–1959), dalis.

Pirtis dūminė, statyta XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje vaismedžių sode, siekiant apsaugoti sodybą nuo gaisro atitraukta atokiau nuo gyvenamojo namo. Ši pirtis – tai nedidelis stačiakampio plano, iš plonų rąstų statytas pastatėlis, kurį tradiciškai sudaro dvi patalpos: priepirtis ir šildoma patalpa su akmenų krosnimi, pasieniais išdėstytais gultais ir suolais. Pirties patalpa dengta vožtinėmis lentų lubomis, kuriose yra anga išleisti dūmams. Priepirtis nedidelis, su atvira pastoge. Architektūriniu požiūriu tai gana paprastas statinys, tačiau kasdienėje buityje užėmė svarbią vietą: pirtyje buvo prausiamasi, gimdoma, gydomasi. Viduje vis dar galima rasti nedidelių senovinių reliktų, kaip palubėje išlikusios kartelės drabužiams pakabinti ar medinė durų skląstis. Šios sodybos dūminė pirtis yra puikus tradicinės medinės kaimo architektūros pavyzdys.

FIXUS Mobilis komanda apžiūrėjusi pastatą nustatė kelias nedideles, tačiau reikšmingas problemas ir atliko prevencinės priežiūros darbus. Buvo atlikti tokie darbai kaip: ant stogo pritvirtintas skardinis kraigas, apgenėtas saulę uždengiantis medis, uždėtos naujos vėjalentės, pažeisti rąstai ištepti medienos stiprikliu.

Vilniaus jėzuitų vienuolyno pastatų ansamblio Šv. Kazimiero bažnyčia(Didžioji g. 34, Vilnius) yra nacionalinio reikšmingumo lygmens valstybės saugomas kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 27304), priklausantis Vilniaus Jėzuitų vienuolyno pastatų ansambliui, esančiam Vilniaus miesto širdyje. Ši bažnyčia yra vertinga ir unikali savo architektūrinėmis, istorinėmis, memorialinėmis, sakralinėmis bei dailės savybėmis.

Nepaisant nelaimių ir dažnų pertvarkymų, bažnyčioje išliko daugybė unikalių ir vertingų meno kūrinių bei architektūrinių elementų. Architektūrinis monumentalumas, interjere ir eksterjere santūriai parinkti dekoratyvūs barokiniai lipdiniai subtiliai išryškina bažnyčios puošnumą. 1990 m. grąžinus bažnyčią jėzuitams, sugrąžinta ir jos tikroji funkcija–sakrali, Lietuvos globėjui skirta erdvė.

FIXUS Mobilis komanda vizito metu nustatė pagrindines problemas, kurios laiku nesprendžiamos gali pabloginti pastato būklę ateityje. Buvo atlikti šie priežiūros darbai: įrengti kabliukai liukams, sutvarkytas išsinėręs ir nesandarus lietvamzdis, sutvarkyta lietvamzdžio ir lietlovio sankirta.

Renavo dvaro pastatai statyti baronų Rionė. Jiems valdant dvaras išgyveno pakilimo laikotarpį, čia vyko aktyvus kultūrinis gyvenimas. 1940 – aisiais dvaras nacionalizuotas, o 1839 m. statybos svirnas, kuriame iki tol buvo džiovinami ir sandėliuojami grūdai – apleistas. Sovietmečiu jis buvo naudojamas kaip sandėlis. Svirnas restauruotas 2013–2014 m. pagal Mažeikių rajono savivaldybės įgyvendintą projektą, finansuotą ES struktūrinių fondų lėšomis.

Svirnas yra stačiakampio plano su aukštu dvišlaičiu stogu. Pastatas turi klasicizmo ir liaudies architektūros bruožų, jo formų ir architektūrinės išraiškos paprastumas atspindi ūkinę paskirtį. Sienos akmens mūro, skaidomos siaurų langų, stogas dengtas raudonų čerpių danga. Buvusi atvira vidaus erdvė pakeista, pritaikyta šiuolaikiniams poreikiams.

FIXUS Mobilis vizito metu apžiūrėjo pastato stogą ir svirno išorę.

Medinių barokinių bažnyčių sankaupa Žematijoje – unikalus reiškinys ne tik Lietuvos, bet ir Europos kontekste. Viena iš tokių – atokiame Žemaitijos Pievėnų kaime 1788 m. pastatyta Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia. Tai viena iš seniausių išlikusių medinių bažnyčių. XIX a. ši bažnyčia kelis kartus tvarkyta – bažnyčioje eksponuojama lenta su įrašu, jog ši remontuota 1856 m., interjeras dažytas 1861 m. Paskutinį kartą pastatas kompleksiškai tvarkytas 1979 m.: restauruotas ir naujai apskardintas barokinis bokštelis, pakeistos supuvusios apkalo lentos, rusva spalva perdažyti fasadai, dekoruotas vidus, stogas ant skiedrų dangos uždengtas šiferio lakštais. Pievėnų bažnyčia – nesudėtingo stačiakampio plano medinis pastatas su į rytus ties altoriumi išsikišusia trisiene apside. Fasadai lakoniški, nedidelis tūris harmoningai įsilieja į bendrą kaimo kraštovaizdį, tačiau virš dvišlaičio stogo iškylantis įmantrių barokinių formų bokštelis, išryškina maldos namų išskirtinumą tarp kitų trobesių.

Esantys trys altoriai, didysis – didelės meninės vertės, medinis, triumfo arkos formos, priskiriamas XVII a. ankstyvajam barokui, atvežtas iš Tirkšlių. Toks įspūdingas altorius yra retas medinėse bažnyčiose. Šiuo metu interjere išsiskiria XX a. II p. ant drobės trafaretu tapytas frizas, tačiau žinant, kad medinių Žemaičių XVIII a. bažnyčių interjerą gausiai puošdavo spalvinga tapyba, galima tikėtis, jog polichromijos tyrimai atskleistų daugiau unikalaus dekoro ir vertingos informacijos.Bažnyčia vertinga savo autentišku paprastumu, Žemaičių regionui būdingais liaudiškais sprendimais, ankstyvojo baroko altoriumi ir smulkiomis detalėmis: durų spynomis, nuvaikščiotomis eglinėmis grindimis, suolais bei profiliuotais lentų apkalo antplyšiais.

FIXUS Mobilis komanda apžiūrėjusi pastatą nustatė kelias nedideles, tačiau reikšmingas problemas ir atliko darbus užkirsti kelią tolimesniam problemų didėjimui. Buvo atlikti tokie darbai kaip: išvalyti lietloviai, užsandarinta lietlovio jungtis su lietvamzdžiu, į vietą pastatyti ir pritvirtinti šiferio lakštai, pakeisto vėjalentės.

Renavo dvaro sodyba – vienas ryškiausių ir geriausiai išlikusių vėlyvojo klasicizmo stiliaus dvarų ansamblių visoje Lietuvoje.
Dvaras istorijos tėkmėje priklausė ne vienai kilmingųjų šeimai, tačiau dabartinį vaizdą ir Renavo vardą (prieš tai vieta vadinta Gaurais) įgavo valdant baronų Rionė giminei – čia savo istoriją kūrė net septynios šių dvarininkų kartos.

Rūmai iš pradžių buvo vienaaukščiai, XIX a. pabaigoje jų galuose pristatyti dviejų aukštų sparnai. Šiaurinį fasadą puošia dorėninis portikas, rytiniame fasade yra metalinis ažūrinis prieangis, terasa su baliustradomis pietuose, fasadus puošia išraiškingi langų ir durų apvadai, piliastrai. Iki šių dienų rūmuose išlikęs dviejų eilių anfiladinis planas, gausu restauruotų interjero puošybos elementų: tapyba, reljefinis ornamentinis dekoras, medinės galerijos, kesoninės lubos, kolonos. Išskirtinės rūmų pietinėje dalyje ryškaus ir kontrastingo reljefo zonoje įrengtos terasos su aikštelėmis, sienutėmis, baliustradomis. XX a. pr. interjeras buvo pakeistas, dalis patalpų išpuoštos moderno stiliumi. Šiandien restauruoti Renavo dvaro sodybos rūmai yra puikus XIX a. architektūros ir interjero pavyzdys, ateities kartoms išsaugantis Rionė giminės atminimą.

Vizito metu FIXUS Mobilis komanda išvalė užsikimšusius lietlovius, sutvarkė nukritusius tinko gabalus, iš kamino pašalino paukščių lizdą, pakeitė patekimo ant stogo liuką.

XIX a. pab. – XX a. pr. įkurtoje sodyboje šiandien yra išlikę ir saugomi du autentiški pastatai. Vienas jų – dviejų galų gyvenamasis namas arba pirkia, stovintis galu į pagrindinę kaimo gatvę. Pastatas statytas XX a. 1–2 dešimtmetyje, 1920–40 m. padidinti jo langai, asla pakeista medinėmis grindimis, padidintas prieangis. 1961 m. stogo šiaudinė danga pakeista į šiferį, o 1973 m. atvirų lentų lubos apkaltos fanera.

Tradicinė dvigalė pirkia stovi aukščiausioje sodybos vietoje, arčiausiai gatvės esanti dalis iškyla ant apie metrą siekiančio cokolio. Pastatas taisyklingo stačiakampio plano, dengtas pusvalminiu stogu. Pagrindinio, į kiemą atsukto fasado taisyklingą kompoziciją pabrėžia prieangis ir simetriškai išdėstyti langai abipus jo. Aukštaitiškoms pirkioms būdingas puošnumas – drožinėtas medinis elementas trikampiame prieangio skyde, ornamentuotos dvisluoksnės durys, įsprūdinės langinės, ažūrinis pastogės langelio apvadas neleidža suabejoti, kad tai svarbiausias sodybos statinys. Deja, neišliko prieangio tvorelė, priemenės langelių smulkus sudalijimas. Autentiška planinė gyvenamojo namo struktūra vis dar nesunkiai atsekama: viduryje priemenė su kamara, iš priemenės patenkama į gryčią ir seklyčią. Abiejuose pirkios galuose vėlesniais metais šoniniai kambariai buvo sudalinti medinėmis pertvaromis. Išvardinti fasadų ir vidaus pakeitimai nėra esminiai, todėl Kunigiškių sodybos pirkia – tai puikus etninės Rytų Aukštaitijos architektūros pavyzdys.

Apsilankiusi FIXUS Mobilis komanda atliko tokius darbus kaip: pakeitė fasado vėjalentes, užtaisė skyles šiferyje, sutvarkė duris, įstiklino tuščią langelį.

​​XIX a. pab. – XX a. pr. įkurtoje tradicinėje gatvinio Kunigiškių kaimo sodyboje šiandien yra išlikę ir saugomi du autentiški pastatai: pirkia ir svirnas. Tai svarbiausi tradicinės kaimo sodybos trobesiai, formuojantys švarųjį kiemą. Svirnas orientuotas galu į gatvę, stovi lygiagrečiai su pirkia. Pastatas trijų patalpų – švariojo svirno patalpa šiaurės vakarų gale, grūdų svirnas pietryčių gale, tarp jų – ratinė. Ilgajame fasade yra du ornamentuotomis kolonomis paremti priesvirniai. Pastate matomas Aukštaitijos regiono tradicinėse sodybose sutinkamas puošnumas: išraiškingumo suteikia priesvirnių kolonos su piramidės formos įpjovomis ir dekoratyvios, rombų ornamentu puoštos durys. Iš pradžių pastato stogas buvo dengtas šiaudais, paskui (greičiausiai tarpukariu) perdengtas skarda. Svirno architektūra pakitusi nedaug, todėl tai puikus tradicinės kaimo architektūros pavyzdys.

FIXUS Mobilis komanda vizito metu nustatė kelias nedideles, tačiau reiškmingas problemas ir atliko darbus joms išspręsti. Buvo atlikti tokie darbai kaip: užtaisytos skylės stogo dangoje, sutvarkytos vėjalentės, paremtos ir sutvirtintos sijos.

Stanislavo ir Liudvikos Didžiulių sodybos namas (Anykščių rajono sav., Griežionėlių k., unikalus kodas Kultūros vertybių registre 33364) yra bibliografo, knygnešio Stanislovo Didžiulio gimtieji namai, kuriuose jis gyveno su savo žmona, žinoma rašytoja bei kultūros ir visuomenės veikėja, Liudvika Didžiuliene (slapyvardis Žmona).

Namas buvo pastatytas apie 1820 m., o apie 1880 m. pristatyta pietrytinė pastato dalis. Liaudies architektūros pastatas yra stačiakampio plano su prieangiais šiaurinėje ir pietinėje namo pusėse. Vidaus patalpos išdėstytos anfiladiniu principu aplink centre esantį kaminą su rūkykla. Namo sienos medinės rąstinės, pusvalminės formos stogas dengtas medinėmis lentelėmis.

1964 m. buvo vykdoma pastato restauracija – senosios medinės konstrukcijos buvo atstatytos iš naujos medienos, apie 1966 m. pakeista stogo danga. Atlikus pastato tvarkymo darbus, 1968 m. sodyboje buvo atidarytas memorialinis muziejus, kuris veikia iki mūsų dienų. Pastatas per savo istoriją išvengė didelių išvaizdos pakitimų. Vienintelis didesnis pastato išorės pakitimas nuo statybos laikotarpio –iš abiejų pagrindinio įėjimo lauko riedulių laiptų pusių pristatytos neaukštos plytų mūro sienutės.

FIXUS Mobilis komanda atliko keletą prevencinės priežiūros darbų: įrengė laikiną lango apkalą bei laikinus valminių šlaitų kraigus, pakeitė kraigo lentas, nuo medienos pašalino žievės sluoksnį.

Dovilų Evangelikų liuteronų bažnyčia – valstybės saugomas nekilnojamojo kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 16028).

Mūrinė bažnyčia yra stačiakampio plano, su apside pietryčiuose ir bokšteliu šiaurės vakaruose. Bažnyčios stogas dvišlaitis, dengtas skardinėmis čerpių imitacijos plokštelėmis. Neogotikinę pastato architektūrinę išraišką kuria šiam istorizmo laikotarpiui būdingas mišrus raudono molio plytų ir šiurkščiai apskaldytų margaspalvių lauko riedulių su rievėtomis siūlėmis mūras. Maldos namų interjeras gana kuklus - rami pilkšva sienų tinko ir kolonų spalva kontrastuodama išryškina šiltus medinius interjero elementus: altorių su Laiminančio Kristaus paveikslu, sakyklą, suolus, balkonų baliustradą, laužytas šlaitines, lentomis apkaltas lubas bei vargonus, kurie savo siluetu atkartoja šiaurės vakarų fasado langų kontūrus.
Po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo bažnyčia grąžinta evangelikų liuteronų parapijai ir 1993 m. restauruota pagal V. Šliogerio projektą. Projektas buvo parengtas neturint originalių bažnyčios brėžinių (jie rasti tik 2018 m.) ar nuotraukų, taigi maldos namų restauracija buvo paremta vietinių žmonių pasakojimais. Buvo atkurtas bažnyčios altorius, sakykla, vargonai, restauruoti balkonai ir kolonos. Maldos namai pašventinti 1995 m. ir parapija, vadovaujama kunigo L. Fetingio, pradėjo naują bažnyčios gyvenimo etapą, kuris tęsiasi ir šiandien.

Vizito metu FIXUS Mobilis komanda nustatė kelias nedideles, tačiau reikšmingas problemas, kurios vėliau galėtų sukelti ilgalaikių pasekmių statinio būklei, todėl buvo atlikti prevencinės priežiūros darbai. Buvo atlikti tokie darbai kaip: pritvirtintos atsipalaidavusios stogo plokštės, pašalinti savaiminiai augalai, nuo cokolio nuvalytos samanos ir kerpės.

Sidarių Šv. Jono sentikių cerkvė (Kaimynų g. 7,Sidarių kaimas) yra registrinis, regioninės reikšmės kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 45125).

Ši cerkvė yra vertinga savo architektūrinėmis, dailės, kraštovaizdžio ir sakralinėmis savybėmis. XX a. pr. į Lietuvą atsikeliant vis daugiau sentikių valstiečių šeimų ir didėjant sentikių bendruomenei, tuomečio Rusijos ministro pirmininko Piotro Stolypino iniciatyva Sidariuose buvo pastatyti maldos namai apaštalo ir evangelisto Šv. Jono garbei. Siekiant išsaugoti bendruomenės privatumą, cerkvė buvo pastatyta atokiau nuo miestelio ir gausiai apsodinta medžiais, taip vizualiai atkartojant paprastos sodybos įvaizdį. Cerkvė statyta iš tašytų rąstų bei puošta medine ir tinko apdaila. Viduje ir išorėje, pabrėžiant medinės architektūros tradiciškumą, saikingai sukomponuoti paprasti dekoro elementai.

FIXUS Mobilis komanda vizito metu atliko tokius darbus kaip: išvalė latakus, laikinai užtaisė kamino struktūrą, užtaisė skyles ant stogo ir uždengė langelių angas.

XIX a. antrojoje pusėje Bogdano Oginskio iniciatyva pastatyta muzikos mokykla, o šalia jos – muzikantų bendrabučio pastatas. Rietavo dvaro sodybos muzikantų bendrabutis (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 27395), esantis Parko g. 10, Rietave, yra valstybės saugomas objektas, kuris priklauso Rietavo dvaro sodybos kompleksui.

Pastatas stačiakampio plano, simetriško, lakoniško tūrio. Pagrindinio (pietinio) fasado plokštumą pagyvina abipus centrinės ašies esantis rizalitas su trikampiu frontonu bei medinių konstrukcijų prieangis, puoštas profiliuotomis kolonomis, kurias jungia gausiai dekoruotos arkos. Pastato konstrukcijos ir tūris laikui bėgant iš esmės nepakito.
Po pirmojo pasaulinio karo vykdant Žemės reformą, Rietavo dvaro komplekso pastatai buvo nusavinti. 1926 m. dvaro centrinės dalies teritorija perduota Lietuvių moterų katalikių draugijai. Muzikos mokykla tapo mergaičių žemės ūkio mokykla, muzikantų bendrabučio paskirtis pakeista, jame įrengta gimnazija, kiek vėliau – šešiametė pradžios mokykla. Sovietmečiu dvaro sodybos teritorijoje veikė tarybinis ūkis – technikumas. Po Nepriklausomybės atkūrimo į pastatą grįžo jaunieji menininkai. Pastate buvo įkurta Rietavo Mykolo Kleopo Oginskio meno mokykla.

FIXUS Mobilis komanda apžiūrėjo pastatą ir įvertino jo būklę.

Poeto Jono Šiožinio gimtosios sodybos namas (Šiožinių kaimas 4, Utenos raj. sav., Daugailių seniūnija) yra registrinis, vietinės reikšmės kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 17055).

XIX a. II pusėje pastatytas gyvenamasis namas yra būdingas tradicinės medinės Aukštaitijos kaimo architektūros pavyzdys. Kiti sodybos statiniai iki mūsų dienų neišliko. Namas statytas kaip dviejų galų gryčia, tačiau laikui bėgant dalis jo buvo pritaikyta ūkinei paskirčiai –gyvuliams laikyti. Dar vėliau dalis namo nugriauta, tačiau likusioje išsaugota vertingų elementų: durų su ornamentine rombų apdaila, langų su dekoratyviais apvadais, arkinės formos langas. Nepaisant visų atliktų pakeitimų, pastatas reikšmingas kaip poeto Jono Šiožinio gimtinė ir gyvenimo bei kūrybos vieta.

FIXUS Mobilis komanda apžiūrėjo sodybos namą ir išvalė lietlovius.

Trakų Vokės dvaro sodybos pirtis-skalbykla (Žalioji a. 7, Vilnius) yra valstybės saugomas nacionalinės reikšmės kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 24984), priklausantis Trakų Vokės dvaro sodybos kompleksui.

Dvaro sodybos kompleksas yra nesimetriškas –pagalbiniai pastatai komponuoti abipus dvaro, kad pastatai kuo natūraliau įsilietų į aplinką, tačiau išlaikyti ir geometrinės kompozicijos bruožai: tiesios alėjos ir stačiakampiai kiemai. Pirčiai-skalbyklai parinkta tinkamiausia vieta: atokiau nuo pagrindinių dvaro rūmų, šalia dirbtinio vandens telkinio ir rūmų parke.Pirtis pastatyta XX a. pr. ir vadinta baltąja, nes joje maudėsi tik Tiškevičių dvaro šeimyna. XX a. II p. pastatas buvo ir iki šiol yra pritaikytas gyvenamajai funkcijai–nedideliais butais suskaidyta planinė struktūra. Nepaisant pokyčių, objekte yra išsaugota vertingų autentiškų elementų: mediniai profiliuoti pastogės karnizai, mezoninų pusapskritės langelių angos, įvairios sienų angos ir nišos, mūriniai stulpai su profiliuotais karnizais. Pirtis-skalbykla yra reikšminga savo architektūrine ir istorine verte.

Apsilankiusi FIXUS Mobilis komanda nustatė keletą nedidelių, bet reikšmingų problemų ir atliko darbus joms išpręsti. Komanda užsandarino skyles atsiradusias stogo dangoje, pašalino savaiminius medelius.

​​Mosėdžio Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia (Muziejaus g. 2, Mosėdis) yra regioninio reikšmingumo lygmens valstybės saugomas kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 29934), priklausantis Mosėdžio Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios statinių kompleksui.

Bažnyčia yra vertinga savo architektūrinėmis, dailės, istorinėmis bei sakralinėmis savybėmis. Pastatas bazilikinis, trinavis su plačiu transeptu, ištęsto stačiakampio plano su pusapvale apside bei dviem kampiniais bokštais, viename iš jų yra įrengti technologiškai sujungti, bendrai veikiantys laikrodis ir varpas. Nuo pat XVII a. bažnyčioje nebuvo atlikta didelių pakeitimų, tad jos viduje ir išorėje yra išlikę daug autentiškų vertingų elementų: ąžuolinės durys su kalvio darbo vyriais, nedideli mediniai langai, lipdybos rozetės, mediniai dantyti karnizai. Dekoratyvūs barokiniai elementai, išdailinta sienų ir lubų tapyba bažnyčiai suteikia puošnumo ir didingumo, kuris labai kontrastuoja su paprastais fasadais ir jų saikinga puošyba, todėl įeinant į bažnyčią sukuriamas nuostabos ir netikėtumo efektas.

Vizito metu FIXUS Mobilis komanda atliko keletą priežiūros darbų: sutvarkė netvarkingą lietvamzdį, užtaisė skylę pastogės lange, užtaisyta kryžiaus bazės ir stogo dangos sankirta.

Namas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 31779), Mildos g. 17, Vilnius –valstybės saugomas, gyvenamosios paskirties pastatas.

1897 m. buvo pastatytas dviejų butų, vieno aukšto namas, nors pats projektas patvirtintas buvo tik 1901 m. 1910 m. vykdyta pastato rekonstrukcija, kurios metu pakito pastato tūris – šiaurės vakarų pusėje pristatytas antras aukštas, išorinė laiptinė į jį ir bokštelis. 1940 m. namas pritaikytas trims butams, o sovietmečiu įrengti aštuoni butai ir pristatyti priestatai patekimui į butus.Pastatas yra medinių konstrukcijų: pirmame aukšte rąstinės sienos, antras aukštas ir priestatai – medinis - karkasas, du rytinės pusės priestatai –mūriniai. Stogas medinis gegninis, daugiašlaitis, šiuo metu dauguma šlaitų dengta šiferiu. Pastatas gausiai dekoruotas pjaustytais ir drožinėtais mediniais ornamentiniais puošybos elementais.

FIXUS Mobilis komanda vizito metu nustatė kelias nedideles, tačiau reikšmingas problemas, todėl vizito metu atliko tokius darbus: uždėjo laikiną bokštelio viršaus gaubtą, pašalino seną ir pritvirtino naują stogo prieglaudą, taip pat įstatė langą buvusioje atviroje lango angoje, ant stogo sukalė ir pritvirtino naujas kopėčias, pritvirtino naują šiferį, išvalė lietlovius.

Viekšnių vandens malūnas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 16729) yra 1897 m. statybos plytų stiliaus architektūros inžinerinės paskirties statinys, turintis valstybės saugomo kultūros paveldo objekto statusą, esantis Viekšnių mieste, Akmenės g. 24.

Pastatas yra stačiakampio plano, atviro plytų mūro fasadais, kaip ir būdinga plytų stiliaus architektūrai, nors sovietmečiu nacionalizavus pastatą jis buvo nubalintasbei pristatytas bokštelis (ketvirtas ir penktas aukštai). Iki šių pertvarkymų pastato būta lakoniško tūrio, simetriškų fasadų, su minimalistiniais dekoro elementais gyvenančiais fasadus, t. y. plytų mūro dantytais ir tarpaukštinės karnizais, pusapvaliais sandrikais, išsikišusiomis vertikaliomis juostomis bei tuo pačiu principu išryškintais ir užbaigtais pastato kampais. Vandens malūnas yra svarbus Viekšnių miesto urbanistinis elementas. Nuo pastatymo malūno funkcija bei savininkai kito keletą kartų, tačiau jo veikla visada išliko svarbi miestui. Iš pradžių malūne buvo sumontuotos dvejos girnos, kruopų šatrai, piklius, milo vėlimo įrengimai. Malūne yra išlikusi 1917 m. gabaus vietinio meistro V. Juodeikio pagaminta turbina. 1920 m. įrengti valcai, 1925 m. –vilnų karšykla ir verpykla, atnaujinta milo vėlykla. Apie 1930 m.sumontavus elektros tiekimo generatorių, Viekšnių vandens malūnas tapo hidroelektrine (HE), kuri tiekė elektrą miestui. 1999 m. privatizavus malūną jame toliau veikė nedidelė hidroelektrinė. XXI a.vandensmalūno veikla ksustojo, tačiau pastatas ir jo istorija svarbūs miesto bendruomenei ir šiandien.

Vizito metu FIXUS Mobilis komanda atliko keletą prevencinės priežiūros darbų. Malūne buvo įrengta laikina atrama bei laikinas sijų parėmimas ir sustiprintos pastato gegnės.

Švėkšnos viadukas(unikalus kodas Kultūros vertybių registre –30647), esantis Švėkšnos miestelyje, yra valstybės saugomas inžinerinis statinys.

Viadukas pastatytas apie 1880 –1885 m., virš Bažnyčios gatvės, naujai suformuotos pagal šventoriaus sutvarkymo projektą, kuriuo buvo numatytas žiedinis apvažiavimas aplink bažnyčią, iškasant kelią pietinėje pusėje. Tai dviejų arkų, plytų mūro inžinerinis statinys, jungiantis dvaro parką su bažnyčios šventoriumi. Viadukas –svarbi miestelio urbanistinė jungtis, architektūrinės visumos centras, nuo kurio vyko tolimesnė miestelio plėtra: formuota ovali miestelio aikštė, 1900-1905 m. pastatyta ketvirtoji – mūrinė neogotikinė –bažnyčia. Viadukas taip pat neogotikinio stiliaus architektūros: įrengti plytų mūro turėklų špiliai su stogeliais bei ažūrinė tvorelė, tašytų akmenų mūro pamatas. Analogiškų, išraiškingos architektūros pėsčiųjų viadukų Lietuvos kontekste nėra sutinkama, todėl tai yra unikalus inžinerinis statinys.

FIXUS Mobilis komanda apžiūrėjusi viaduką nustatė kelias problemas ir atliko tokius prevencinės priežiūros darbus: nuvalytos druskų apnašos nuo akmenų, laikinai užtaisytos siūlės, išvalyta vandens nubėgimo anga.

Dubingiuose stovinti smuklė(u. k. 1513)1842 m. buvo pastatyta grafo Boleslavo Tiškevičiaus. Kaip ir būdinga to meto užvažiuojamiesiems pastatams, smuklei statyti parinkta vieta prie pagrindinių kelių sankirtos, tačiau manoma, kad tai ne pirmoji smuklė stovėjusi šioje vietoje.

Smuklė stovi jau beveik pora šimtmečių, todėl natūralu, kad jos architektūrinė išraiška, planas, funkcijos bei savininkai keitėsi ne kartą. Smuklės pastatas yra stačiakampio plano, vieno aukšto su mansarda, suręstas ištašytų eglinių sienojų ant akmenų mūro pamato, stogas pusvalminis.

FIXUS Mobilis komanda vizito metų įvykdė keletą prevencinės priežiūros darbų: įrengė papildomas atramas bei laikinus ilgio sutvirtinimus, papildomomis priemonės laikinai suveržė ilginį.

Namas (Purvynės g. 11, Neringa) yra valstybės saugomas, regioninės reikšmės kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 1240). Šis pastatas yra vertingas savo architektūrinėmis ir memorialinėmis savybėmis.

Vasarnamį Nidoje 1930 m. pasistatė Rytų Prūsijos dailininkas R. Birnstengelis. Pastatas yra vieno aukšto su mansarda, stačiakampio plano, dengtas laužytu dvišlaičiu olandiško tipo čerpių stogu. Namas apdailintas vertikaliomis dailylentėmis, o vėjalentės dekoruotos kiauraraščio ornamentu. Ryškus pastato fasadų mėlynos ir tamsiai raudonos spalvinis sprendimas yra vienas iš unikalų Nidos charakterį formuojančių bruožų. Pokario metais vasarnamį įsigijo dailininko V. Jurkūno šeima. 1960 m. buvo atliktas kapitalinis namo remontas patalpų viduje, vakarinėje dalyje buvo atlikti nežymūs fasado tvarkymo darbai.

FIXUS Mobilis komanda, apžiūrėjusi namą, nustatė pagrindines problemas, kurios laiku nesprendžiamos gali pabloginti pastato būklę ateityje. Vizitų metu pastate buvo paimti mėginiai biologinio užterštumo ir cheminiams tyrimams. Objekto būklei stabilizuoti ir pagerinti buvo atlikti ir tvarkybos darbai: buvo nuvalyta stogo danga, pakeistos ir atstatytos čerpės, nuvalytas stogo šlaitas. Buvo atlikti vandens surinkimo ir nuvedimo sistemos valymo darbai, išvalyti lietloviai ir lietvamzdžiai bei tvarkytos nuolajos.

Seno Strūnaičio bendrabučio pastatas (Seno Strūnaičio g. 1, Švenčionių rajonas) yra registrinis, vietinės reikšmės kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 31470), priklausantis Seno Strūnaičio mokyklos pastatų kompleksui, esančiame gatviniame etnokultūriniame kaime.

Šiam gyvenamajam –bendrabučio tipo namui yra būdinga XX a. vidurio čiukurinio tipo medinės Aukštaitijos kaimo architektūra. Be jo komplekse yra išlikę dar du edukacinės paskirties pastatai. Namas statytas pailgo stačiakampio formos, jo sienoms, tikėtina, buvo naudoti seno kluono apvalių formų rąstai ir pakabinamo stogo konstrukcija. Nors pastato pagrindinis fasadas yra nugręžtas į teritorijos vidų, paprasta pastato forma ir spalva traukia akį pravažiuojant pro šalį. Pastato fasadai puošti santūriomis geometrinėmis formomis, jų neapkraunant, tačiau dekoratyvumas pabrėžiamas pasirinkta spalva: geltonai dažyti fasadai kontrastuoja su rudai ir baltai dažytais dekoratyviais elementais (kerčių apkalimu, langų apvadais ir rėmais, ir pan.), kurie pabrėžia pastato paprastumą. Nepaisant seniau ir šiuo metu objekte atliktų pakeitimų, pastatas yra reikšmingas kaip ugdymo, pažinimo ir patirčių vieta.

Apsilankius ir apžiūrėjusi pastatą FIXUS Mobilis komanda pastatė laikinus pagalbinius įtvirtinimus.

Seno Strūnaičio šiaurinis pastatas (Seno Strūnaičio g. 1, Švenčionių rajonas) yra registrinis, vietinės reikšmės kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 31468), priklausantis Seno Strūnaičio mokyklos pastatų kompleksui, esančiam gatviniame etnokultūriniame kaime.

Šis mokyklos pastatų kompleksas ypatingas savo pastatų funkcijų įvairumu ir paskirtimi: mokykla, mokinių bendrabutis, mokytojo butas, nedidelė kino salė ir kita, o tokių, ar panašių, daugiafunkcių kompleksų Lietuvoje yra išlikę labai nedaug.Pastatų išdėstymas teritorijoje suformuotas daugiau atsižvelgiant į praktinius poreikius: bendrabučio pastatas pastatytas arčiau gatvės kaip akcentinė komplekso dalis, o šiaurinis ir pietinis pastatai pastatyti atokiau nuo gatvės, tačiau vienas šalia kito. Komplekso šiaurinio namo paskirtis –dvejopa: mokytojo butas ir mokykla. Namas –„L“ formos plano, tikėtina, kad pietinė namo dalis buvo pastatyta šiek tiek vėliau nei mokytojo butas. Pastato fasadai lakoniški, puošti elementariomis geometrinėmis formomis su labiau dekoruotais įėjimais. Nors namo išorė yra panaši į kitų pastatų, po ja aptikta pirminė, galimai autentiška, fasado apdaila: iki palangių rąstai apkalti vertikaliomis, o aukščiau –horizontaliomis dailylentėmis. Šiuo metu geltonai dažyti fasadai kontrastuoja su balta langų spalva ir išryškina dekoratyvius langų apvadus, stiklų skaidymą, vertikalią sienų ir cokolio apkalą bei išsikišusius profiliuotus gegnių galus.

FIXUS Mobilis vizito metu atliko keletą prevencinės priežiūros darbų. Buvo atidarytos ir pritvirtintos vėdinimo grotelės, pakeistas išdužęs lango stiklas, užkalta atvira lango anga, įrengta nauja nuolaja, tinkleliu uždengta anga į rusį.

Seno Strūnaičio pietinis pastatas (Seno Strūnaičio g. 1, Švenčionių rajonas) yra registrinis, vietinės reikšmės kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 31469), priklausantis Seno Strūnaičio mokyklos pastatų kompleksui, esančiam gatviniame etnokultūriniame kaime.

Teritorijoje pastatų išdėstymas suformuotas atsižvelgiant daugiau į praktinius poreikius: bendrabučio pastatas pastatytas arčiau gatvės kaip akcentinė komplekso dalis, o šiaurinis ir pietinis pastatai pastatyti toliau nuo gatvės, tačiau vienas šalia kito. Pietinis pastatas – mokykla, kompaktiško plano ir tūrio su paprasta ir neperkrauta fasadų puošyba, kuri pabrėžiama spalvingu dekoru.

FIXUS Mobilis komanda atliko keletą prevencinės priežiūros darbų: buvo įrengtos atramos gegnėms, pakeisti išdužę langų stiklai, išvalyti lietloviai ir įlaja.

Jono Biliūno gimtosios sodybos namas – muziejus (K. Trajecko g. 5, Niūronys) yra registrinis, regioninio reikšmingumo lygmens kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 10481), priklausantis Jono Biliūno gimtosios sodybos kompleksui. Namas yra vertingas savo architektūrinėmis, etnokultūrinėmis bei memorialinėmis savybėmis.

Vieno kiemo sodyba – kompaktiška. Ją sudaro keli pastatai ir mažosios architektūros elementai. Reljefas ir aplink pastatą augantys želdynai ir gėlynai išryškina išlikusius autentiškus sodybos fragmentus ir išlaiko vietos dvasią. XIX a. II pusėje pastatytas gyvenamasis namas yra būdingas tradicinės medinės Aukštaitijos kaimo architektūros pavyzdys. Namas statytas kaip dviejų galų gryčia, tačiau laikui bėgant buvo perstatytas, pasidalintas – pietinė pastato dalis perkelta į naują sklypą, o prie likusios pristatyta nauja. Vėliau pastatas buvo ne kartą tvarkytas ir restauruotas. Išlikęs statinys ir jame įkurtas muziejus liudija čia augusio ir kūrusio lietuvių literatūros klasiko Jono Biliūno gyvenimo momentus ir kūrybos etapus.

FIXUS Mobilis komanda vizito metu atliko tokius priežiūros darbus kaip: įstatė spyrį išlindusiai sijai ir pakeitė supuvusio stogelio dangą.

Antano Baranausko klėtis (A. Vienuolio g. 2, Anykščiai) yra nacionalinio reikšmingumo lygmens valstybės saugomas kultūros paveldo objektas (universalus kodas Kultūros vertybių registre 10475), priklausantis Poeto Antano Baranausko ir rašytojo Antano Žukausko – Vienuolio sodybai.

Ši klėtelė yra vertinga savo architektūrinėmis bei istorinėmis savybėmis. XIX a. pr. pastatyta klėtelė – ūkinės paskirties statinys, kuriame buvo laikomi įvairūs javai ir geresni rūbai bei įrankiai. Laikui bėgant klėtelės paskirtis iš lėto keitėsi – objektas tapo žymaus lietuvių poeto ir kalbininko Antano Baranausko kūrybos ir poilsio kampeliu, kuriame poetas, įkvėptas gimtojo krašto turtingumo ir meilės Lietuvos istorijai, parašė savo žymiausią romantinę poemą „Anykščių šilelis“. Laikui bėgant klėtelė keliavo iš vienų rankų į kitas, tačiau savo reikšmingumo neprarado – joje iš lėto buvo pradėtas kurti muziejus, į kurį vietos gyventojai noriai nešė įvairius vertingus daiktus, susijusius su rašytojais Antanu Baranausku, Antanu Žukausku-Vienuoliu bei Anykščių kraštu. Net ir dabar klėtelė yra labai mylima, joje yra išlikusios išvaikščiotos medinės grindų lentos, įvairūs buitiniai pažymėjimai bei išsaugoti autentiški rašytojų daiktai, liudijantys čia gyvenusių ir vaikščiojusių žmonių gyvenimo džiaugsmus, rūpesčius ir kūrybinį kelią.

FIXUS Mobilis vizito metu apžiūrėjo sodybos klėtį ir atliko biologinius tyrimus ir pastato būklės vertinimą.

Juodkrantės evangelikų liuteronų bažnyčia (L. Rėzos g. 56, Neringa) yra valstybės saugomas, regioninės reikšmės kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 16009). Ši bažnyčia yra vertinga savo architektūrinėmis, kraštovaizdžio bei sakralinės savybėmis.

Bažnyčia pastatyta 1885 m. pagal žymaus Prūsijos karališkojo architekto Friedricho Augusto Štiulerio projektą. Šių maldos namų projektas buvo parengtas to meto evangelikų liuteronų bažnyčioms būdinga neogotikine stilistika. Raudonų plytų mūro bažnyčia yra stačiakampio plano, su apside ir prie jos priglausta stačiakampio plano zakristija pietuose ir bokšteliu su vieno aukšto laiptinės priestatu šiaurėje. Bažnyčios stogas dvišlaitis, dengtas keraminėmis olandiško tipo čerpėmis. Maldos namų interjeras jaukus ir neapkrautas. Švelni vientisos navos erdvės sienų spalva ir šviesios medienos elementai (sienų apkalimas, suolai, sakykla) interjerui suteikia lengvumo ir išryškina sodria ruda spalva dažytas atviras stogo konstrukcijas bei vargonų balkoną.

FIXUS Mobilis apžiūrėjusi pastatą, nustatė nedideles, tačiau reikšmingas problemas, kurios ilgainiui sukeltų rimtų pasekmių, todėl vizito metu buvo atlikti priežiūros darbai skirti užkirsti kelią pažeidimų didėjimui. Buvo atlikti tokie darbai kaip: pašalinti savaiminiai medeliai nuo bokšto sienų, laikinai užklijuotos ant stogo tarp čerpių atsiradusios skylės, pašalinti savaiminiai augalai tarp cokolio akmenų, o tarpai tarp akmenų pašalinti, pritvirtinti iškritę langų rėmai ir tinkleliai.

Stačiatikių Aleksandro Neviškio cerkvė pastatyta 1905 m., buvusios Sapiegų dvaro sodybos teritorijoje. Už dalyvavimą 1831 m. sukilime dvaras buvo nacionalizuotas, dvaro sodybos pastatai pritaikyti kareivinėms, todėl prireikė ir karinei įgulai skirtų maldos namų. Stačiatikių cerkvė čia veikė iki 1940 m. – vokiečių okupacijos metais pastatu naudojosi evangelikai liuteronai. Po karo, 1953 m. čia įkurta elektrinė, kuri veikė iki 1991 m. Šiuo metu cerkvė priklauso Skuodo muziejui.

Originalus cerkvės stogas buvo su penkiais bronzinės spalvos kupolais ir stačiatikių kryželiais, varpinė – triaukštė, prijungta prie pagrindinio tūrio, su penkiais varpais. 1944 m. Raudonajai armijai užimant Skuodą, pastatas labai apgriautas – nugriuvo bokšto III tarpsnis, sunaikinta bažnytinė įranga. Po 1953 m. rekonstrukcijos neatpažįstamai pasikeitė cerkvės siluetas: nebeliko varpinės bokšto ir bokštelių su kupolais, centrinė dalis pažeminta, triforos pavidalo arkiniai langai paversti stačiakampėmis angomis. Įrenginėjant elektrinę, patalpų viduje patalpinti dyzeliniai varikliai. 1993–1995 m. išsikėlus elektrinei, uždengtas naujas skardos lakštų stogas, sudėtos durys. 2019 m. buvo atlikti labiausiai pažeistų pastato vietų stabilizavimo darbai – tvarkytas stogas, lietaus nuvedimo sistema, apskardinimai.

FIXUS Mobilis vizito metu atlikti darbai: išvalyta visa lietaus nuvedimo sistema – visu perimetru išvalyti latakai, atkimštos įlajos ir lietvamzdžiai, išrauti aplink pastatą augę savaiminiai medeliai ir krūmai.

Namų komplekso antras namas (u. k. 31672), esantis Z. Sierakausko g. 21B, Vilnius, yra kompleksui priklausantis registrinis, nekilnojamojo kultūros paveldo objektas. XIX a. II pabaigoje – XX a. pradžioje statytas pastatų kompleksas iki 1911 m. priklausėjų autoriui, architektui Apolinarui Mikulskiui.

Abu komplekso pastatai yra panašios architektūros, XIX a. pabaigai būdingos plytų mūro stilistikos. Antrasis komplekso pastatas yra giliau kieme, nuo gatvės matomas tik kiek išraiškingesnis pietrytinis fasadas. Pastatas yra dviejų aukštų, pirmasis aukštas tinkuotas, antrasis – atviro mūro, fasadai asimetriškos kompozicijos, planas artimas stačiakampiui, pietinis ir rytinis kampai kiek nusklembti, paįvairinant pietrytinio fasado architektūrinę išraišką. XX a. pabaigoje pastatas dalinai rekonstruotas prie esamo tūrio priglaudžiant verandą bei permūryta antro aukšto išorinių sienų dalis. Sklypo gilumoje prie šoninės ribos priglaustas pagalbinis pastatas būdingas perimetriniam naujamiesčio užstatymui.

FIXUS Mobilis išvalė užsinešusius latakus, pašalino buvusias pažeistas palanges ir pritvirtino laikinas, pušų derva impregnuotas palanges, laikinai sutvarkė porą labiausiai pažeistų langų. Sutvirtino rėmus kampinėmis jungtimis, kad rėmas nesukryptų, puvinio pažeistas apatines lango dalis prisotino medienos kietikliu, iš naujo patikimai pritvirtino stiklus bei pakeitė netinkamo dydžio (per mažus) stiklus naujais.

Skuodo dvaro sodybos fragmentų kumetynas (Šaulių g. 1, Skuodas, u. k. KVR 37571) – tai tik 2014 m. į kultūros vertybių registrą įtrauktas objektas. Pastatas mūrinis, tinkuotas, stačiakampio plano, vieno aukšto su pusrūsiu ir dviem vienšlaičiais mezoninais rytiniame ir vakariniame fasaduose, bei dviem trišlaičiais mezoninais šiauriniame ir pietiniame galuose. Fasadus puošia profiliuotas karnizas, palangių traukos, karnizai, rustuotas cokolis. Stogas dengtas šiferio lakštais.

Nors detalių tyrimų nėra atlikta, tačiau tai gali būti vienas iš seniausių Skuodo pastatų, menantis LDK laikus. Teigiama, kad jame buvo didikų Sapiegų dvaro arklidės. Sapiegos Skuodo dvarą valdė nuo XVII a. pradžios iki 1831 m. Po sukilimo dvaras nusavintas Rusijos imperijos, o pastatai – tarp jų ir šis – pritaikyti kareivinėms. Po Antrojo pasaulinio karo virš kumetyno iškelti mezoninai, pastogėje įrengtos gyvenamos patalpos, pirmajame aukšte spaustuvė. Nuo XX a. II pusės iki šiol pastate įsikūrusi Skuodo rajono laikraščio „Mūsų žodis“ redakcija.

Apsilankiusi FIXUS Mobilis komanda nustatė keletą problemų ir atliko atitinkamus priežiūros darbus. Komanda išvalė lietlovius, pataisyti nedideli šiferio lakštų pažeidimai, pašalintos nebenaudojamos virš stogo iškeltos antenos ir uždengtos skylės, labiausiai pažeistose vietose sutvirtinta stogo laikančioji konstrukcija.

Giedraičių g. 17 Vilniaus Šnipiškių mikrorajone stovintis dviejų butų gyvenamasis namas (u. k. 31196), priklauso į kultūros vertybių registrą įrašytam pastatų kompleksui (u. k. 31193). Ši valda netipinė sodybiniais pastatais užstatytame istoriniame Vilniaus priemiestyje – Šnipiškėse. Ji didelė, sudaryta iš dviejų sklypų, sujungtų 1910 m. Tai posesijinio užstatymo, labiau būdingo senamiesčiui, pavyzdys, kai keturi komplekso pastatai išdėstyti ant sklypo ribos visu perimetru sklypo viduryje formuoja vidinį kiemą. Nagrinėjamas pastatas – tipiškas XX a. pradžios gyvenamas medinis dviaukštis namas vienšlaičiu stogu, pastatytas ant šiaurinės sklypo ribos, sublokuotas su kitais valdoje esančiais pastatais: mediniu namu prie Giedraičių g. ir mūriniu geltonų plytų namu kiemo gilumoje.

Nagrinėjamą namą statė Sara ir Abramas Rotgeringai, veikiausiai kaip nuomojamą namą, o projektavo produktyviausias XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Vilniaus architektas Antonas Filipovičius-Dubovikas. Pastate išsaugotos jau retai kur Vilniaus mediniuose namuose išlikusios autentiškos, sovietmečiu neperstatytos puošnios glazūruotų koklių krosnys su karūnomis, puošnios įėjimo durys, vidaus patalpų įsprūdinės durys su išskirtinais XX a. pradžios namams būdingais vyriais bukais galais, mediniai laiptai su tekintų baliustrų turėklais.

FIXUS Mobilis komanda perdengtė nesandarią stogo dalį, laikinai užtaisė pastebėtus mažesnius nesandarumus stogo centrinėje ir vakarinėje dalyse, pakeitė deformuotą, kiaurą lietlovį. Vykdant lietlovio atkarpos keitimo ir sandarinimo darbus išvalytos susikaupusios sąnašos.

Nidoje ant Kuršių marių kranto stovintis žvejo namas (u. k. KVR 1201) – tipiškas Pamario krašto pastatas, atspindintis krašto istorines transformacijas. Namas statytas 1928 m., sovietmečiu čia buvo įsikūrusi Nidos jūrinė hidrometeorologinė stotis, o šiandien tai Kuršių Nerijos nacionalinio parko direkcijos būstinė.

Kintant funkcijai, keitėsi ir pastato pavidalas, tačiau stengtasi išsaugoti tradicinei Nerijos architektūrai būdingas detales: apkalą, puošybą, vėjalentes ir lėkius. Iš pradžių žvejo namas buvo be mansardinio aukšto. Po 1940 m. pastato tūris padidintas į viršų – pristatyti mezoninai. 2002-2004 m. pakeista stogo danga, didelė dalis konstrukcijų, pietiniame fasade pristatyta veranda, pakeltas stogas ir suformuotas ertikis, išdidintas mezoninas, pakeistos kai kurios angos, fasadai perdažyti, uždėtos langinės.

Šiandien šis Kuršių nerijos žvejo namas, tapęs nacionalinio parko lankytojų centru, kasmet sulaukia išskirtinio dėmesio iš kurorto lankytojų.

FIXUS Mobilis atliko tokius darbus kaip: sutvarkytos abiejų šlaitų mezoninų ir stogo jungtys, sutvarkytos labiausiai pažeistos, bet dar tvarkytinos fasadų langinės. Langinės buvo išrinktos, ištiesintos ir iš naujo suklijuotos, kaiščiais sutvirtintos atsipalaidavusios jungtys. Ta pačia spalva perdažytos sutvarkytų langinių varčios, palangės ir langų apvadai, labiausiai išblukusios langų rėmų dalys.

XX a. pradžioje statyta Vila Hubertus (u. k. 15809) yra būdingas Klaipėdos miesto priemiesčių individualių kurortinių pastatų – vilų – architektūros pavyzdys. Priešingai nei Vilniuje, Klaipėdoje XX a. pradžioje plito Vokietijai būdingas jugendo (vok. Jugendstil) stilius, pasižymintis organinėmis formomis, asimetrišku komponavimu, fachverkine konstrukcija, persipynusia su Rytprūsiams būdingomis meninėmis tendencijomis.

Savita architektūra pasižymėjo Smiltynės vilos marių pakrantėje. Vienuoliktu numeriu pažymėtoje išraiškingoje fachverko konstrukcijos viloje galima įžvelgti ir liaudiškos žvejų sodybos elementų. Pastato tūris yra artimas kvadratui, vieno aukšto su mansarda, taip pat po dalimi pastato yra rūsys. Tūrį pagyvina nuo fasado atitraukti ornamentuoti frontonai. Stogas dvišlaitis, lenktas/laužytas, dengtas čerpėmis, kraigus puošia lėkiai su gyvulių atvaizdai bei špiliai, vėjalenčių galai taip pat puošti gyvulių atvaizdas. Nuo pastatymo vilos tūris keitėsi, apie 1910 m. darytoje nuotraukoje prie pagrindinio įėjimo matoma veranda iki šių dienų neišliko, 1985 m. vila buvo restauruota.

FIXUS Mobilis komanda vizito metu atliko keletą prevencinės priežiūros darbų: nuardė ir pakeitė pažeistas grindų vietas. perkėlė lietlovio laikiklius aukščiau, padarydami nuolydi į lietvamzdžio įlają, išvalė lietlovį, nuslinkusias čerpes sudėjo į vietas, o kur jos buvo prarastos – laikinai uždėjo.

Istorinių tyrimų duomenimis dabartinis senosios Juodkrantės mokyklos pastatas veikiausiai stovi toje pačioje vietoje kaip ir pirmoji Juodkrantės mokykla, įsteigta 1745 m. Per 1853 m. gaisrą ši mokykla sudegė, o po gaisro naujai pastatyta medinė mokykla išstovėjo iki XX a. pradžios. 1902–1903 m. tame pačiame sklype pastatyta dabar stovinti nauja mūrinė mokykla su atviru mediniu prieangiu į kelio pusę. Mokykla pirmą kartą rekonstruota dar XX a. 4 dešimtmetyje.

Atkūrus nepriklausomybę prasidėjo naujas pastato gyvavimo etapas. 1996 m. atlikti architektūros ir istoriniai tyrimai, 2002 m. architektė Jadvyga Kijauskienė parengė mokyklos rekonstrukcijos projektą. 2003 m. pirmą kartą per daugiau nei šimtą metų pakeista pastato paskirtis – čia įkurti Juodkrantės parodų namai, šiuo metu čia veikia Liudviko Rėzos kultūros centras. Pastatas iki šiol išlaikė visuomeninę paskirtį.

Juodkrantės mokyklos architektūra – tipiškas Rytprūsių mūrinės visuomeninės architektūros statinys, tvirtomis, kokybiškai sumūrytomis raudonų plytų mūro sienomis, išlikusiomis visomis arkinėmis angomis.

FIXUS Mobilis komanda atliko tokius darbus: pakeistos prarastos ir supuvusios šlaitų vėjalentės, nudažytos naujos lentos. Nuvalytos ir dažyve padengtos išblukusios medinio prieangio priekinės vėjalentės, išvalytos sąnašos iš namo lietlovių, lietvamzdžių bei stogų sandūroje esančių įlajų, nuvalyti dumbliai nuo fasado apatinės dalies.

Ukmergėje XIX a. 3-iajame dešimtmetyje vykdant miesto užstatymo permainas, miesto akcentu tapo Šv. Petro ir Šv. Povilo bažnyčia (u.k. KVR27487), kuri dabar yra valstybės saugomas kultūros paveldo objektas.

1800 – 1818 m. pastatytoje bažnyčioje persipynė klasicizmo ir romantizmo architektūros stilistinės ypatybės. Fasadams būdingi Lietuvos romantizmo architektūros bruožai – atviro akmens mūras su subtiliais piliastrų, langų bei durų angų, balto tinko kontūrų apvadais. Po 1931 m. rekonstrukcijos bažnyčios vaizdas visiškai pakito. Pertvarkyta planinė struktūra, bažnyčios erdvė apsukta. 1836 m. šalia bažnyčios pastatyta varpinė, savo architektūrine išraiška artima bažnyčiai. 1991m. po bažnyčia iškastas rūsys, kuriame įrengta salė.

Objekte apsilankiusi FIXUS Mobilis komanda laikinai priklijavo ornamentų fragmentus į jų vietas, sutvarkė prarūdijusias latakų vietas, netinkamus lietvamzdžių galus pakeitė naujais.

Raktuvės kapinių koplyčia yra registrinis, regioninės reikšmės kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 37595). Koplyčia vertinga archeologiniu, architektūriniu, dailės ir kraštovaizdžio aspektais. Pastatas, kartu su aplink išsidėsčiusiomis kapinėmis, stovi ant nacionalinės reikšmės Žagarės piliakalnio, taip pat patenka į Žagarės miesto istorinės dalies teritoriją.

Teigiama, kad ant Žagarės piliakalnio stovėjo žiemgalių pilis, kuri istoriniuose šaltiniuose minima jau XII–XIIIa. Pilis tarnavo kaip gynybinis įtvirtinimas žiemgalių kovose sulietuviais ir kryžiuočiais. Medinė koplyčia šioje vietoje minima XVIIa. pab., o XVIII a. piliakalnio aikštelėje atidarytos Žagarės miestelio katalikų kapinės. Dabartinė liaudies architektūros katalikų koplyčia pastatyta 1796 m. Kunigo J.Povilaičio iniciatyva 1956 m. tvarkytas koplyčios stogas, lubos, betonu sutvirtinti pamatai. Po 2001 m. audros ant stogo, rytų pusėje liko tik vienas iš buvusių dviejų medinės konstrukcijos apskardintų šalmų, kuriuos vainikavo metalinis kryžius (kupoliukas ir kryžius dabar saugomi koplyčios viduje). Šiandien koplyčioje įrengta kryždirbystės darbų ir fotografijų ekspozicija „Sakralinės kalvystės paminklai Žagarėje“ –čia galima išvysti daugelį iš aplinkinių kapinių surinktų metalinių kryžių.

FIXUS Mobilis objekte pažeistus stiklus demontavo, o naujus – įstatė ir pritvirtinto prie lango rėmo, tvirtinant stogo dangos lakštus taip pap išvalė pietryčių pusės lietlovį.

Skulptoriaus Broniaus Pundziaus sodybos namas yra registrinis, vietinės reikšmės kultūros paveldo objektas (u. k. 28094).

Pastatas yra reikšmingas kaip sodybos komplekso, kuriame gimė skulptorius monumentalistas Bronius Pundzius (1907–1959), dalis. Vienkiemyje įsikūrusios sodybos gyvenamasis namas nepakitęs nuo tada, kai jame gyveno skulptorius. Daugiau nei 40 metų (nuo 1971 iki 2014–ųjų) viename namo gale su atskiru įėjimu veikė memorialinis muziejus.

Gimtasis B. Pundziaus namas – tai dviejų galų tradicinės kaimo architektūros troba. Pastatas taisyklingo stačiakampio plano, vienaaukštis, rąstinės sienos apkaltos vertikaliomis dailylentėmis su antplyšiais, dvišlaitis stogas dengtas šiferiu, virš jo iškyla vienas raudonų plytų kaminas. Į pastatą patenkama per dvejas duris vakariniame ir rytiniame fasaduose. Rytinės durys dvivėrės, ornamentuotomis įsprūdomis, per jas ankščiau buvo įėjimas į muziejų. Yra išlikusių medinių langų su netradiciniu sudalijimu. Visi namo kambariai pereinami, kiek į šoną nuo pastato centro įrengtas kaminas. Namo konstrukcija nepakitusi, išlikusios perdangos sijos profiliuotais galais.

FIXUS Mobilis darbų metu iš skardos lakštų suformavo naują kraigą, užsandarino jungtį su kaminu, pritvirtintos vėjalentės, labiausiai vabzdžių paveikta lenta buvo injekuota ir nutepta entomologinius kenkėjus naikinančiu skysčiu.

XX a. pradžioje statytas Debeikių valsčiaus pastatas (u. k. KVR 2427) yra registrinis nekilnojamojo kultūros paveldo objektas, reprezentuojantis tradicinę liaudišką architektūrą.

Prieš tai šioje vietoje stovėjęs pastatas 1898 m. sudegė gaisro metu ir toje pačioje vietoje ant išlikusių pamatų buvo pastatytas dabartinis pastatas, kuris iki XX a. vidurio atliko tą pačią administracinio Debeikių valsčiaus centro funkciją. XX a. 3-iame dešimtmetyje prie pietvakarių fasado buvo pristatyta areštinė, kurioje buvo kalinami pasipriešinimo dalyviai. 1941 m. birželio 22-24 d. lietuvių sukilėliai užėmė Debeikių miestelį ir pastate įkūrė savo štabą. Pokariu pastate įsikūrė NKVD. XX a. viduryje (apie 1950 m.) į Debeikių valsčiaus pastatą perkelta mokykla, pastatas buvo suremontuotas, pritaikytas mokslo įstaigos funkcijai. Šiuo metu pastatas yra nenaudojamas, tačiau ieškoma įveiklinimo galimybių.

Pastatas yra medinis, stačiakampio plano su priestatu, vieno aukšto, pagrindinės pastato dalies fasadai simetriškos kompozicijos. Fasadai paįvairinti skirtingos krypties medinių dailylenčių apkalu, langų apvadų viršuje matomi kuklūs profiliuoti sandrikai, įėjimą išryškina stogelis su trikampiu frontonu.

FIXUS Mobilis komanda demontavo pavojingai patalpoje pakibusią sijos dalį ir kartu su sija įlūžusias bei kabančias lubų apdailos lentas, įrengė laikiną gegnių parėmimo sistemą, nugenėjo arčiausiai pastato buvusias medžių šakas.

Ukmergės miesto centre stovintis Dumbrių namas (u. k. KVR 1732), vertingas architektūriniu ir archeologiniu aspektais, patenka į Ukmergės senojo miesto vietos (u. k. KVR 2990) teritoriją.

Šis vienbutis gyvenamasis namas pastatytas 1934 m., tuo metu sparčiai besivystančiame mieste, Ukmergės ligoninės chirurgo, Šaulių sąjungos Ukmergės rinktinės sanitarijos viršininko Aleksandro Dumbrio (1900-1954) užsakymu. Namą projektavo bene žymiausias ir produktyviausias XX a. Lietuvos architektas Vytautas Lansbergis-Žemkalnis, taigi, tai yra visos Lietuvos mastu svarbus profesionaliosios modernizmo architektūros pavyzdys. 1940 m. namas buvo nusavintas Raudonosios Armijos poreikiams, XX a. II pusėje čia įsikūrė Ukmergės rajono viešoji biblioteka, o 1980 – 1982 m. vykdytas kapitalinis remontas – patalpų planas pritaikytas bibliotekos reikmėms (archit. V. Mažuolis). Biblioteka čia veikė iki 2014 m. Ją iškėlus, pastatas iki 2020 m. buvo nenaudojamas, o šiuo metu jau turi naują šeimininką.

Pastatas mūrinis, jo modernistinę estetiką kuria lėkštas, parapeto slepiamas stogas, iškyša su erdviu balkonu, kontrastingų spalvų langų apvadai, juostiniai, kampiniai langai. Kiemo fasadas kuklesnės išraiškos, praktiškas, su nedidele terasa antrajame aukšte. Interjeras taip pat puikiai reprezentuoja modernaus, novatoriško būsto sampratą: racionaliai suplanuotas laisvo plano, be koridoriaus, dideliais langais, šviesus, erdvus ir higieniškas butas. Pirmajame pastato aukšte buvo suprojektuota ir įrengta A. Dumbrio privati klinika: gydytojo kabinetas, operacinė, aparatinė, laukiamasis.

FIXUS Mobilis komanda, apžiūrėjusi pastatą, atliko tokius darbus: išvalė lietlovius ir įlajas, užsandarino lietlovių sujungimą, nuo kaminų pašalino savaiminę augmeniją, apgenėjo krūmus.

Tverų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia (Žemaičių a. 6, Tverai) yra nacionalinio reikšmingumo lygmens valstybės saugomas Kultūros paveldo objektas (unikalus kodas kultūros vertybių registre 23668), priklausantis Tverų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios statinių kompleksui. Tai didžiausia medinė bažnyčia Lietuvoje.

Rašytiniuose šaltiniuose bažnyčia minima nuo XVII a. pr., kuomet Tverų tijūnas Elijus Ilgovskis fundavo bažnyčios statybą dėl per toli esančių aplinkinių maldos namų ir per mažo parapijiečių pasišventimo bažnyčiai. Jam mirus, bažnyčiai buvo dovanotas fundatoriaus Švč. Mergelės Marijos su Kūdikėliu Jėzumi paveikslas, apie kurio garsumą ir stebuklingumą Šventajam Sostui rašė vyskupas Jurgis Tiškevičius. XIX a. pab. bažnyčios pastatas buvo labai prastos būklės, todėl siekta statyti naujus mūrinius maldos namus, tačiau senosios bažnyčios vietoje buvo leista statyti tik medinę bažnyčią.

Bažnyčia yra medinė (rąstinė ir karkasinė su medinių dailylenčių apkala eksterjere), stačiakampio plano su šoninėmis navomis, penkiasiene apside bei dviem keliatarpsniais bokštais bažnyčios priekyje. Medinės architektūros paprastumas ir santūrumas, dominuojantys aukšti langai ir bokštų smailės pabrėžia bažnyčios didingumą ir grakštumą.

FIXUS Mobilis atliko tokius darbus kaip: siekiant sustabdyti vandens patekimą į vidų, apskardinimų siūlės buvo užsandarintos, įdėti nauji langinių užraktų elementai, kad sustabdyti gegnės sėdimą – buvo įrengta atrama.

Burbiškio vandens malūnas (u.k. KVR 22043) istoriškai buvo XIX amžiaus Neoklasicizmo epochos Burbiškio dvaro ir parko, minimo jau XVII a., dalis. Iki 1905 m. malūnas prie Anykštos upelio stovėjo kiek kitoje vietoje, kol galiausiai buvo sudegintas, o užtvanka nugriauta. Kiek vėliau, 1926 m. Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris Juozas Vitkūnas malūną atstatė žemesnėje vietoje. Šis malūnas vertingas išlikusia ir dar tinkama naudojimui technologine įranga.

Malūno pastatas medinis, dviejų aukštų, dvišlaitis jo stogas dengtas betoninėmis čerpėmis, pietrytiniame fasade antrajame aukšte ant gembių išsikišęs erkeris, kuriame įrengtas maišų pakėlimo į antrąjį aukštą mechanizmas. Pietvakarinė malūno pusė skirta technologinei įrangai, likusioje dalyje abiejuose aukštuose buvo įrengtos nedidelės patalpos su kaminu ir krosnimi.

Apsilankiusi FIXUS Mobilis komanda atliko šiuos darbus: pakeitė nuolajas, užtaisė atsivėrusias apkalo ertmes, pritvirtino vėjalentes, pakeitė suskilusias čerpes.

Mažeikių bankas (Laisvės g. 9, Mažeikiai) yra regioninio reikšmingumo lygmens, valstybės saugomas kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybiųregistre 2412). Šis objektas yra vertingas savo architektūrinėmis savybėmis.

Mažeikių bankas pastatytas XX a. pirmojoje pusėje, pagal architekto M. Songailos projektą. Šio pastato projektas buvo parengtas, remiantis jau pastatytais moderno ir istorizmo pastatais Lietuvoje. Bankas yra vienas iš paskutiniųt arpukario Lietuvos provincijoje pastatytų monumentalių ir reprezentacinių pastatų, kuris atspindi to laikotarpio žmonių pasaulėžiūrą, mąstymą ir kūrybines kryptis.

Projektuojant pastatą naudotos simetriškai išdėstytos klasikinės geometrinės formos, banko planas primena išsiskleidusios pilnavidurės tulpės žiedą. Fasadams naudoti dekoratyvūs elementai: portikai, masyvūs karnizai, piliastrai, puskolonės. Banko interjeras neapkrautas architektūrinėmis formomis, tačiau parinkta vidaus apdaila bei puošybiniai elementai sukuria turtingumo ir puošnumo įvaizdį, kuris žavėjo ir tebežavi miesto gyventojus ir svečius.

FIXUS Mobilis komanda atliko tokius darbus: pažeisti stiklai buvo demontuoti, o nauji įstatyti, išvalė užsikimšusius lietvamzdžius, lietlovius ir įlaja.

Pačioje sostinės širdyje stovinti Augustinų vienuolyno statinių ansamblio Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia – tai Vilniaus barokinės architektūros perlas, išskirtinė savo vienbokščiu siluetu ir permaininga istorija. Savičiaus ir Bokšto gatvių kampe 1503 m. šaltiniuose minima medinė Kozmo ir Domijono cerkvė. Ją sugriovus, 1655 m. sklypas ilgą laiką stovėjo tuščias, kol atiteko Augustinų vienuoliams. Šie 1677 m. čia pastatė medinę koplyčią, kuri sudegė po kiek mažiau nei šimto metų. XVIII a. viduryje vienuolynas jau buvo gerokai praturėjęs, todėl galėjo sau leisti naują mūrinę bažnyčią, kuri pastatyta 1768 metais ir šioje vietoje stovi iki šiol.

Nors bažnyčios eksterjeras išliko iš esmės nepakitęs, vidus po sovietmečio rekonstrukcijos mažai beprimimė jos, kaip Dievo šventovės, paskirtį. Tikintiesiems grąžinta 1991 m., šiuo metu Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia atgimsta iš naujo – čia ir vėl trečiajame aukšte laikomos šventosios mišios, įgyvendinamo bendruomenei svarbios įvairios socialinės iniciatyvos, vykdomi detalūs pastato architektūros, konstrukcijų, polichromijos ir kt. tyrimai.

Apsilankiusi FIXUS Mobilis atliko tokius darbus: užtaisyti stogo nesandarumai, pažeistos čerpės pakeistos sveikomis, išvalyti bažnyčios šoninių navų lietloviai.

Vienuolyno namas (u. k. KVR 22362) priklauso vienam iš vertingiausių Lietuvos architektūros ansamblių – XV a. menančios Kauno Šv. Mikalojaus bažnyčios ir benediktinių vienuolyno statinių kompleksui (u. k. KVR 823). Įspūdinga tvora apjuosta gotikinė pirklių globėjo Šv. Mikalojaus bažnytėlė stovi ant kalvos atokiau nuo viduramžių miesto centro. Nors į saugomų paminklų sąrašą pateko dar 1963 m., ansamblis sovietmečiu buvo gana drastiškai atskirtas nuo miesto urbanistinio audinio,perkirtus kvartalą Šauklių gatve.

Nagrinėjamas vienuolyno pastatas stačiakampis, dviejų aukštų, pietinėje pusėje sparnu sujungtas su bažnyčia. Puošniausias pietinis fasadas, užbaigtas neobarokinių formų frontonu. Kartu su gotikiniu bažnyčios bokštu jis gerai apžvelgiamas iš miesto perspektyvos, dera su tuo pat metu pristatytu, lankstyto silueto bažnyčios vakariniu frontonu. Fasadai skaidomi stačiakampių angų. Abiejuose aukštuose į patalpas patenkama iš koridoriaus. Pagrindiniai ūkinės paskirties vienuolyno pastatai stovėjo atskirai. Šios sakralinės erdvės savitumas atsiskleidžia jaukiame nuo miesto šurmulio atribotame kieme, o vienuolyno namas liudija šios moterų vienuolijos permainingą istoriją.

FIXUS Mobilis komanda apžiūrėjusi pastatą nustatė kelias nedideles, tačiau reikšmingas problemas, vizito metu buvo atlikti darbai šioms problemoms išspręsti. Buvo atlikti tokie darbai kaip: laikinai užtaisyti plyšiai stoge, pritvirtintas žaibolaidis, nuo stoglangio išvalytos nutrupėjusios sąnašos, išvalyti lietloviai ir įlajos, pakeista sulankstyto ir korozijos pažeisto lietvamzdžio atkarpa.

Dubingių piliavietė, vad. Pilies kalnu (u. k. 5361) yra nekilnojamojo kultūros paveldo objektas, kuriam suteiktas paminklo statusas. Rašytiniuose šaltiniuose Dubingiai pirmą kartą paminėti 1334 m., aprašant Kryžiuočių ordino Livonijos šakos puolamąjį žygį.

Dubingių piliavietės inventoriuose minimi mūriniai dviejų aukštų su rūsiais rūmai su priestatu ir dviem aukštais aukštesniu bokštu, dengti čerpėmis. Apie XVIII a. piliavietė sunyko ir buvo apleista, tačiau dar XIX a. II pusėje ant kalno stūksojo griuvėsiai, kuriuos savo piešinyje įamžino dailininkas Napoleonas Orda. Iki XX a. pradžios rūmai galutinai sugriuvo, iš griuvėsių buvo renkamos plytos kitoms statyboms –pavyzdžiui, manoma, kad dalis 2007 m. Dubingių smuklės pastate (u. k. 1513) atidengto horizontalaus kamino dūmų kanalo plytų galimai yra iš piliavietės liekanų. 2005–2009 m.Vilniaus universiteto mokslininkų grupė vadovaujama prof. Albino Kuncevičiaus atidengė Radvilų rūmų liekanas, kurios 2012 m. pritaikytos eksponavimui pastatant apsauginį gaubtą virš išlikusio mūro ir įrengiant ekspoziciją.

FIXUS Mobilis komanda vizito metu apžiūrėjo pastatą įrengė laikinus lietlovius.

Nagrinėjamas bokštas tėra maža išlikusi rūmų – didingos Kosakovskių rezidencijos – dalelė. 1764 m. Vaitkuškį ėmus valdyti vienam iš Lietuvos bajorų Kosakovskių giminės atstovų – Mykolui Kosakovskiui, viena šios giminės šaka beveik dviem šimtams metų susisiejo su Ukmergės kraštu. Vaitkuškio rūmai Kosakovskių nuosavybe oficialiai išliko iki pat 1940 m.

Ilgą laiką Vaitkuškio dvaro rūmai garsėjo kaip unikalios Kosakovskių bibliotekos, baldų, paveikslų, fotografijos rinkinių, senovinių ginklų, indų, Senovės Egipto meno kolekcijų saugojimo vieta. Iki šių dienų išliko visi trys bokšto aukštai, tačiau nebėra gynybinius įtvirtinimus primenančios dantytos viršūnės, vadinamos kreneliažu. Džiugina tai, kad turinčios naują šeimininką Vaitkuškio rezidencijos liekanos kyla naujam gyvenimui. Čia vėl galima susipažinti su Kosakovskių paveldu, tyrinėjama ir pristatoma dvaro istorija, eksponuojamos ir aktualizuojamos unikaliojo rinkinio fotografijos, atsigauna kultūrinis gyvenimas, dvaras tampa patraukliu turistiniu objektu. Yra planų atstatyti dalį rūmų, atgaivinti oranžeriją, atkurti bokšto dekoratyvinį kreneliažą.

FIXUS Mobilis komanda apžiūrėjusi pastatą nustatė kelias nedidelias, tačiau reikšmingas problemas, vizito metu buvo atlikti darbai užkirsti kelią tolesniam jų didėjimui. Buvo atlikti tokie prevencinės priežiūros darbai kaip: sutvarkyti lietvamzdžiai, užsandarinta ir iš naujo pritvirtinta įlaja, įrengtos nuolajos, sutvarkytos palangės, pašalintas vijoklis, pakeistos vėjalentės, užtaisytos skylės stogo dangoje.

Vilniaus pašto darbuotojų namų komplekso pirmas namas (Antakalnio g. 16, Vilnius) yra registrinis, vietinės reikšmės kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 45780), priklausantis Vilniaus pašto darbuotojų namų kompleksui, esančiam Vilniaus miesto istorinėje dalyje – Antakalnyje. 3

Šis medinių pastatų kompleksas yra išlikęs iki šiol, tačiau dėl vėliau įgyvendintų įvairių statybos darbų jų išvaizda labai pakito. Gyvenamasis mansardinis namas – kompaktinio stačiakampio plano, jo pagrindinis fasadas yra nugręžtas nuo pagrindinės gatvės. Tarp žalumos paskendusi ir spalviškai kontrastuojanti paprasta pastato forma traukia akį pravažiuojant pro šalį. Pastato fasadai kuklūs ir neapkrauti, pabrėžiantys stogo formą. Nepaisant seniau ir šiuo metu objekte atliktų pakeitimų, pastatas yra reikšmingas kaip urbanistinės istorinio Antakalnio struktūros dalis, išsaugojusi savo tūrį ir galimai autentiškas konstrukcijas.

Vizito metu FIXUS Mobilis komanda apžiūrėjo objektą ir atliko prevencinės priežiūros darbus. Buvo atlikti tokie darbai kaip: apskardintas kaminas, pakeistas nesandarus liuko dangtis, laikinai uždengtos skylės stogo dangoje, išvalyta vandens surinkimo ir nuvedimo sistema, atstatytas deformuotas lietlovis, apgenėtas šalia augantis medis.

Šv. Vyskupo Stanislovo bažnyčios statinių komplekso rytų pastatas (u.k. KVR 11083) – turtingą Kulių miestelio istoriją menantis kultūros paveldo objektas. Tai vienas iš trijų Šv. Vyskupo Stanislovo bažnyčios komplekso objektų, vadinamas rytų pastatu arba klebonija, nors teigiama, kad nė vienas bažnyčios klebonas čia negyveno.

Pastatas dviejų aukštų su pusrūsiu ir keturšlaičiu, šiferiu dengtu stogu. Fasadai raudonų plytų mūro, centrinė vakarinio fasado dalis nutinkuota – turėjo būti nutinkuoti visi pastato fasadai, tačiau pirminis sumanymas taip ir neužbaigtas. Langų sąramos segmentinės, vakarinio ir pietinio fasadų durys arkinės. Fasadus įrėmina plačios traukos ties pastato kampais ir karnizu, cokolinės dalies mūras praplatintas į išorę, suformuojant nuolydį vandeniui nubėgti. Šiandien buvusi Kulių klebonija išsiskiria lauko sienas dengiančiu milžinišku vijokliu. Dar iki trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo statyta klebonija gyvai liudija baroko statybos ir meistrystės tradicijas.

FIXUS Mobilis komanda apžiūrėjo pastatą ir atliko keletą prevencinės priežiūros darbų: išvalė lietlovius ir lietvamzdžius, uždengė atsivėręs plyšys pastogėje, apgenėjo vijoklius, nuvalytos sąnašos nuo cokolio.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakulteto pastatas (u.k. KVR15853) stovi Klaipėdos miesto istorinėje dalyje (vad. Naujamiesčiu, u.k. 22012).

Pastatas yra trijų aukštų su rūsiu ir mansarda, „L“ raidės formos plano, gatvės korpuso rytinis galas platesnis ir aukštesnis, vėliau priestatu sujungtas su netoliese stovinčiu namu. Viename gale patalpinta aktų, o kitame – sporto salė. Pagrindinis įėjimas ne centre, kaip būdavo įprasta, o patrauktas į šoną, šalia platesnės pastato dalies. Mokslo paskirties pastate vyrauja koridorinė planinė sistema. Vos tik pastatyta mokykla buvo pripažinta moderniausia aukštesniąja visoje Prūsijoje – be patogių plano sprendimų čia įrengta ir šildymo sistema su automatiniu temperatūros ir vėdinimo reguliavimu, dulkių išsiurbimu, naujausia modernia įranga buvo aprūpintos klasės, valgykla, sporto sale. Pastato statyboje buvo panaudotos tuo metu visai naujos medžiagos – cementas ir gelžbetonis.

Abiejų pasaulinių karų metu pastatas daug nenukentėjo. Jam būdingi Vokietijoje paplitusio Jugendo stiliaus bruožai, yra ir klasikinės architektūros elementų. Puošniausias pagrindinis fasadas, praplatinta rytinė jo dalis išsiskiria arkiniais aktų salės langais. Aktų salė – bene puošniausia šios mokslo įstaigos patalpa, dekoruota mediniais paneliais, ištapytu skliautu, mokslo ir meno šakas vaizduojančiais vitražais.

FIXUS Mobilis komanda vizito metu apžiūrėjo pastatą, įvertino jo būklę ir viela sutvirtino sutrūkusią fasado dekoratyvinę vazą.

Mosėdžio Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios statinių komplekso klebonijos pastatas (Akmenųg. 1B, Mosėdis) yra valstybės saugomas regioninės reikšmės kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 11171), priklausantis Mosėdžio Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios statinių kompleksui. Šis namas yra vertingas savo architektūrinėmis bei istorinėmis savybėmis. Šiame name kurį laiką gyveno ir dirbo rašytojas, kultūros veikėjas, kunigas Juozas Tumas – Vaižgantas, todėl jis dar sovietmečiu įrašytas į vietinės reikšmės istorijos paminklų sąrašą.

Klebonija statyta apie 1845 m., stovi į šiaurę nuo bažnyčios, su ja susijusi aiškiais vizualiniais ir funkciniais ryšiais. Išlikęs nuo klebonijos iki šventoriaus vedantis takas, kadaise buvęs apsodintas iki šių laikų neišlikusia liepų alėja.

Statytas iš medinių rąstų, gražių proporcijų, vienaukštis su pusvalminu stogu, klasicizmo laikotarpiui būdingo santūraus dekoro. Architektūrinę namo išraišką paįvairina įstiklinta veranda pietinio fasado centre ir nedidelis atviras rytinio fasado prieangis. Išlikę tiesiniai profiliuoti sandrikai virš langų, vertingi senieji 6 rūšių dvivėriai langai. Pastatą juosia subtilus, sudėtingo profilio, dantukais užbaigtas pastogės karnizas, autentiškas horizontalių profiliuotų lentų apkalas. Po Antrojo pasaulinio karo klebonijos pastatas išlaikė visuomeninę funkciją: nuo 1948 iki 1960 m. viename jo gale buvo mokykla, kitame – darželis. 1968 m. namas remontuotas, pritaikytas vaikų darželio reikmėms, vėliau čia veikė Mosėdžio parapijos vaikų namai.

FIXUS Mobilis komanda apžiūrėjusi pastatą nustatė kelias nedideles, tačiau reikšmingas problemas ir vizito metu atliko prevencinės priežiūros darbus šioms problemoms išspręsti. Buvo pašalintas ant fasado ir stogo augęs vijoklis, nuslinkę stogo lakštai pakelti ir uždengti tušti stogo plotai, laikinai užtaisytos skylės stoge, atšokusios vėjalentės pastatytos į savo vietą, sunertas išsinėręs lietvamzdis, atšokusi dailylentė pastatyta į vietą.

Siesarties dvaro vandens malūno pastatas (Siesarties g. 1, Siesarties k., Molėtų raj.) yra registrinis, vietinės reikšmės kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 42071). Šis malūnas didžiausias rytų Lietuvoje, jis vertingas savo architektūrinėmis bei kraštovaizdžio savybėmis.

1932 m. aprašytas turbininis malūnas buvo su įtaisu milui velti, vandens jėga varoma lentpjūve ir dviejų hektarų ploto tvenkiniu. Statant malūną buvo supilta iki 3,5 metrų aukščio ir 5 metrų pločio viršuje žemių užtvanka, kuri leido sukaupti 33 200 m3 vandens. „Pirvitc“ firmos 1912 m. Rygoje pagamintai turbinai sukti iškastas kanalas, kuris po užtvanka ir malūno pastatu pravestas akmenų mūro tuneliu, o pastate įrengta turbinos kamera.

Malūno pastatas statytas galu į Siesarties upelį, stačiakampio plano, dviejų aukštų, su dvišlaičiu, čerpėmis dengtu stogu. Sienos keramikinių plytų mūro, cokolis mišraus plytų ir akmenų mūro, su išlyginamąja raudonų plytų mūro juosta. Langų angos stačiakampės, pleištinės ir segmentinės sąramos, cokolio langai ir durys su sandrikais. Pirmą ir antrą aukštus atskiria vienos plytų eilės trauka, po ja geležiniai inkaravimo elementai.

FIXUS Mobilis komanda vizito metu atliko keletą prevencinės priežiūros darbų. Buvo pakeistos nuskilusios čerpės, prailginti lietvamzdžiai, išvalyta šviesduobė, išvalyti užsinešę tarpai tarp lango rėmų ir grotų.

Lietuvos Respublikos Prezidento Antano Smetonos Užugirio pradžios mokyklos pastatas (u.k. KVR 798) svarbus architektūriniu ir istoriniu aspektais. Sklypą mokyklai pirmojo Lietuvos prezidento gimtinėje skyrė pats A. Smetona, statybą finansavo Švietimo ministerija.

Mokykloje buvo numatyta įrengti didesnę salę kūno kultūros pamokoms ir susirinkimams, du kambariai numatyti antram mokytojui, taip pat pakeistas pastato frontonas. Pastate buvo keturios klasės (viena iš jų skirta kūno kultūros pamokoms), mokytojų kambarys, salė su scena, du butai mokytojams, rūsyje įrengta katilinė, duonkepė krosnis, sandėlis malkoms, pusrūsyje – rūbinė ir pirtis, vieno kambario butas sargui su virtuve ir vonia, du atskiri tualetai, bendra virtuvė ir valgykla, pastogėje įrengtas rezervuaras vandeniui. 1936 metų žiemą mokyklą lankė 110 mokinių. Antrojo pasaulinio karo metais užėjus Raudonajai armijai, mokykloje buvo įkurta fronto ligoninė. Pokariu pastatas išlaikė pirminę paskirtį, tačiau pakeistas jo planas – nebeliko pagrindinio įėjimo, mokytojų butų, vietoje pirties įkurtas darbų kabinetas, salėje nebeliko scenos. 2003 m. mokykla uždaryta, jos patalpose įsikūrė Ukmergės kraštotyros muziejaus filialas. Muziejuje įrengtos nuolatinės „Lino kelio“ bei „Duonos kelio“ekspozicijos, mokytojų butas, smetoniška klasė, sovietinė klasė, veikia parodos, vyksta edukaciniai užsiėmimai.

Mokyklos pastatas dviejų aukštų su pusrūsiu ir pastoge, valminis stogas dengtas čerpėmis. Pagrindinį įėjimą išryškina kolonų ir piliastrų portikas su antablementu, puoštas betoninėmis vazomis. Ant pietvakarių fasado kabo paminklinė lenta su užrašu: „Šioje mokykloje 1938-1945 metais dirbo ir gyveno Lietuvos patriotė, partizanų ryšininkė mokytoja Valentina Budnikienė ir jos vyras „Plieno“ būrio partizanas Florijonas Budnikas. 1945 m. liepos mėn. 26 d. juos žvėriškai nukankino NKVD smogikai.

Vizito metu FIXUS Mobilis komanda atliko tokius prevencinės priežiūros darbus kaip: įstatė naują lango varčią, pritvirtino trūkstamą lietvamzdžio dalis ir įlają, išvalė sieninį lataką, išvalė įlają ir lietvamzdžius, prijungė trūkstamą lietvamzdžio galą, pašalino kregždžių lizdą.

Gyvenamas namas (u. k. KVR 29633) priklauso Daukšių kaimo etnoarchitektūrinei sodybai (u.k.KVR 1597), kuriai suteiktas Valstybės saugomo objekto statusas. Sodyba įkurta XIX a., ji yra šiauriausia (kraštinė) valda Daukšių kaime, išsidėsčiusi apie 500 m į šiaurę nuo kelio Lenkimai – Mosėdis.

Dabartinė sodybos planinė struktūra susiformavo XX a. pirmojoje pusėje, ją sudaro du senosios sodybos pastatai: XIX a. pradžioje statytas svirnas (u.k. KVR 29631) ir XX a.viduryje statytas tvartas (u. k. KVR 29632) bei XX a. pirmoje pusėje pastatytas gyvenamasis namas ir dar vienas tvartas. Gyvenamajame name 1961 – 1965 m. veikė mokykla, ją uždarius pastatas vėl buvo pritaikytas gyvenamajai funkcijai. Sodyboje matomi Žemaitijos regionui būdingi planavimo bruožai, t. y. du kiemai: gerasis (švarusis) ir ūkinis. Sodybos namas yra vieno aukšto su mansarda, stačiakampio plano, padalintas į du butus. Fasadai asimetriškos kompozicijos, XXI a. pirmojo dešimtmečio fotografijose rytiniame fasade matoma buvusi veranda.

FIXUS Mobilis vizito metu atliko keletą prevencinės priežiūros darbų. Buvo sustiprintos puvinio pažeistos gegnės, įrengtas laikinas gegnės galas, sudėtos naujos, sveikos juodgrindės pastogėje, laiptų pakopos prisotintos medienos kietikliu, pakeistos pažeistos čerpės.

Kauno Šv. Mikalojaus (benediktinių) bažnyčia (u. k. KVR 22361) priklauso vienam iš vertingiausių Lietuvos architektūros ansamblių – Kauno Šv. Mikalojaus bažnyčios ir benediktinių vienuolyno statinių kompleksui (u. k. KVR 823). Gotikinė Šv. Mikalojaus bažnyčia yra seniausias ansamblio pastatas, nors tiksli jos pastatymo data nėra žinoma. Pirmą kartą rašytiniame šaltinyje ji paminėta 1493 m. Bažnyčia taip pat buvo minima Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro 1503 m. privilegijoje – kaip koplyčia, kuriai suteiktas parapinės bažnyčios statusas.

XV a. gotikinė bažnyčia buvo nedidelė, asimetriško plano, vienanavė, su kiek į pietus patraukta presbiterija, o šiaurinė navos dalis ties presbiterija pratęsta zakristijos su empora, į kurią veda šiaurinės sienos viduje įrengti siauri laiptai. Prie pietinio fasado, ties navos centru, pastatytas dviejų tarpsnių varpinės bokštas, kurio apatinė dalis keturkampio plano, o viršutinė – aštuonkampio. Bokšto šalmas varpo formos. Bokšto apačioje – koplyčia. Šiauriniame fasade matomi išlikę gotikai būdingi juodų (perdegtų) plytų rombų ornamentų fragmentai. Perdavus bažnyčią benediktinėms, šalia jos buvo pristatytas medinis, o 1818-1828 m. – mūrinis vienuolynas. Bažnyčios interjeras santūrus, sienos ir lubos tinkuotos bei baltai dažytos. Interjerą puošia išlikę išraiškingi gotikiniai skliautai: tinklinis, krištolinis ir žvaigždinis. Pietinėje galerijoje galima matyti buvusios gotikinės pietinės sienos išlikusias profiliuotas langų angas. Prieangyje jaukumo ir išraiškos suteikia ovalūs pagrindinio fasado langai.

Apsilankiusi FIXUS Mobilis komanda nustatė kelias nedidelias, tačiau reikšmingas problemas ir atliko prevencinės priežiūros darbus. Buvo atlikti tokie darbai kaip: užtaisytas tarpas prie kryžiaus atramos, pakeistos suskilusios čerpės, pritaisyta atšokusi skarda.

Pirmoji Joniškio bažnyčia statyta XVI a. 3 dešimtmetyje ne kartą buvo nukentėjusi nuo karo bei gaisrų ir kelis kartus perstatyta. 1888 m. arch. Ustinas Golinevičius parengė Joniškio bažnyčios perstatymo projektą, patvirtintą tik 1897 m. Yra duomenų, jog ši bažnyčia iš esmės pertvarkyta pagal kitą – architekto Karl Eduard Strandmann (1867-1946 m.) – projektą.
Joniškio bažnyčia yra laiptuoto kryžiaus formos plano su pusapskrite apside ir išsikišusiu bokštu įėjimo pusėje, erdvė halinė. Dydžiu ji prilygsta didžiosioms neogotokinėms bažnyčioms. Cilindriniais skliautais perdengtą vidaus erdvę skaido masyvūs pilioriai, sujungti arkomis. Navos ir transepto sankryžoje imituotas kupolas (virš stogo neiškeltas). Bažnyčios viduje vyrauja neoklasicizmo, o išorėje – neorenesanso formos bei komponavimo principai, tačiau orderinė kompozicija negryna – papildyta viduramžių architektūros elementais (langai, laiptuoti kontraforsai, suformuoti iš piliastrų šoninių fasadų ir kt.). Bokšto priekyje ir šonuose esančiose nišose išdėstytos šventųjų skulptūros bei tapyti atvaizdai, apsidės sienoje pavaizduoti krikščionybės simboliai. Įvairių stilių formos bažnyčios išorėje harmoningai sujungtos. Ypač darnus nelygiais tarpsniais skaidytas bokštas, užbaigtas šiaurės renesansui būdingu šalmu.
FIXUS Mobilis komanda, apžiūrėjusi pastatą, nustatė nedideles, tačiau reikšmingas problemas, kurios ilgainiui sukeltų rimtų pasekmių, todėl vizito metu buvo atlikti tokie darbai kaip: sujungtas ir sutvirtintas lietvamzdis, keliose vietose prarastas tinko plotas laikinai užtinkuotas kalkiniu skiediniu bei pašalinti visi ant karnizų augę savaiminiai medeliai.

Radvilos – galingiausia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų šeima, lyderiavusi tiek politiniame, tiek valstybiniame, tiek kultūriniame Lietuvos gyvenime XVI-XVIII a. Jų indėlis meniniam palikimui taip pat buvo didelis. Radvilų giminė vien sostinėje turėjo net 9 rezidencijas, o viena jų – nuo Trakų iki Klaipėdos gatvės besidriekusioje valdoje. Šio sklypo rytinėje pusėje, Vilniaus g. 41, priešais šv. Kotrynos bažnyčią, stovi Mažieji Radvilų rūmai: nacionalinio reikšmingumo lygmens valstybės saugomas kultūros paveldo objektas (unikalus kodas KVR 644). Istoriniai šaltiniai byloja, kad Radvilos šią nuosavybę įsigijo 1755 m. iš Oginskių.
Mažieji Radvilų rūmai – XVI-XVII a. pr. statytas renesanso, baroko, klasicizmo bruožų turintis rezidencinis pastatas. Sklypo teritorijoje atlikus archeologinius tyrimus, rastas XVII a. rūmų grindinys, medinės kanalizacijos liekanos, gotikiniai rūsiai – visa tai liudija, kad šioje vietoje jau XVI a. būta tankaus užstatymo. Manoma, kad XVII a. projekto autorius galėtų būti architektas Konstantinas Tenkala (tiksliai nėra žinoma), o 1796-1810 m. vykdytos rekonstrukcijos projektą, kuriuo siekta pritaikyti pastatą miesto teatro reikmėms, rengė architektas Pjetro de Rossi. Vėliau rūmai tarnavo kaip nuomojami butai, čia veikė vaistinė, o nuo 1995 m. čia veikia Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus.
Pastato architektūriniai išskirtinumai – dviaukštė arkada kiemo fasade, du šoniniai fligeliai, dideli rūsiai. Dviaukštis tūris, dengtas daugiašlaičiu molio čerpių stogu, yra netaisyklingos „U“ formos plano. Fasadai gausiai dekoruoti sienų lipdyba. Kiemo arkinės galerijos buvo užmūrytos ir paslėptos sovietmečiu, tačiau per 1987-1989 m. rekonstrukciją (arch. Gražina Juknevičienė) vėl atidengtos.

FIXUS Mobilis komanda, apžiūrėjusi pastatą, nustatė nedideles, tačiau reikšmingas problemas, kurios ilgainiui sukeltų rimtų pasekmių, todėl vizito metu buvo atlikti tokie darbai kaip: įrengti laikini fasado aptvėrimai, kniedėmis sujungti ir sutvirtinti dalis lietvamzdžių, užlopyti apsauginiai tinklai ir išvalytos juose susikaupusios šiukšlės.

Namų komplekso pirmas namas (u. k. KVR 32613), projektuotas Antono Filipovičiaus-Duboviko, statytas XX a. pradžioje. Tai registrinis nekilnojamojo kultūros paveldo objektas, patenkantis į Vilniaus miesto istorinę dalį, vad. Žvėrynu (u. k. KVR 33652).
Pastatas L raidės plano, posesijinio užstatymo, formuojantis gatvių sankirtos kampą. Namas medinių konstrukcijų, dviejų aukštų, apkaltas medinėmis dailylentėmis. Fasaduose išlikę keletas langų su langinėmis bei langų medinės apkalos su profiliuoto karnizo dekoru.
FIXUS Mobilis komanda, apžiūrėjusi pastatą, nustatė nedideles, tačiau reikšmingas problemas, kurios ilgainiui sukeltų rimtų pasekmių, todėl vizito metu buvo atlikti tokie darbai kaip: sutrumpinti šiferio lakštai ir pakeistas senas lietlovis suformuojant naujo lietlovio nuolydį į lietvamzdžio įlają, laikinai užtaisyti plyšiai šiferio stogo dangoje, išvalyti pasiekiami lietloviai, sąlajos, lietvamdžiai, laikinai užtaisyta korozijos pažeista stogo sąlajų ir prieglaudų skarda.

Namas S. Moniuškos g. 50, Vilniuje yra registrinis, vietinės reikšmės kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 45782), esantis Vilniaus miesto istorinėje dalyje – Žvėryne.
Nuo XVI a. iki XIX a. dabartinio Žvėryno mikrorajono teritorija priklausė Radvilų šeimai. Keičiantis Žvėryno valdytojams, kito ir šios teritorijos paskirtis. Nuo XIX a. pabaigos, kada Vasilijus Martinsonas, suvokęs Neries užutėkyje esančios vietovės vertę, ėmėsi dalyti Žvėryną ir pardavinėti sklypus viloms ir kitiems gyvenamiesiems pastatams statyti, statybos Žvėryne suaktyvėjo. XX a. IV dešimtmečio pabaigoje architektas P. Stabronskis parengė namo projektą, pagal kurį buvo pastatytas iki šiol išlikęs medinis gyvenamasis pastatas S. Moniuškos g. 50.
Gyvenamasis namas dviejų aukštų, kompaktinio stačiakampio plano. Namas yra paskendęs žalumoje, jo pagrindinis fasadas yra atgręžtas į S. Moniuškos gatvę, paprasta pastato forma traukia akį pravažiuojant pro šalį. Pastato fasadai kuklūs, neapkrauti ir subtiliai puošti mediniais dekoratyviais drožiniais. Parinktos fasadų spalvos (ochra, balta ir ruda) pabrėžia charakteringą Žvėryno gatvės išklotinės užstatymo autentiškumą
FIXUS Mobilis komanda, apžiūrėjusi pastatą, nustatė nedideles, tačiau reikšmingas problemas, kurios ilgainiui sukeltų nepageidaujamų pasekmių. Vizito metu atlikti tokie darbai kaip: stogo šlaite esantis liukas buvo paaukštintas įrengiant papildomą apskardintą medinį rėmą. Stogo dangoje, įskilimai ir ertmės buvo laikinai užtaisytos hermetine mistika ir uždengtos skardos lakštais. Kamino bei ventiliacinio kaminėlio apačių ir stogo dangos sandūros buvo laikinai apskardintos ir užsandarintos hermetine mistika, o ventiliacijos kaminėliui įrengta kepurėlė. Taip pat pakeistas surūdijęs rizalito stogo vakarinėje pusėje buvęs vedinimo kaminėlis.

Lokinės dvaro sodybos fragmentų svirnas (u. k. KVR 38390) vienas iš išlikusių mūrinių pastatų, priklausančių Lokinės dvaro sodybos fragmentų kompleksui (u. k. KVR 800). Lokinės palivarkas minimas nuo 1585 m. Pirmiausia dvaras priklausė didikų Daumantų-Siesickių šeimai, vėliau – Radviloms ir Grotusams (Grothuss). 1790 m. dvarą įsigijo Juozapas Končia. XVIII ir XIX amžių sandūroje Končios pastatė Lokinėje sodybą, kurioje gyveno iki Antrojo pasaulinio karo. 1940 m. Lokinės dvaras buvo nacionalizuotas, pastatai perduoti Siesikių tarybiniam ūkiui. Svirnas pritaikytas grūdų sandėliui. Iki šių dienų išliko tik mūrinių dvaro sodybos pastatų fragmentai: svirnas, oficina, arklidės, ledainė. Medinis dvaro rūmų pastatas sunyko, išliko tik mūrinis jo rūsys.Mūrinis svirnas yra stačiakampio plano, jo fasaduose galima įžvelgti klasicizmui būdingųbruožų: tinko apdaila, simetrinė, ašinė langų bei durų išdėstymo kompozicija, profiliuoti mūriniai karnizai. XXI a. antrajame dešimtmetyje dvaro sodybos dalį įsigijus naujiems savininkams, parkas bei pats svirnas po truputį prikeliami naujam gyvenimui
FIXUS Mobilis komanda, apžiūrėjusi pastatą, nustatė nedideles, tačiau reikšmingas problemas, kurios ilgainiui sukeltų nepageidaujamų pasekmių. Vizito metu atlikti tokie darbai kaip: pašalintas nebefunkcionuojantis žaibolaidis, o atsiradęs plyšys užtaisytas skardos lakštu. Stogo kraige buvusį plyšys užtaisytas skardos lakštu. Šiferio stogo dangoje buvusios skylės užtaisytos aliuminio-gumos stogo sandarinimo juosta. Aukštyn pakeltas ir pritvirtintas pasislinkęs šiferio lakštas, taip užtaisant buvusį tarpą.

1905 m. statyta medinė Vila, esanti Smiltynės g. 22 – tai architektūriniu ir istoriniu aspektais vertingas kurortinės pajūrio krašto architektūros pavyzdys. Jau nuo 1897 m. Smiltynės gyvenvietė buvo priskirta Klaipėdos miestui, o po kelerių metų įrengus keltą ir pastačius kurhauzą čia ėmė augti vasarvietė – vasarnamius ir vilas statėsi turtingi klaipėdiečiai. 1905 m. į pietus nuo kurhauzo pradėtas statyti vasarnamių kvartalas, tais pačiais metais šioje teritorijoje vilą pasistatė medienos pirklys iš Rusnės Vilhelmas Ankeris. Neilgai trukus, po penkerių metų, pastatą įsigijo Zybertų (Siebert) šeima, dar vadinama Mažosios Lietuvos spaudos magnatais. Pastatas buvo pavadintas „Vila Helene“, Wilhelm Hermann Willy Siebert žmonos Helene garbei. Antrojo pasaulinio karo metais paskutinis šios šeimos atstovas paliko vilą ir pasitraukė į Vokietiją. Sovietmečiu pastatas, kaip ir kitos buvusios prabangios vilos, tapo valdišku daugiabučiu, vėliau čia apsigyveno Smiltynės jachtklubo sportininkai ir treneriai, vasaromis poilsiaudavo valdininkai iš Maskvos. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę vila buvo privatizuota.
Smiltynėje statytos vilos išsiskyrė savita architektūra – čia reiškėsi rytprūsių gyvenamųjų namų, tautinio stiliaus šveicariškų vilų ir netgi liaudiškos žvejų sodybų architektūros įtaka. Vila Smiltynės g. 22 – viena iš dviejų šio vasarnamių kvartalo vilų, kurių architektūra išliko nepakitusi. Tai medinis karkasinis vieno aukšto su mansarda (pakelta pusę aukšto) ir erkeriu rytiniame fasade pastatas, pietryčių kampe įstiklinta veranda, fasadai horizontaliai ir vertikaliai apkalti dailylentėmis, pamatai plytų mūro, lėkštas dvišlaitis stogas. Rytinis ir pietinis vilos fasadai, matomi nuo marių, išsiskiria arkiniais erkerio ir penkiakampiais verandos langais. Pagrindinio tūrio ir erkerio frontonai puošti lakoniškos kompozicijos lėkiais ir smailėmis, erkeris iškeltas ant šešių dekoratyvių konsolių. Vilos viduje išlikę autentiški sukti laiptai į mansardą.

FIXUS Mobilis komanda, apžiūrėjusi pastatą, nustatė nedideles, tačiau reikšmingas problemas, kurios ilgainiui sukeltų nepageidaujamų pasekmių. Vizito metu atlikti tokie darbai kaip: ištiesintas labiausiai pasviręs statramstis, suveržti visi tvirtinimo mazgai, stogą remianti konstrukcija keturiose vietose pritvirtinta prie sienos konstrukcijos. Ties vakariniu stogo kraštu laikina konstrukcija paremta atramos neturėjusi gegnė. Demontuota verandos pietinio šlaito stogo danga. Papildoma skardos juosta užtaisytas tarpas tarp sienos ir stogo dangos, po skardos lakštais pritvirtinta papildomų lentų. Skylės užsandarintos lauko sąlygoms skirtu hermetiku. Išvalyti verandos ir pietrytinės stogo dalies lietloviai bei pakoreguotas lietlovio nuolydis, lietlovių segmentų jungtis užsandarinta

Vilniaus Šnipiškių mikrorajone Giedraičių g. 17 stovintis daugiabutis gyvenamasis namas (u. k. KVR 31195) priklauso į kultūros vertybių registrą įrašytam pastatų kompleksui (u. k. KVR 31193). Ši valda netipinė sodybiniais pastatais užstatytame istoriniame Vilniaus priemiestyje – Šnipiškėse. Ji didelė, sudaryta iš dviejų sklypų, sujungtų 1910 m. Tai posesijinio užstatymo, labiau būdingo senamiesčiui, pavyzdys, kai keturi komplekso pastatai, išdėstyti ant sklypo ribos visu perimetru, sklypo viduryje formuoja vidinį kiemą. Nagrinėjamas namas –vienas pirmųjų valdoje, pastatytas dar 1896 m. Pirmojo projekto autorius nėra žinomas, tačiau 1910 m. jam įrengta mansarda, kurią projektavo produktyviausias XIX a. pab. – XX a. pr. Vilniaus architektas Antonas Filipovičius-Dubovikas, o statė Sara ir Abramas Rotgeringai.
Tai Vilniaus priemiesčių medinės architektūros pavyzdys, dviejų aukštų, dvišlaičio stogo tūrio gyvenamasis pastatas, pastatytas palei Giedraičių g. perimetrą ir priblokuotas prie kito medinio komplekso namo. Autentiška medinių rąstų sienų, gegninio stogo, akmenų mūro pamatų konstrukcijos, planinė abiejų aukštų struktūra. Išlikęs ir autentiškas fasadų architektūrinis sprendimas: balkonas, medinių profiliuotų dailylenčių apdaila, kitos medinės architektūrinės detalės. Šis namas – tikras XX a. pr. Vilniaus plėtros ir gyvenimo to meto priemiesčiuose liudijimas.

FIXUS Mobilis komanda, apžiūrėjusi pastatą, nustatė nedideles, tačiau reikšmingas problemas, kurios ilgainiui sukeltų nepageidaujamų pasekmių. Vizito metu atlikti tokie darbai kaip: pašalino biopažaidos, puvinio pažeistą šiaurinio fasado karnizo medieną ir pagamino naują karnizo fragmentą, laikinai apskardino nuolają bei pašalino pažeistą stogo dangą ir laikinai sudėjo beasbesčio šiferio lapus.

Pastatų kompleksas, vad. Ignoto Korvin - Milevskio rūmais – neabejotinai vieni iš geriausiai išlikusių Vilniaus rūmų su įspūdingu interjeru. Pietų pastatas (u. k. KVR 28271) – vienas iš keturių kompleksą sudarančių korpusų, išsidėsčiusių aplink nedidelį vidinį kiemą. Ši teritorija iki XVIII a. pab. priklausė Šv. Jurgio bažnyčios karmelitams, vėliau parduota ir kurį laiką ėjo įvairiems šeimininkams iš rankų į rankas. 1839 m. pirklys Eduardas Voinickis čia pradėjo statyti naują dviejų aukštų pastatą. 1863–1868 m. tuometinis savininkas A. Manasevičius pagal naują projektą pastatė kiemą supantį 2-3 aukštų pastatą. Tačiau rūmų raidos evoliucija čia nesibaigė.
Grafas Ignotas Karolis Korvin-Milevskis, kurio vardu iki šiandien pavadinti rūmai, pastatą nusipirko 1882 m. – buvusį nuomojamų butų daugiabutį jis pavertė rezidencija, valda įgavo iki dabar išlikusį pavidalą. Iki 1894 m., vadovaujant inžinieriui Feliksui Jasinskiui, rekonstruoti vakarinis ir šiaurinis korpusai, pietinis pertvarkytas, suteikiant jam neobaroko formų.
Pietinis rūmų korpusas iš viso komplekso išsiskiria eksterjero ir interjero puošnumu. Čia grafas I. K. Korvin-Milevskis planavo įkurdinti didelę, savo surinktą Europos dailininkų paveikslų kolekciją – fasadai išpuošti neobarokiniu dekoru, viduje įrengta puošni laiptinė ir vestibiulis, didelės pereinamos salės, erdvės dekoruotos kesoninėmis lubomis, drožinėtais medžio paneliais, gipso lipdiniais, pastatytos neobarokinės krosnys, įrengti židiniai. Šiame korpuse yra ir pagrindinis įėjimas į rūmus – įsprūdinės durys su viršlangiu, stogelis virš durų puoštas kaltinio metalo ornamentais ir dviem šviestuvais.

FIXUS Mobilis komanda, apžiūrėjusi pastatą, nustatė nedideles, tačiau reikšmingas problemas, kurios ilgainiui sukeltų nepageidaujamų pasekmių. Vizito metu atlikti tokie darbai kaip: pažeistas fasado karnizas uždengtas tinkliuku skirtu sulaikyti krentančius tinko gabalus. Pašalintas ant pastato vakarinio fasado augęs savaiminis medelis, taip pat nuo šios vietos nuimti atšokę tinko gabalai. Rytinėje stogo dalyje pašalintas nenaudojamas radijo taško oro komunikacijų stulpas. Stulpo vietoje atsiradusi skylė laikinai užsandarinta bitumine aliuminio sandarinimo juosta ir hermetiku. Taip pat virš labiausiai drėgmės pažeistų stogo konstrukcijos vietų stogo skardos sujungimai buvo užsandarinti elastingu vandeniui atspariu hermetiku, sustiprintu stiklo pluoštu, tvarkytos siūlės pietiniame ir rytiniame šlaite. Stogo dangos prieglaudos skarda pritvirtinta prie rytų pastato sienos, jungtis užsandarinta bei išvalytas kiemo pusėje esantis latakas.

Pastatų kompleksas, vad. Ignoto Korvin - Milevskio rūmais – neabejotinai vieni iš geriausiai išlikusių Vilniaus rūmų su įspūdingu interjeru. Pietų pastatas (u. k. KVR 28271) – vienas iš keturių kompleksą sudarančių korpusų, išsidėsčiusių aplink nedidelį vidinį kiemą. Ši teritorija iki XVIII a. pab. priklausė Šv. Jurgio bažnyčios karmelitams, vėliau parduota ir kurį laiką ėjo įvairiems šeimininkams iš rankų į rankas. 1839 m. pirklys Eduardas Voinickis čia pradėjo statyti naują dviejų aukštų pastatą. 1863–1868 m. tuometinis savininkas A. Manasevičius pagal naują projektą pastatė kiemą supantį 2-3 aukštų pastatą. Tačiau rūmų raidos evoliucija čia nesibaigė.
Grafas Ignotas Karolis Korvin-Milevskis, kurio vardu iki šiandien pavadinti rūmai, pastatą nusipirko 1882 m. – buvusį nuomojamų butų daugiabutį jis pavertė rezidencija, valda įgavo iki dabar išlikusį pavidalą. Iki 1894 m., vadovaujant inžinieriui Feliksui Jasinskiui, rekonstruoti vakarinis ir šiaurinis korpusai, pietinis pertvarkytas, suteikiant jam neobaroko formų.Šiaurinis rūmų korpusas statytas keliais etapais. Jis išsiskiria tuo, kad kartu su rytiniu turi ne du, o tris aukštus ir yra vienšlaičiu stogu. Tačiau tiek fasadų architektūra, tiek vidaus puošyba čia gerokai kuklesnė nei prie gatvės stovinčių rytinio ir pietinio korpusų
FIXUS Mobilis komanda, apžiūrėjusi pastatą, nustatė nedideles, tačiau reikšmingas problemas, kurios ilgainiui sukeltų nepageidaujamų pasekmių. Vizito metu atlikti tokie darbai kaip: lietui lyjant pastogėje pažymėtos nesandarios vietos, vėliau šiose vietose stogo danga laikinai užsandarinta tepamu elastingu hermetiku. Išvalyta visiškai užsikimšusi pietvakarinio pietų fasado lietvamzdžio įlaja. Nuo labiausiai pažeistos mūro kamino vietos buvo nurinktos atsipalaidavusios plytos, jų nuolaužos ir tinko gabalai. Atlikti laikini medinio lango stabilizavimo darbai, priveržiant kampainius. Nupjautas ant pietų fasado karnizo augęs savaiminis medelis, šalia rūsio priestato įrengtas latakas, kuriuo vanduo nuvedamas toliau nuo šiaurinio korpuso cokolio. Pastogės švieslangėms įstatyti nauji stiklai.

Pastatų kompleksas, vad. Ignoto Korvin - Milevskio rūmais – neabejotinai vieni iš geriausiai išlikusių Vilniaus rūmų su įspūdingu interjeru. Pietų pastatas (u. k. KVR 28271) – vienas iš keturių kompleksą sudarančių korpusų, išsidėsčiusių aplink nedidelį vidinį kiemą. Ši teritorija iki XVIII a. pab. priklausė Šv. Jurgio bažnyčios karmelitams, vėliau parduota ir kurį laiką ėjo įvairiems šeimininkams iš rankų į rankas. 1839 m. pirklys Eduardas Voinickis čia pradėjo statyti naują dviejų aukštų pastatą. 1863–1868 m. tuometinis savininkas A. Manasevičius pagal naują projektą pastatė kiemą supantį 2-3 aukštų pastatą. Tačiau rūmų raidos evoliucija čia nesibaigė.
Grafas Ignotas Karolis Korvin-Milevskis, kurio vardu iki šiandien pavadinti rūmai, pastatą nusipirko 1882 m. – buvusį nuomojamų butų daugiabutį jis pavertė rezidencija, valda įgavo iki dabar išlikusį pavidalą. Iki 1894 m., vadovaujant inžinieriui Feliksui Jasinskiui, rekonstruoti vakarinis ir šiaurinis korpusai, pietinis pertvarkytas, suteikiant jam neobaroko formų.
Rytinis rūmų korpusas formuoja K. Sirvydo gatvės išklotinę, yra trijų aukštų, jo vakarinis priestatas – dviejų. Rytinis (gatvės) fasadas, kaip ir pietinio korpuso, puošnus, turintis neobaroko stiliaus bruožų. Šiame fasade dekoru išryškintas rūmų antrasis aukštas – beletažas, vakarinis (kiemo) fasadas kuklesnis. Vidaus apdaila išsiskiria antras aukštas – dekoratyvių koklių krosnys su karnizais ir kartušu, langų glifai, puošti mediniais įsprūdiniais paneliais, sulankstomomis, medinėmis įsprūdinėmis langinėmis, dekoratyvūs reljefiniai durų sandrikai su Tiškevičių herbinėmis kompozicijomis, lubų karnizai, rozetės, mediniai įsprūdiniai sienų paneliai.

FIXUS Mobilis komanda, apžiūrėjusi pastatą, nustatė nedideles, tačiau reikšmingas problemas, kurios ilgainiui sukeltų nepageidaujamų pasekmių. Vizito metu atlikti tokie darbai kaip: pažeistos rytų fasado karnizo vietos uždengtos tinkliuku, skirtu sulaikyti krentančius tinko gabalus, nuo parapeto karnizo pašalinti pavojingai atšokę tinko gabalai. Atlikti trečiojo aukšto lango laikini stabilizavimo darbai priveržiant kampainius. Bitumine juosta laikinai užtaisytos stogo skardos lakštų dangoje buvusios skylės bei atgal į lizdus įstatyti ir laikinai sutvirtinti išsinėrę stogo konstrukcijos spyriai. Šiaurinėje stogo dalyje pašalintas nenaudojamas senas elektros (komunikacijų) stulpas. Dviejų neapskardintų kaminų nurinktos palaidos nesurištos plytos, jų nuolaužos ir tinko gabalai. Pietinis kaminas laikinai uždengtas apsauginiu tinklu, skirtu sulaikyti krentančias nuolaužas, šiauriniam kaminui pagamintas ir pritvirtintas laikinas apskardinimas. Tepamu elastingu hermetiku užsandarintos jungtys ties stogų sandūra ir įlaja stogo šiaurinėje dalyje.

Alsėdžių Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčia – tai paminklo statusą turintis nekilnojamojo kultūros paveldo objektas, vertingas savo architektūriniais ir kraštovaizdžio aspektais (u. k. Kultūros vertybių registre – 28084). Kartu su šalia esančia koplyčia, varpine bei šventoriaus tvora su vartais pastatas sudaro bažnyčios statinių kompleksą.

Nuo 1421 iki 1842 m. Alsėdžiai priklausė Žemaičių vyskupams, vėliau žemės buvo suvalstybintos. Pirmoji bažnyčia Alsėdžiuose pastatyta dar XV a. ir perstatyta XVII a. Dabartinė šventovė iškilo 1793 m. Žemaičių vyskupo Stepono Giedraičio bei Alsėdžių klebono Jokūbo Degutavičiaus rūpesčiu ir parapijiečių lėšomis, o senosios vietoje buvo nuspręsta suręsti koplyčią. XIX a. bažnyčia buvo nuolat atnaujinama – prižiūrimi senieji ir įrengiami nauji altoriai. 1907 m. sumūryta šventoriaus tvora, 1928 m. skarda perdengtas bažnyčios stogas. 2002 m. bažnyčia restauruota – atnaujintas išorės sienų apkalimas, stogas.

Bažnyčia liaudiškų formų su ryškiais barokiniais bruožais, bazilikinio tūrio, trinavė, bebokštė. Centrinė nava kiek aukštesnė už šonines ir pereina į tribriaunę apsidę. Frontoną ir apsidę užbaigia nedideli bokšteliai su kryžiais. Fasadas išdalintas stačiakampiais langais ir apkaltas dažytomis vertikaliomis lentomis. Pamatai mūryti iš lauko akmenų, perdangos medinės sijinės. Stogas medinių gegnių, šlaitinis, dengtas skarda. Interjere yra išlikusių XVIII a. barokinių altorių bei kitų dekoro elementų.

Santūrios išvaizdos maldos namai yra puikus vietinio liaudies meno ir pasaulinės baroko architektūros sintezės pavyzdys. Bažnyčia puikiai iliustruoja ir medinių Žemaitijos bažnyčių statybos fenomeną.

FIXUS Mobilis komanda apžiūrėjo objektą ir atliko prevencinės priežiūros darbus. Buvo laikinai sutvirtinta ir apskardinta suirusi palangė, plyšiai stogo dangoje ties bokšteliu pietinėje pusėje užsandarinti lauko sąlygoms tinkamu hermetiku, išvalytas lietlovis užsikimšęs lapais ir kitomis nuokritomis.

Klaipėdos pašto stoties statinių komplekso tvora su vartais (u. k. KVR 31625) yra Klaipėdos pašto stoties statinių komplekso dalis, vertinga architektūriniu aspektu.

Kartu su kitais komplekso pastatais tvora pastatyta 1893 metais, restauruota XX a. II p. – permūrytos atskiros tvoros dalys. Ši tvora du vidinius komplekso kiemus atskiria nuo dabartinės Liepų gatvės šiaurės vakarų pusėje, o trečioji tvoros dalis atskiria pašto stoties rytinį kiemą nuo ūkinio kiemo pietryčių pusėje. Nuo gatvės į kiemus patenkama per dvejus vartus: jie įkomponuoti asimetriškai, sudaryti iš dviejų varčių didžiųjų vartų ir vienos varčios pėsčiųjų vartelių. Kiemo pusės tvora su vienos angos vartais. Visos tvoros dalys sumūrytos iš raudonų plytų (gatvės pusės vakarinės tvoros mūras dekoruotas tamsesnėmis plytomis), gatvės pusės tvoros dalys puoštos raudonų plytų stulpais su keturiais metaliniais ažūriniais metalo kaltiniais dekoruotais žibintais su šešiasieniais baltos spalvos stiklo gaubtuvais abiejose tvorų pusėse ir ažūrinėmis metalinėmis kalvių darbo grotomis tarp stulpų. Kiemo tvoros architektūra paprastesnė. Kiemo ir gatvės pusės vakarinės tvoros dalių viršutinės dalys dengtos glazūruotomis žaliomis čerpėmis.

Klaipėdos pašto stoties kompleksas atspindi svarbų miesto istorijos etapą ir yra puikus prūsiškos visuomeninės XIX a. architektūros pavyzdys, o tvora – svarbi jo dalis.

FIXUS Mobilis komanda apžiūrėjo objektą ir atliko prevencinės priežiūros darbus. Darbų metu laikinu stogeliu uždengtas labiausiai pažeistas kiemo pusės tvoros rytinis segmentas. Medinių tašelių karkasas uždengtas OSB plokščių danga ir prie mūro priderintos spalvos bitumo čerpelėmis.

Mokykla (u. k. Kultūros vertybių registre 30961) yra regioninės reikšmės kultūros paveldo objektas, vertingas architektūriniu ir istoriniu aspektais.

Pastatas stovi Barzdų miestelyje, Šakių rajono savivaldybėje. Barzdai pirmą kartą paminėti 1688 m. Čia nuo 1818 m. iki XIX a. antros pusės veikė parapinė mokykla, 1876 m. įsteigta pradžios mokykla. Iki šių dienų išlikęs mokyklos pastatas, pastatytas 1923 m. Jame iki 1940 m. veikė Lietuvos moterų kultūros draugijos (Švč. Jėzaus Širdies tarnaičių kongregacijos) įsteigta ir prižiūrima mergaičių namų ūkio ruošos mokykla, antrajame aukšte buvo įsikūrusi Barzdų ūkio mokykla. Per Antrąjį pasaulinį karą į šį pastatą iš visiškai sugriautų Šakių buvo perkelta gimnazija, vėliau veikė progimnazija, o iki 1961 m. – septynmetė mokykla. Šiuo metu pastatas nenaudojamas, tačiau minimaliai prižiūrimas – seniūnija nupjauna aplink augančią žolę.

Pastatas medinis, dviejų aukštų su priestatais rytinėje ir vakarinėje pusėse bei rizalitu ir aštuonkampiu bokšteliu su bumbulu šiaurinio fasado centre. Mokyklos vakarinėje pusėje yra rūsys, įrengta pastogė. Fasadai apkalti vertikaliomis (tarp langų), horizontaliomis (tarp aukštų ir cokolyje) ir įstrižomis (stogo skydai) dailylentėmis. 1928 m. fotografijoje matoma, kad pastato vakarinio priestato tūris ir šiaurinio fasado apkalas yra pakitęs. Pastato viduje išlikęs mažai pakitęs mokyklos vidaus planas su erdviomis šviesiomis klasių patalpomis, plačiomis įsprūdinėmis durimis. Likęs išraiškingas verandų įstiklinimas (užkaltas). Siekiant išsaugoti pastatą ateities kartoms, jį reikia kuo skubiau tvarkyti.

FIXUS Mobilis komanda apsilankė objekte bei atliko keletą prevencinės priežiūros darbų. Ant senosios skardinės stogo dangos buvo uždengta šiferio lakštų danga, buvo išvalyti latakai ir lietvamzdžiai bei pagal galimybes užtaisytos nesandarios vietos, pašalintas tarp bokštelio ir stogo išaugęs savaiminis medelis. Šiaurinėje pastato pusėje FIXUS Mobilis nupjovė šiferio dangos kraštą nupjovė, panaudodami pastate sandėliuotus lietvamzdžius, įrengė trūkstamas dalis keturiuose pagrindinio tūrio kampuose, o visiškai savo funkcijos nebeatliekantys vakarinio priestato lietlovis ir lietvamzdis pašalinti. Darbų metu bokštelyje atsivėrusios atviros angos buvo laikinai uždengtos OSB plokštėmis.

Vandens malūnas, esantis Naujajame Strūnaityje, Švenčionių raj., yra valstybės saugomas kultūros paveldo objektas (u. k. KVR – 1662) ir priklauso vandens malūno su technologine įranga kompleksui (u. k. KVR – 23203). Kultūros vertybių registre malūno vertingosios savybės kol kas nepatikslintos. Patikslinus apskaitos dokumentus, viduje esanti malūno įranga turėtų būti pripažinta pastato vertingosiomis savybėmis.

Manoma, jog malūną XIX a. viduryje suprojektavo architektas Karolis Gregotovičius, statęs ir Naujojo Strūnaičio bažnyčią. Malūnas priklausė Strūnaičio dvarui, kurį tuo metu valdė dvarininkas Konstantinas Maslovskis. Malūne Maslovskis įrengė tris poras girnų, gelumbės vėlyklą ir jaučių sukamą kuliamąją mašiną. Vėliau dvaras su malūnu paeiliui perėjo Soltanams, Goldneriams bei Lebencovams. Įdomus malūno istorijos etapas prasidėjo 1898 m., kai malūną ir dvarą už 6000 rublių iš Elžbietos Komarovos nupirko 15 valstiečių. Iki 1949 m. prasidėjusios kolektyvizacijos malūnas buvo bendra Strūnaičio gyventojų nuosavybė. Jis buvo nuomojamas žydams, o pelną strūnaitiškiai dalinosi proporcingai, pagal pinigų sumą, sumokėtą perkant dvarą ir malūną. Tarpukariu be girnų malūne veikė piklius, kruopų gamybos įranga, lentpjūvė. 1936 m. atliktas kapitalinis remontas: pakeista dalis įrengimų, įrengta turbina, modernizuota lentpjūvė. Karo ir pokario metais malūne malė vietos gyventojai. 1961 m. numelioravus tvenkinį buvo išmontuota ir išvežta turbina, įrengtas elektros variklis. 1965 m. malūnas atiteko Strūnaičio tarybiniam ūkiui, 1975 m. perdengtas pastato stogas. Po Nepriklausomybės atgavimo, atkurtos paveldėtojų nuosavybės teisės į malūną. 1997–1998 m. remonto metu užtinkuoti frontonų langai, siekiant stabilizuoti sienų skilimą, tvarkytas skilimas pietvakariniame sienų kampe, įstatyti nauji apskriti langeliai.

Vandens malūnas stovi šiauriniame Meros upės krante. Pastatas romantizmo stiliaus su savita langų puošyba, dviejų aukštų, didelio stačiakampio plano. Malūno sienos akmenų mūro, su tamsių lauko akmenukų kamša, dekoruotos raudonomis plytomis, fasade labiausiai išsiskiria aukštas stogas. Frontonai fachverkinės konstrukcijos (dabar užtinkuoti). Anot architektūros tyrėjo V. Levandausko, tarp XIX a. I pusės romantizmo statinių galima rasti vos kelis (N. Strūnaičio vandens malūnas, Pienionių spirito varykla, Paulavos dvaro vartų stulpai), kur panaudotas netinkuotų plytų mūro dekoras. Interjere išlikusios girnos, piklius, kruopinė, plokščiasietis, keltuvas, tekinimo staklės, transmisijos ir kitos įrangos fragmentų.

Šis antrą šimtmetį baigiantis statinys – vertingas romantizmo epochos architektūrinės išraiškos paminklas su išlikusia technologine įranga. Pastatas įdomus ne vien architektūriniu ir inžineriniu aspektais, bet ir dėl daugiau nei šimtmetį trunkančios kaimo bendruomenės kolektyvinės nuosavybės.

FIXUS Mobilis komanda apžiūrėjo pastatą ir atliko keletą prevencinės priežiūros darbų: atstatė nusilkusio šiferio lapą į pirminę padėtį, stoge nesandarumus užtaisė naujais šiferio gabalėliais, skilusį šiferio lapą sutvirtino hermetiku ir konstrukciniu tinkliuku, puvinio pažeistas grindų vietas laikinai uždengė derva impregnuotomis lentomis, pašalino prie pat laiptų išaugųsį klevą, apgenėjo medžius.

Svirnas – regioninio reikšmingumo lygmens valstybės saugomas kultūros paveldo objektas (unikalus kodas KVR 1761). Teisinę apsaugą jis įgijo daugiau nei prieš 50 metų, kai buvo įtrauktas į tuometinį vietinės reikšmės architektūros paminklų sąvadą (suteiktas kodas AtV 972). 1848 m. klebonijos svirną pastatė tuometinis veiklus klebonas Juozapas Šipaila. 1861 m. bažnyčios šventoriuje (dabar – netoli svirno) jis taip pat pastatė iki šiol išlikusią koplyčią sau pasilaidoti. Nei senojo bažnyčios pastato, nei pačios klebonijos jau nėra išlikę.

Svirnas stačiakampis šoninio tipo su šiaurinėje pusėje įrengtu priesvirniu. Matyti, jog svirnas dabartinę savo išvaizdą įgavo po kelių statybos bei rekonstrukcijos etapų. Seniausia dalis yra rytinė rąstinė su rūsiu: apie tai liudija rąstų jungtis, matoma pietinėje sienoje, pastogėje išlikusi buvusi lauko siena. Svirno rūsys gali būti rekonstruotas XIX a. pab. – XX a. pr., įrengiant „akermano“ mūrinių skliautelių perdangą. Perdangos sijos atremtos į geležinkelio bėgį su gamyklos spaudu „West Cumberland Steel B. B. D. 1877 VII“. Iš konstrukcijų matyti, kad priesvirnis irgi buvo pristatytas kažkurios rekonstrukcijos metu – prijungtos sijos, prailgintos gegnės, po priesvirniu atsidūrusios rūsio angos – tačiau tikėtina, kad ne vėliau nei XX a. viduryje. Vakarinė svirno dalis karkasinė, visi konstrukciniai elementai čia smulkesnių matmenų. Įdomus išlikęs reliktas šioje dalyje – dekoruotas balkonas su stogu keltuvui. Pastogėje išlikęs ir keltuvo ratas. Senos fotografijos ir dokumentai liudija, kad svirno fasadai, priesvirnis jau labai seniai netvarkomi, palaipsniui prarandama vis daugiau vertingų elementų. Visgi stogo danga buvo periodiškai keičiama, o tai lėmė, kad gana gerai išliko autentiškos konstrukcijos.

Tai itin archajiškas, tvirtai suręstas tradicinės liaudiškos architektūros pavyzdys. 175 metai mediniam ūkinės paskirties pastatui mūsų kraštuose yra labai garbingas amžius. Kad svirnas sulauktų bent 200 metų, jam būtina reguliari priežiūra.

FIXUS Mobilis komanda apžiūrėjo objektą ir atliko keletą prevencinės priežiūros darbų kaip: per visą pastato ilgį sumontavo skardinį kraigą, pašalino ant šiaurinės stogo dalies buvusias samanas, kabančią svirno stogelio dalį laikinai parėmė mediniais tašais, apgenėjo į pastato stogą besiremiančias greta augančių medžių šakas bei nesandarias stogo vietas uždengė beasbesčio šiferio dangos atraižomis.

Klaipėdos pašto stoties ratinės pastatas (u. k. Kultūros vertybių registre 24820) kartu su pašto stoties, ūkiniais pastatais ir tvora priklauso Klaipėdos pašto stoties statinių kompleksui. Kompleksas turi paminklo statusą ir yra Klaipėdos istorinės dalies, vadinamos Naujamiesčiu, teritorijoje

1890 metais architektas H. Šiodė (Schoede) šioje vietoje, vietoje čia stovėjusio Argelanderio namo, suprojektavo naują pašto kompleksą iš trijų neogotikinio stiliaus pastatų: centre stovinčios dviaukštės pašto stoties su bokštu ir iš abiejų šonų – dviejų nedidelių vienaaukščių ūkinių pastatėlių su tašyto akmens trinkelėmis grįstais kiemeliais. 1893 metų spalio mėnesio 16 dieną įvyko iškilmingas pašto komplekso atidarymas.

Klaipėdos pašto statinių kompleksas atspindėjo tuomet Rytų Prūsijoje vyravusią tradiciją „valdiškuosius“ pastatus statyti negotikiniu stiliumi, nors jame yra ir klasicizmo bei jugendo (moderno) stilių elementų. Ratinė (vok. Wagenhalle) – tai kone mažiausias komplekso pastatas, taisyklingo stačiakampio plano su vienšlaičiu stogu, prisišliejęs prie gretimame sklype stovinčio namo, su Klaipėdos pašto stoties ūkiniu ir pašto pastatais sudarantis pusiau uždarą kiemą, nuo gatvės atitvertą tvora. Kaip ir kiti komplekso objektai, ratinės pastatas yra raudonų plytų, jo kampai dekoruoti tamsesnėmis spalvos plytelėmis, imituojant rusto motyvą. Cokolio ir karnizo nuolajos bei frontono dantukai dekoruoti žalios spalvos keraminėmis glazūruotomis čerpelėmis. Pagrindinio (šiaurės rytų), į kiemą orientuoto fasado kompozicija asimetriška – šiaurinėje pusėje fasadas puoštas rizalitu su dantytu frontonu. Šiaurės rytų ir šiaurės vakarų fasadų langai uždengti grotomis. Autentiška stogo danga – gamtinio šiferio plokštės. Šiuo metu stogas dengtas skardos čerpelėmis.

Ratinės projekto pirmo aukšto plane matyti, kad čia buvo numatyta vieta karietų laikymui, su didelėmis vartų angomis šiaurės rytų fasade. Šiandien šiose vietose įrengti langai ir be detalių tyrimų sunku pasakyti, ar projektas nebuvo iki galo įgyvendintas, ar visas kiemo fasadas kiek vėliau permūrytas. Nuo pat komplekso pastatymo XIX a. pab. iki 2019 metų čia veikė paštas, nors tiksli ratinės paskirtis keitėsi prisitaikant prie laikmečio poreikių. Paskutinė kompleksinė viso statinių ansamblio restauracija vyko XX a. 7 deš. (vad. Kostas Frankas). Šiuo metu pastatai stovi tušti.

Klaipėdos pašto stoties ratinė yra reikšminga pašto stoties komplekso dalis. Kompleksas atspindi svarbų miesto istorijos etapą ir yra puikus prūsiškos visuomeninės XIX a. architektūros pavyzdys.

FIXUS Mobilis komanda apžiūrėjo objektą ir atliko keletą prevencinės priežiūros darbų. Buvo išvalyta vandens nuvedimo sistema, nesandaraus latako segmentų jungtys laikinai užsandarintos, rytinėje stogo dalyje pakeistas suiręs lentų paklotas, mediniais tašeliais sutvirtintos dvi gegnės, paklota laikina bituminė danga ir ant lygaus pagrindo sukaltos tos pačios skardinės čerpelės, o šiaurinės stogo ir rizalito frontono jungties dalį, kiek įmanoma, pritvirtino prie mūro. Taip pat pašalino ant stogo ir arčiausiai pastato augusius savaiminius augalus.

Kamariškių dvaro pirmo tvarto liekanos (Kamariškių k., Zarasų raj. sav., Suvieko sen.) yra regioninio reikšmingumo lygmens registrinis kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 42861), priklausantis Kamariškių dvaro sodybos kompleksui. Šios dvaro sodybos tvarto liekanos yra svarbios savo architektūrinėmis savybėmis.

Kamariškių palivarkas istoriniuose šaltiniuose minimas nuo XVI a. pabaigos, tuo metu jis priklausė fon Berkenų giminei. Vėliau palivarkas atiteko Suvieko dvarui, o kai šis buvo išdalintas kreditoriams, Kamariškes įsigijo Antanas Kušelevskis su žmona Zofia Szreder, kuriems valdant, XIX a. pirmoje pusėje, Kamariškių palivarkas tapo savarankišku dvaru. Bėgant laikui dvaro savininkai nuolatos keitėsi – dvaras priklausė Zarankų, Kušelevskių, Brinkenamų, Krauzių ir galiausiai Richterių giminėms. Manoma, kad iki mūsų dienų išlikę dvaro sodybos ūkiniai pastatai buvo pastatyti XVIII a. antroje pusėje – XIX a. pradžioje, o dvaro rūmai – XIX a. antroje pusėje. XIX a. vid. dvaro rūmų vietoje stovėjo medinis pastatas su rūsiu, o tik vėliau jo vietoje buvo pastatyti naujieji rūmai jį apmūrijant, praplečiant bei naujajam pastatui panaudojant senojo rūsį. Sovietmečiu dvaras buvo nacionalizuotas, jo ūkiniuose pastatuose veikė tarybinis ūkis, rūmuose buvo įkurti kultūros namai, vėliau – cemento sandėlis. Šiuo laikotarpiu pastatai buvo beveik neprižiūrimi. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę pastatai buvo išplėšti. 1992 m. Kamariškių dvaro sodyba buvo įtraukta į Kultūros vertybių registrą, tačiau sodybos prikėlimo naujam gyvenimui darbai prasidėjo tik 2019 m., kai dvarą įsigijo socialinis verslas „Inovatorių slėnis“. Dvaro sodybos atkūrimo darbai jau prasidėjo – atstatytas dvaro rūmų pietvakarių flygelis, pradėti šiaurės vakarų flygelio atkūrimo darbai, išvalytas dvaro sodybos parkas. Naujieji savininkai turi viziją dvaro sodyboje įkurti „lėto gyvenimo“ erdvę, pritaikyti dvarą kultūrinėms funkcijoms.

Dvaro sodybos pirmasis tvartas (istoriniuose šaltiniuose kartais minimas kaip arklidės) yra sudėtinio, netaisyklingos U raidės formos plano, dengtas dvišlaičiu stogu. Pastato stogo konstrukcija medinė gegninė, perdanga medinė sijinė, o sienos – lietuviškajam romantizmui būdingo akmenų su smulkių akmenukų užpildu mūro (2 pav.). Pastato galinių fasadų skydai vertikaliai apkalti medinėmis lentomis su lentjuostėmis. Nepaisant to, kad dalis pastato elementų iki mūsų dienų neišliko, šiandien šis kultūros paveldo objektas yra puikus istorinis šaltinis, dabarties kartoms pasakojantis apie XVIII – XIX a. dvarų sodybų ūkinių pastatų architektūros ypatumus.

FIXUS Mobilis komanda, apžiūrėjusi pastatą, nustatė nedideles, tačiau reikšmingas problemas, kurios ilgainiui sukeltų rimtų pasekmių, todėl vizito metu buvo atlikti tokie darbai kaip: laikinai paramstytos pasvirusios sienos, laikinai paremta pažeista sija, templėmis suveržytos gegnės, kurios sustabdo pastato sienų skėtimąsi.

Kalvarijos sinagogų komplekso Talmudo mokykla (Kalvarijos sav., Kalvarijos sen., Kalvarijos m., Sodų g. 18) yra nacionalinio reikšmingumo lygmens valstybės saugomas kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 26375), priklausantis Kalvarijos sinagogų kompleksui (u. k. KVR 26372). Kompleksas patenka į Kalvarijos miesto istorinės dalies (u. k. KVR 17087) teritoriją. Šis pastatas yra svarbus savo architektūrinėmis savybėmis.

1713 m. Abiejų Tautų Respublikos karalius Augustas II Kalvarijos žydų bendruomenei (kahalui) suteikė privilegiją, kuri suteikė verslo laisvę bei teisę miestelyje pasistatyti ne aukštesnę už bažnyčią sinagogą, steigti kapines. XVIII – XIX a. Kalvarijos centre buvo pastatytas sinagogų kompleksas, kurį sudarė žieminė ir vasarinė sinagogos bei Talmudo mokykla (dar vadinama Rabino namu). Šiuo laikotarpiu mieste didelę gyventojų dalį sudarė žydai, todėl miestas neretai vadintas „Žydų Kalvarija“. Antrojo pasaulinio karo metu dėl nacistinės Vokietijos vykdyto holokausto žydų bendruomenė mieste išnaikinta, o kompleksas buvo nuniokotas. Sovietmečiu sinagogų komplekso pastatai naudoti sandėliavimui, o nuo 1981 m. liko apleisti. 2002 m. Kultūros paveldo departamentas pasirašė sutartį su Vokietijoje veikiančiu žydų kultūros paminklų išsaugojimu besirūpinančiu fondu „Ebelin und Gerd Bucerius ZEIT“, buvo pradėti tyrimų, projektavimo ir tvarkymo darbai, tačiau 2004 m. fondas nutraukė finansavimą, todėl pastatų atgaivinimo darbai sustojo. Šiandien blogos būklės komplekso pastatai ar jų liekanos yra nenaudojami, tačiau apsaugoti nuo tolimesnio irimo laikinomis priemonėmis ir laukia tvarkybos darbų.

Tarp abiejų sinagogų stovintis XIX a. pab. – XX a. pr. statytas istorizmo „plytų“ stiliaus Talmudo mokyklos pastatas (1 pav.) yra stačiakampio plano, atviro geltonų ir raudonų plytų mūro sienų, šiuo metu dengtas dvišlaičiu asbestcementinio šiferio stogu. Fasadai apdailos neturi, tačiau originalumo ir puošnumo jiems suteikia dvispalvio mūro plytų raštai. Pastato akcentas – šiaurės vakarų fasado tariamasis rizalitas su trikampiu frontonu, dekoruotu raudono plytų mūro Dovydo žvaigžde (2 pav.). Kalvarijos sinagogų komplekso Talmudo mokykla yra svarbus nekilnojamojo kultūros paveldo objektas, bylojantis apie žydų bendruomenės Kalvarijoje istoriją.

Vizito metu FIXUS Mobilis komanda atliko tokius prevencinės priežiūros darbus kaip: nukėlė pavojų kėlusias palaidas frontono plytas, išrovė savaiminius augalus ir įrengė laikiną frontono galo apskardinimą, metaline tvirtinimo juostele apskardinimą pritvirtino prie frontono mūro, užsandarino sąlajoje atsivėrusią skylę, išvalė sandūrose susikaupusias žemes, užstaisė skyles stogo dangoje.

Kalvarijos evangelikų liuteronų bažnyčia (Dariaus ir Girėno g. 43, Kalvarija) yra regioninės reikšmės valstybės saugomas kultūros paveldo objektas (u. k. Kultūros vertybių registre – 2583). Ši bažnyčia yra svarbi dėl savo architektūrinių savybių.

Manoma, kad evangelikai liuteronai į Kalvariją atsikėlė pačioje XIX a. pradžioje, kuomet Kalvarija priklausė Prūsijai (1795-1807 m.). Kurį laiką evangelikų liuteronų bendruomenė savo maldos namų Kalvarijoje neturėjo, pamaldoms rinkdavosi tiesiog tikinčiųjų namuose. 1828 m. evangelikai liuteronai iš carinės Rusijos valdžios gavo žemės sklypą bažnyčios statybai prie kelio Peterburgas – Varšuva bei 1000 lenkų guldenų pašalpą bažnyčios statybai. Naujoji bažnyčia, suprojektuota A. Majerskio, buvo pašventinta 1832 m. Didžioji dalis tikinčiųjų buvo vokiečiai, kurių metams bėgant vis daugėjo, todėl 1890 m. maldos namai buvo pailginti, vakarinėje pusėje pristatyta apsidė. Dar vienas bažnyčios remontas buvo atliktas 1938 m. Antrasis pasaulinis karas buvo lemtingas bažnyčios likimui – jo metu bažnyčia buvo stipriai nuniokota, nugriauti bokšteliai, kurie niekada nebebuvo atstatyti, o Kalvarijos vokiečių bendruomenė ir dalis vietinių lietuvių, prie miesto artėjant sovietų armijai, pasitraukė į Vokietiją. Sovietmečiu rekonstravus pastatą, arkinės langų angos buvo pakeistos į stačiakampes, apsidės šiaurinėje pusėje pristatyti keli nevertingi, simetrinę bažnyčios tūrinę kompoziciją darkantys priestatai, bažnyčios pastatas pritaikytas sporto salės ir dirbtuvių reikmėms. Pastatas kaip sporto salė yra naudojamas iki pat šių dienų. 2015 m. buvo parengtas pastato tvarkybos darbų projektas, tačiau negavus finansavimo darbai, deja, nebuvo pradėti. Vis dėlto, bažnyčios atgaivinimo idėja vis dar yra gyva – 2023 m. Kultūros paveldo departamentas kartu su Kalvarijos savivaldybės administracija vėl pradėjo procesą dėl bažnyčios atgaivinimo darbų.

Iki mūsų dienų išlikusios bažnyčios (2 pav.) tūris sudėtinis, sudarytas iš vieno aukšto su pastoge pagrindinio bažnyčios tūrio, šešiakampės apsidės su abipus apsidės esančiais žemais priestatais bei neautentiškais priestatais apsidės šiaurinėje dalyje. Šlaitiniai bažnyčios stogai šiuo metu yra dengti asbestcementinio šiferio lakštais (autentiška danga – skarda). Bažnyčios fasadai beveik nedekoruoti, puošnesnis tik rytinis fasadas – jo frontonas puoštas tinko rustais, išraiškingumo suteikia dvivėrės medinės durys bei pusapvalis pastogės langas. Evangelikų liuteronų bažnyčia yra Kalvarijos miestui labai svarbus kultūros paveldo objektas, liudijantis apie gana trumpą, tačiau didelę žymę istorijoje palikusį miesto priklausymo Prūsijos karalystei laikotarpį.

FIXUS Mobilis komanda apžiūrėjo objektą ir atliko prevencinės priežiūros darbus. Buvo įrengta laikina styga pastogėje, pažeista gegnė paremta mediniu tašu, apsidės vakariniame kampe sutvirtinta gegnė dviem tašais, atviros lango dalys uždengtos tinkliuku, išvalytas užsikimšęs lietlovis.

Aštriosios Kirsnos dvaro sodybos grūdų sandėlis (u. k. Kultūros vertybių registre 22826) yra Aštriosios Kirsnos dvaro sodybos komplekso dalis. Šis didelio tūrio ūkinis sandėliavimo paskirties pastatas vertingas konstrukcijų įvairove pasižyminčia architektūra.

Aštrioji Kirsna pirmą kartą paminėta 1536 m., kai Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas ją paskyrė dvariškiui Bohdanui Bielkai. Dvaro įkūrėju laikomas kiek vėliau jo šeimininku tapęs Kijevo kaštelionas ir Liubeco seniūnas Povilas Sapiega. Metams bėgant šioje vietovėje susidarė trys dvarai: Bulakava, Novaradziškės bei Aštrioji Kirsna. Jau 1777 m. Aštriosios Kirsnos dvaro inventoriuje aprašomi mūriniai dvaro rūmai, masyvūs ūkiniai pastatai, tvenkinių sistema. Manoma, kad XIX a. vid., dvarui tapus Gavronskių giminės nuosavybe, buvo rekonstruoti dvaro rūmai, o XIX a. II p. pastatyti ir kiti iki šių dienų išlikę ūkiniai dvaro pastatai – kumetynai, spirito varykla, svirnas, tvartas ir t. t. Dvare veikė kalkinė, plytinė, spirito varykla, malūnas, lentpjūvė. Po žemės reformos išparceliavus dvarą, 1927 m. čia įsteigta žemesnioji žemės ūkio mokykla, sovietmečiu dvaras naudotas Aštriosios Kirsnos tarybinio ūkio reikmėms, 1992 m. jį susigrąžino paveldėtojai, kurie 2001 m. dvarą pardavė dabartiniam savininkui.

Aštriosios Kirsnos dvaro sodyba yra vienas iš didžiųjų išlikusių Lietuvos dvarų ansamblių – jame išlikę 18 pastatų. Šis dvaras išsiskiria originalia reprezentacinės ir ūkinės – gamybinės dalių kompozicija. Grūdų sandėlis, kartu su kitais ūkiniais statiniais pastatytas Gavronskių, valdžiusių dvarą nuo 1850 m., laikais. Tiksli pastato statybos data nežinoma, veikiausiai – XIX a. pab. – XX a. pr. iki Pirmojo pasaulinio karo.

Pastatas yra stačiakampio plano, vieno aukšto, su paaukštinta pastoge – ertikiu, stogo forma dvišlaitė. Pamatas lauko akmenų mūro, pirmo aukšto sienos plūkto molio ir keraminių plytų mūro. Ertikio ir šiaurės fasado stogo skydo konstrukcija fachverkinė, su keraminių plytų mūro užpildu.

Grūdų sandėlis yra ne tik reikšminga Aštriosios Kirsnos dvaro sodybos komplekso dalis. Tiek molio, tiek fachverko konstrukcijos nėra būdingos šiam Lietuvos regionui, todėl tai itin įdomus dvarų ūkinių pastatų architektūros pavyzdys.

FIXUS Mobilis apžiūrėjo objektą ir atliko prevencinės priežiūros darbus. Pritvirtintas netinkamai suklotas šiferio lakštas, pasislinkę šiferio lapai užtraukti ir užkabinti už sveikų grebėstų, pažeista gegnė laikinai paremta mediniu tašu. Darbų metu lūžusi pažeista apatinė sija sutvirtintas mediniu tašu, visa konstrukcija taip pat laikinai paremta mediniu statramsčiu, stogo dangos pažeidimai užsandarinti skardos lankstiniais, atkartojančiais stogo dangos bangą, sumontuoti plyšių matuokliai.

Kamariškių dvaro sodybos daržinė (Kamarišių k., Zarasų sen.) yra regioninio reikšmingumo lygmens registrinis kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 42864), priklausantis Kamariškių dvaro sodybos kompleksui. Ši daržinė yra svarbi savo architektūrinėmis savybėmis.

Kamariškių palivarkas istoriniuose šaltiniuose minimas nuo XVI a. pabaigos, tuo metu jis priklausė fon Berkenų giminei. Vėliau palivarkas atiteko Suvieko dvarui, o kai šis buvo išdalintas kreditoriams, Kamariškes įsigijo Antanas Kušelevskis su žmona Zofia Szreder, kuriems valdant, XIX a. pirmoje pusėje, Kamariškių palivarkas tapo savarankišku dvaru. Bėgant laikui dvaro savininkai nuolatos keitėsi – jis paeiliui priklausė Zarankų, Kušelevskių, Brinkenamų, Krauzių ir, galiausiai, Richetrių giminėms.

Manoma, kad iki mūsų dienų išlikę dvaro sodybos ūkiniai pastatai buvo pastatyti XVIII a. antroje pusėje – XIX a. pradžioje. Vienas iš jų – dvaro sodybos daržinė yra kompaktinio tūrio, stačiakampio plano, vieno aukšto, dengta dvišlaičiu asbestcemenčio šiferio stogu (autentiška stogo danga buvo šiaudinė). Daržinės pamatai ir sienos lauko akmenų mūro su smulkios skaldos užpildu, mūras surištas kalkiniu skiediniu. Greta pastato pietvakarių fasado yra prišlietas nedidelis keraminių plytų mūro priestatas, kurio stogas prarastas. Daržinės sienos atviro mūro, neapdailintos, o galinių fasadų skydai yra apkalti vertikaliomis medinėmis lentomis su lentjuostėmis. Pastato viduje yra viena bendra erdvė, kurioje yra atvirai matoma medinė rėminė stogo konstrukcija.

Sovietmečiu dvaras buvo nacionalizuotas, jo ūkiniuose pastatuose veikė tarybinis ūkis, o pastatai buvo beveik neprižiūrimi. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę pastatai buvo išplėšti, pastatai buvo apleisti. 1992 m. Kamariškių dvaro sodyba buvo įtraukta į Kultūros vertybių registrą, tačiau sodybos prikėlimo naujam gyvenimui darbai prasidėjo tik 2019 m., kai dvarą įsigijo socialinis verslas „Inovatorių slėnis“. Dvaro sodybos atkūrimo darbai jau prasidėjo – atstatytas dvaro rūmų pietvakarių flygelis, pradėti šiaurės vakarų flygelio atkūrimo darbai, išvalytas dvaro sodybos parkas. Naujieji savininkai turi viziją dvaro sodyboje įkurti „lėto gyvenimo“ erdvę, pritaikyti dvarą kultūrinėms funkcijoms.

FIXUS Mobilis komanda apžiūrėjo objektą ir atliko keletą prevencinės priežiūros darbų. Siekiant stabilizuoti stogo konstrukciją, elementai buvo atstatyti į savo pirmines vietas ir laikinai sutvirtinti mediniais tašais. . Vakarinėje pastato pusėje, ties ilginių jungtimi, jų galai yra skilę. Siekiant stabilizuoti ir sutvirtinti ilginių jungtį, jie buvo laikinai sutvirtinti mediniais tašais. Abiejuose šlaituose trūko stogo dangos fragmentų, tad pažeistų gegnių galai buvo laikinai sutvirtinti, o atviri plotai stogo dangoje uždengti naujais beasbesčio šiferio lakštais.

Alytaus geležinkelio stoties siurblinė (Lelijų g. 63A, Alytus) yra vietinės reikšmės savivaldybės saugomas kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – 41998). Šis pastatas yra vertingas savo architektūrinėmis ir inžinerinėmis savybėmis.

XIX a. pab. Rusijos imperijai gerinant susisiekimą su pietinėmis teritorijomis, Alytus geležinkelio bėgiais buvo sujungtas su Gardinu, Augustavu, Suvalkais ir Varėna. Fortifikuojant miestą, jame buvo įrengta trečios klasės geležinkelio stotis, šalia kurios 1895–1899 m. prie Nemuno buvo pastatyta siurblinė, kuri turėjo užtikrinti vandens tiekimą į stotį. Laikui bėgant, Alytaus geležinkelio stoties reikšmė kito, buvo tiesiamos ir išardomos bėgių trasos, atnaujinami geležinkeliui priklausantys pastatai, tačiau vandens pumpavimo stotis ir toliau veikė. Stoties siurblinei lemtingi buvo Antrojo pasaulinio karo metai, kada vokiečiai susprogdino vandens bokštą, į kurį iš Nemuno buvo siurbiamas vanduo. Pokariu sovietai galutinai jį išardė ir 6 deš. pastatė naująjį. Siurblinė dar kurį laikąs teikė vandenį naujajam vandens bokštui, tačiau 1997 m. uždarius senąją Alytaus geležinkelio stotį ir išardžius mieste esančius geležinkelio bėgius, siurblinės pastatas galutinai prarado savo paskirtį.

Netoli Nemuno stovintis atviro geltonų keraminių plytų mūro pastatas yra stačiakampio plano, vieno aukšto, dengtas dvišlaičiu stogu. Siurblinės fasadai puošti dekoro elementais (profiliuotais parapetais, langų ir durų arkinėmis sąramomis su raktais, kampiniais piliastrais, dantytais karnizais frontonuose, profiliuotomis traukomis ir kt.). Vidaus erdvė paprasta ir labai neišdailinta, joje yra išlikusios inžinerinės įrangos. Alytaus geležinkelio stoties siurblinė – tai puikus lietuviškojo „plytų stiliaus“ architektūros pavyzdys. Pastatas, turintis išraiškingą išorės dekorą ir išlikusią tokią inžinerinę įrangą, yra retai sutinkamas ir didelę vertę turintis objektas Lietuvoje.

FIXUS Mobilis komanda atliko keletą prevencinės priežiūros darbų. Kamino viršutinė dalis buvo laikinai užtaisyta restauraciniu skiediniu, suformuojant nuolajas, palaidos ir judančios plytos buvo surinktos ir nukeltos nuo stogo, išravinėta savaiminė augmenija, nuvalytos ant stogo susikaupusios sąnašos, pažeisti šiferio lakštai pakeisti naujais, o nedidelės skylės užteptos hermetiku bei prie fasadų įtrūkimų pritvirtintas matuoklis.

Vilniaus pranciškonų vienuolyno pastatų ansamblio vienuolyno namas (u. k. KVR 10370) kartu su Švč. Marijos ėmimo į dangų bažnyčia – svarbi Vilniaus senamiesčio architektūros dalis, turinti paminklo statusą. 1388 – 1392 m. pirmasis Pranciškonų vienuolyno fundatorius buvo J. Hanulis – Jogailos patarėjas ir diplomatas, iš Rygos kilęs pirklys ir Vilniaus seniūnas. Remiantis architektūros tyrimais, vienuolyne rasti seniausi gotikos laikotarpio mūrai yra prie Pranciškonų gatvės. Pastatas plėtėsi, buvo perstatomas, išgyveno kelis gaisrus – jame yra renesanso, baroko, vėlyvojo baroko (daugiausia), klasicizmo, eklektikos ir vėlesnių laikotarpių mūro. Per 1748 m. gaisrą nukentėjęs vienuolynas beveik nuo pamatų buvo atstatytas XVIII a. pab., o svarbiausi pertvarkymai vyko 1773-1780 m.. Vėliau pastatui suteiktos klasicizmo formos.

Ilgus amžius vienuolynas ir bažnyčia nekeitė savo pirminės funkcijos, tačiau XIX a. pradžios neramumai neaplenkė ir šios svarbios Vilniaus vietos. 1812 m. vienuolyne buvo įkurta Napoleono karių kariuomenė, deja, nei vienas joje gydytas karys neišgyveno. Vėliau dalis vienuolyno pastatų naudota kalėjimui ir vėl karo ligoninei. Po 1863 m. sukilimo už aktyvią pagalbą sukilėliams vienuolynas iš pranciškonų buvo atimtas, o bažnyčia paversta gubernijos teismų archyvu. Vienuolyno pastatai atiteko miesto valdžiai, čia buvo įrengti butai, įsikūrė įstaigos, patalpos naudotos ūkiniams tikslams. XIX a. pabaigoje nugriauta virš Pranciškonų gatvės stovėjusi varpinė. XX a. pr. vienuolyne veikė Lietuvių mokslo draugija, pirmoji Vilniuje dviklasė Lietuvių mokykla, šalia buvo įsteigta prieglauda mokiniams, laikinai gyveno pats dr. Jonas Basanavičius. 1938 m. pranciškonams pavyko pastatus atsiimti, tačiau po kelerių metų atėjusi sovietų valdžia juos vėl nacionalizavo. Galiausiai, tik 2017 metais vienuoliai vėl tapo didžiulio vienuolyno pastato šeimininkais.

Keturi dviaukščiai vienuolyno korpusai formuoja uždarą taisyklingo stačiakampio formos kiemą, pietvakarių kampe suformuotas atskiras nedidelis netaisyklingos formos kiemelis. Vienuolynas mūrinis, fasadai tinkuoti, dekoruoti karnizais, tūrius skaidančiais piliastrais ir pagrindinius įėjimus išryškinančiais barokiniais frontonais. Dvišlaičiai stogai dengti čerpėmis. Pastatų viduje dominuoja koridorinė vienpusė planinė sistema, gausu vertingo polichrominio dekoro fragmentų, po dalimi korpusų yra keli atskiri rūsiai.

Šis pranciškonų ordino vienuolynas Vilniaus senamiestyje – neabejotinai reikšminga ir didelę vertę turinti sostinės architektūros, istorijos ir kultūros dalis.

FIXUS Mobilis komanda apžiūrėjo objektą ir atliko keletą prevencinės priežiūros darbų. Nuplėštas kamino apskardinimas buvo sutvarkytas - uždėtas ir pritvirtintas stogelis, padaryta daugiau tvirtinimo į kaminą taškų.

Vilkėno dvaro sodybos rūmai yra valstybės saugomas, nacionalinės reikšmės kultūros paveldo objektas (u. k. KVR 1016). Neorenesanso stiliaus rūmai pastatyti 1897 m., yra vertingi architektūriniu ir dailės aspektais.

Vilkėno dvaras pirmą kartą paminėtas 1695 m., tačiau iki 1820 m. priklausė Švėkšnos dvarui. Pirmuoju savarankiško Vilkėno dvaro savininku po Švėkšnos dvaro padalijimo tapo grafas Pranciškus Steponas Juozas Broel Pliateris, jo iniciatyva pastatytas iki šiol išlikęs vandens malūnas. Grafo sūnaus, Aleksandro Konstantino Michailo Broel Pliaterio valdymo metu pastatyti kiti iki šiol išlikę sodybos pastatai. 1880 m. pradėtas parko pertvarkymas, pasodinta liepų alėja, 1897 m. pastatyti neorenesansiniai dvaro rūmai, įvažiavimo vartai. 1913 m. rūmų šiaurinėje pusėje pastatyta prancūzų skulptoriaus Huberto Louis Noelio skulptūra „Rebeka" (šiuo metu čia likusi tik skulptūros kopija, o tikroji skulptūra išvežta į Palangos parką).

Pirmojo pasaulinio karo metais grafai pasitraukė į Rusijos imperijos gilumą. 1923-1924 m. Vilkėno dvaro žemės buvo išparceliuotos, o 1940 m. sovietų vadžia dvarą nacionalizavo. 1944 m. dvaro rūmuose buvo įrengta karo ligoninė, 1945 m. – įkurti Švėkšnos vaikų namai, 1959 perorganizuoti į Švėkšnos internatinę mokyklą, o 1967 m. – į Švėkšnos sanatorinę mokyklą-internatą. 1979 m. sodybos teritorijoje pastačius naują mokyklos pastatą, dvaro rūmai liko tušti. 1993 m. dvaro rūmai ir parkas grąžinti Pliaterių paveldėtojai Laimei Felicijai Pliaterienei. 2007 m. jos lėšomis buvo atlikta rūmų išorės restauracija. Šiuo metu dvaras turi naujus šeimininkus, yra po truputį atgaivinamas.

Mūriniai dvaro rūmai yra kompaktinio tūrio, stačiakampio plano su keturiais kampiniais rizalitais, belvederiu (apžvalgos bokšteliu) vakarinėje pusėje, pastoge ir rūsiu po visu pastatu. Fasadai imituoja Šiaurės Europos bei italų renesanso architektūros formas: tinkuoti, puošti karnizais, piliastrais, langų apvadais, voliutomis, akroterijais, plastiniais augaliniais motyvais ir rūmų statytojo Aleksandro Pliaterio ir jo žmonos Marijos Ciechanowskos giminių reljefiniais herbiniais kartušais. Nors vidaus dekoras dėl ilgos nepriežiūros labai pažeistas, rūmai sovietmečiu nepatyrė kapitalinio remonto, kompleksinių atkūrimo darbų. Todėl interjere vis dar išlikę vertingi aukštuomenės užmiesčio rezidencijos dekoro elementai, tokie kaip neorenesansinė ir neobarokinė lipdyba, kesonai, heraldinės kompozicijos, daugybė stalių gaminių – vidaus durų sienų ir angokraščių panelių, medinio parketo fragmentų ir kt. Kiekvienas toks elementas yra ypač svarbus Lietuvos architektūros ir meno istorijos artefaktas ir turėtų būti išsaugotas.

FIXUS Mobilis komanda vizito metu atliko keletą prevencinės priežiūros darbų. Pakeistas bokšto liukas, pašalinta savaiminė augmenija, suformuotos ir atstatytos lietlovius ir lietvamzdžius jungiančios įlajos, pažeistos stogo lakštų dangos užsandarintos vandeniui atspariu hermetiku, sumontuotos strūkstamų lietvamzdžių atkarpos bei įrengti plyšių matuokliai.

Namas Vytauto g. 47 (u. k. KVR 32586) Žvėryno rajone į Kultūros vertybių registrą įrašytas 2008 m. Jis stovi palyginti anksti užstatytoje reprezentacinėje Žvėryno dalyje, prie Vytauto gatvės (cariniais metais vadinta Марийинская, Знаменская, tarpukariu Witoldowa). Šioje Žvėryno gatvėje yra ne viena puošni XIX a. pabaigoje statyta vila (Vytauto g. 27, 29, 49, 61, 63). XX a. pradžioje posesijos savininkas buvo Kelčevskis. Iš nacionalizavimo bylos žinoma, kad 1924 m. vasario mėn. sklypą su vila nusipirko iš Amerikos grįžęs Józef Ashako (byloje vadinamas Juozas Ašaka, g. 1895 m.). Tarpukariu J. Ašaka toje pačioje posesijoje užsakė suprojektuoti daugiabutį namą. 1932 m. parengtas keturių butų dviaukščio medinio namo projektas, pasirašytas inžinieriaus E. Roubos, kuris atliko techninę priežiūrą. Kelis dešimtmečius šioje gatvėje vyko intensyvi komercinė veikla, tad ne išimtis, kad ir Vytauto g. 47 pastate buvo įrengti du įėjimai iš gatvės prekybinėms patalpoms. Namo projektas taisytas, bet įgyvendintas pirminis sumanymas su mūrine ugniasiene šiaurinėje pusėje. Pietiniame gale stogo valma neįrengta, stogas dvišlaitis. 1941 m. namas nacionalizuotas.

Namas gana paprastos architektūros, ilguoju fasadu orientuotas į Vytauto gavę, originaliai buvo dengtas lygios skardos lakštais. Pastatas iki šiol naudojamas kaip daugiabutis gyvenamas namas, fasadai nėra tvarkomi vieningai. Vis dėlto interjere yra išlikę detalių iš tarpukario: įsprūdinės durys, mediniai laiptai, grindys. Gana retas atvejis Žvėryno medinukuose, kad likę neišgriautų autentiškų glazūruotų koklių krosnių (dauguma jų išnaikintos XX a. II p. statant dujomis kūrenamas krosnis). Nors ir pakitusiais fasadais, Vytauto g. 47 namas vertingas kaip tarpukario medinės gyvenamosios miesto architektūros pavyzdys.

FIXUS Mobilis komanda vizito metu atliko keletą priežiūros darbų. Nuo stogo pašalinti nereikalingi laidai, išvalyti užsikimšę latakai ir lietvamzdžiai, laikinai užtaisyta kiaura nuosvyrojo latako vieta, sutvarkyti stogo dangos nesandarumai, sutvarkytas suiręs pastogės skydo langelis, užtaisytas stoglangio stikliukas bei apgenėtos pastatą siekiančios medžio šakos.

Raudonės rezidencinė pilis – tai nacionalinio reikšmingumo lygmens valstybės saugomas kultūros paveldo objektas (u. k. KVR 22713). Statinys reikšmingas savo architektūriniais, dailės, inžineriniais, istoriniais ir net kraštovaizdžio aspektais. Į Raudonės rezidencinės pilies kompleksą taip pat įeina parkas ir šalia stovintis malūnas.

Iki XVI a. Raudonė buvo karališkasis dvaras. Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas jį atidavė valdyti pirkliui Krišpinui Kiršenšteinui. Iš prekybos mediena ir kitais miško produktais praturtėjęs naujasis vietovės valdytojas prie svarbios prekybos arterijos – Nemuno – XVI a. pab. pasistatė mūrinę pilį, o XVII a. II p. tos pačios giminės buvo pristatytas rytinis korpusas. XVIII a. Kiršenšteinai išmirė, laikui bėgant pilies savininkai keitėsi, statinys degė ar net buvo ardomas plytomis (XVIII a. II p. remonto metu nugriauta vakarinė siena su vartais, kiemas tapo atviras), kol XIX vid. jo šeimininke tapo Sofija fon Pirch – Kaisarova. Baronienė pilį iš esmės rekonstravo ir išplėtė – įrengė cerkvę ir pristatė varpinę, rytų korpuse iš kiemo primūrijo didelį rizalitą, pakeitė vidaus planą, atnaujino fasadų dekorą, pertvarkė aplinką. Perstatyta pilis įgavo dabartinę, neogotikai ir eklektikai būdingą architektūrinę išraišką: visų pilies korpusų ir bokštų viršuje primūryti konsoliniai karnizai, o ant bokštų - dantytieji parapetai, kūginiai stogai pakeisti lėkštais, langai apjuosti apvadais. Po baronienės mirties 1880 m., pastatas dar kelis kartus keitė šeimininkus, 1903 m. buvo remontuotas, o Pirmojo pasaulinio karo metu nusiaubtas, 1934 m. perimtas Lietuvos banko. Pilis sutvarkyta, nugriauta stačiatikiška varpinė. Antrojo pasaulinio karo metu atsitraukdami vokiečiai susprogdino didįjį bokštą, kuris virsdamas sugriovė dalį pietinio korpuso. Sovietmečiu (1968 m.) pilis restauruota ir pritaikyta mokyklai, kuri veikė 50 metų, kol 2018 m. buvo uždaryta. Paskutinis remontas pilyje vyko 2004 – 2005 metais.

Raudonės rezidencinė pilis renesansinė, tačiau turi ryškių neogotikos bruožų. Tai pusiau atviro „U“ raidės plano statinys, sudarytas iš trijų dviaukščių korpusų su rūsiu po pietiniu korpusu. Statinio tūrius puošia rizalitai. Ryškiausia statinio dominantė – pietinėje dalyje esantis 33,5 metrų bokštas. Pastatas dekoruotas saikingai – langų apvadais, profiliuotų plytų detalėmis, karnizu, o bokštai užbaigti dantytais parapetais. Rytinio fasado portale yra Krišpinų – Kiršenšteinų herbo kartušas su 1600 m. data. Pamatas mūrytas iš akmenų, rūsys ir sienos – iš molio plytų. Šlaitinis stogas dengtas tiek molio čerpėmis, tiek skardos lakštais. Dalis pastato perdangų perdengta skliautais, o kita – medinėmis konstrukcijomis. Viduje vertingų interjero detalių beveik nėra: išlikę tik keletas krosnių, senųjų durų, dekoro fragmentų.

Raudonės rezidencinė pilis yra viena iš nedaugelio Lietuvoje puikiai išlikusių pilių. Išskirtine architektūra ir įdomia istorija spinduliuojantis pastatas kartu su kitomis palei Nemuną išsidėsčiusiomis tvirtovėmis sukuria vienintelį tokį Lietuvoje – pilių maršrutą, o aukščiausiame bokšte įrengta apžvalgos aikštelė – dar ir suteikia galimybę pažinti šalies kraštovaizdį.

FIXUS Mobilis darbų metu hermetinimo medžiaga užtaisė vietas, kurios gali būti nesandarios, dalį pažeistų čerpių užsandarino, atliko nedidelius valymo darbus.

Bikuškio dvaro sodybos svirnas (u. k. KVR 41660) – valstybės saugomas kultūros paveldo objektas – stovi vaizdingoje vietovėje, Alaušo ežero pusiasalyje, kiek atokiau nuo rūmų, ūkinėje dvaro sodybos dalyje. Dvarvietė žinoma labai seniai – nuo XV ar net XIV a. ji priklausė Radviloms, vėliau – Trakų vaivadai Tadui Pranciškui Oginskiui. XVIII – XIX a. savininkai ne kartą keitėsi: valdė iš Krokuvos vaivadijos kilę bajorai Prušinskiai, po jų – Plevakai, Beneckiai, Drazdauskai, Puzinauskai. Tarpukario žemės reformos metu Bikuškio dvaro žemės nusavintos iš Marijos Puzinauskienės, dvaro centras su rūmais iki 1940 m. nacionalizacijos priklausė Elžbietą Puzinauskaitę vedusiam Utenos ligoninės gydytojui Povilui Svilui. 1992 m. svirnas kartu su kitais pastatais grąžintas paveldėtojui, 1996 m. parduotas, nuo 2022 m. turi naujus savininkus.

Dar iki XX a. 8 dešimtmečio dvaro sodybos teritorijoje buvo išlikę daug mūrinių LDK laikus menančių ūkinės paskirties pastatų liekanų. Tad sodybos klestėjimo metais – baroko, klasicizmo laikotarpiais – visa ūkinė dalis veikiausiai buvusi mūrinė. Svirnas šioje vietoje pastatytas XIX a. pabaigoje, minima data – 1880 m. Daug sienojų sujungimų rodo, kad pastatas galėjo būti perkeltas iš kitos vietos.

Svirno pastatas tradicinės liaudiškos architektūros, stačiakampio plano, be priesvirnio. Gana išskirtinė svirno architektūros detalė –per keturis rąstus iškelta pastogė, vadinamasis ertikis. Sienos ir skydai iki pat kraigo medinių pjautų rąstų, išlikusios kelios senosios dekoratyvios, piliastrus imituojančios kerčių lentos. Svirnas – gerai išlikęs, prižiūrėtas, lyginant su senomis fotografijomis per pastaruosius 50 metų intervencijų nepatyręs ir net savo funkciją išlaikęs statinys.

FIXUS Mobilis komanda vizito metu apžiūrėjo objektą ir uždengė akivaizdžiai iš pastogės šviečiančias kiaurymės.

Bikuškio dvaro rūmai (u. k. KVR 41659) – valstybės saugomas kultūros paveldo objektas – stovi vaizdingoje vietovėje, Alaušo ežero pusiasalyje. Dvarvietė žinoma nuo seniai – nuo XV ar net XIV a. ji priklausė Radviloms, vėliau – Trakų vaivadai Tadui Pranciškui Oginskiui. XVIII – XIX a. savininkai ne kartą keitėsi: valdė iš Krokuvos vaivadijos kilę bajorai Prušinskiai, po jų – Plevakai, Beneckiai, Drazdauskai, Puzinauskai. Tarpukario žemės reformos metu Bikuškio dvaro žemės nusavintos iš Marijos Puzinauskienės, dvaro centras su rūmais iki 1940 m. nacionalizacijos priklausė Elžbietą Puzinauskaitę vedusiam Utenos ligoninės gydytojui Povilui Svilui. Dvarą nacionalizavus, čia įkurdintas kareivių dalinys, labai nuniokojęs rūmus. Po Antrojo pasaulinio karo rūmai priklausė Sudeikių kolūkiui, rūmuose padaryta pertvarų, įrengti butai. 1974 m. rūmai perduoti Utenos statybos trestui, 1992 m. grąžinti paveldėtojui, 1996 m. parduoti, o nuo 2022 m. turi naujus savininkus.

Žinoma, jog klasicistinę formą rūmai įgijo XIX a. (spėjama, XIX a. I pusėje), didelė rekonstrukcija vyko 1870–1887 m., tačiau rūsyje matyti dar XVII–XVIII a. mūro fragmentų. Gana drastiška rūmų rekonstrukcija įvyko XX a. 8 dešimtmetyje (autorius Leonas Mardosas), pritaikant pastatą Utenos statybos tresto poilsiavietei. 1976–1979 m. visiškai pakeistas pastato planas, padidintas tūris, iškeltas mansardinis aukštas, rekonstruotas portikas, įrengta (išplėsta?) terasa į ežero pusę, išplėstas rūsys, sumontuotos gelžbetoninės perdangos Po rekonstrukcijos likusios tik autentiškos rūmų I a. išorinės sienos ir senas rūsys.

Nors ir stipriai rekonstruoti, mūsų laikus pasiekę rūmai išlaikė savo klasicistinę architektūrinę išraišką, o pati išskirtinėje vietoje įkurta dvarvietė skaičiuoja šešis šimtmečius trunkančią istoriją. Vis dėlto rūmai ir dvaras dar labai menkai ištyrinėti, tad būtų naudinga pradėti naują dvaro istorijos etapą nuo detalių istorinių, architektūrinių, archeologinių tyrimų. Jie neabejotinai atskleistų visą pluoštą įdomios informacijos, naudingos tiek naujiems savininkams gaivinantiems dvarą, tiek LDK bei XIX a. dvarų kultūros ir istorijos tyrėjams.

FIXUS Mobilis komanda atliko keletą prevencinės priežiūros darbų, buvo pakeistos sudūlėjusios, suskilusios ar kitaip pažeistos čerpės, išvalytas mezonino latakas.

Jurbarko vaistinė – tai pavienis valstybės saugomas kultūros paveldo objektas (u.k. Kultūros vertybių registre – 29937). Vaistinė vertinga architektūriniu ir istoriniu požiūriu.

Pastatas statytas 1909 m. Nuo pat pradžių čia įsikūrė privati Markaus Meilichovičiaus Bregovskio (Bregausko) vaistinė. 1940 m. Bregauskų valdoma vaistinė buvo nacionalizuota ir perėjo valstybės žinion. 1969 m. statinio funkcija nežymiai pakito – išsikėlus senajai vaistinei, į šias patalpas persikėlė naujoji veterinarinė vaistinė. Šio perkraustymo metu senieji baldai buvo išvežti į Plokščius, kur neprižiūrimi sunyko. Dalis senųjų indų, etikečių, užrašų lentelių, receptų bei kitų įrankių šiuo yra metu saugomi Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejuje Kaune. 1985 m. buvo atliktas statinio remontas. Šiuo metu pastate vaistinė nebeveikia.

Vaistinės pastatas istorizmo stiliaus, tinkuoto plytų mūro, išilgine ašimi orientuotas šiaurės vakarų – pietryčių kryptimi. Pastatą sudaro dviaukštis pietinis gatvės korpusas, vienaukštis šiaurinis kiemo korpusas ir šiaurinis priestatas. Pamatai mūryti iš akmenų, perdangos medinės, o gatvės korpuso stogas keturšlaitis, kiemo – dvišlaitis, medinių konstrukcijų ir dengtas skarda. Puošniausias – pastato pietinis fasadas. Jo pirmą aukštą skaido viršuje užapvalintos langų ir durų angos, o antrąjį – simetriškai išdėstyti trys stačiakampiai langai. Statinys vertingas savo išraiškingu fasado dekoru: profiliuotais langų apvadais, piliastrais, mediniais durų apvadų ir staktos elementais pirmajame aukšte ir sandrikais bei pasikartojančiais įsprūdų motyvais antrajame. Išskirtinumo vaistinei suteikia autentiški, antrą šimtmetį skaičiuojantys langai su dekoratyviais impostais – itin retas atvejis visos Lietuvos kontekste. Pastato horizontalų dalijimą pabrėžia frizai – tarpaukštinis su užrašu „VAISTINĖ“ bei profiliuotas „lašelių“ formos karnizas viršuje. Kiti pastato fasadai kiek paprastesnių formų.

Išraiškingo dekoro pastatas yra vienas gražiausių senojo Jurbarko atspindžių mieste. Apie autentišką pastato paskirtį byloja išlikęs užrašas gatvės fasade, kuris beje, tik tarpukariu tapęs lietuviškas, šiandien liudija ne tik farmacijos, bet ir Lietuvos valstybingumo istoriją.

FIXUS Mobilis vizito metu buvo tokie prevencinės priežiūros darbai kaip: nuvalytas stogas ir užsikimšę lietloviai, pakeistas funkcijos nebeatliekantis lietlovis, hermetiku užsandarinti kai kurie lietvamzdžiai bei sutvarkytos labiausias pažeistos stogo dangos vietos.

Siesikų Lietuvos nepriklausomybės paminklas (Laisvės paminklas) – tai regioninės reikšmės valstybės saugomas objektas ( unikalus kodas KVR – 15758), vertingas meniniais ir istoriniais aspektais.

Paminklas statytas 1928 m. minint Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį. Sovietų įsakymu nugriautas 1951 m., prie savo pamatų išgulėjo iki 1958 m., kai rajono valdžia jo liekanas užkasė netoliese. Pamatai taip pat turėjo būti išardyti, tačiau vietiniai žmonės juos užpylė žemėmis, apsodino gėlėmis, o šalia įrengė gyvatvorę – taip buvo išsaugota bent dalis pirminio paminklo. 1989 m. liepos 16 d. buvo pašventintas ant senųjų pamatų atstatytas skulptoriaus V. Žentelio sukurtas naujasis Laisvės paminklas.

Lietuvos nepriklausomybės paminklą sudaro laiptuotas postamentas, aukšta stačiakampė dviejų pakopų viršun siaurėjanti kolona su viršuje nusklembtais kampais bei frontali statiškų formų angelo statula. Kolonos viršuje yra Vyčio kryžius, žemiau – Gediminaičių stulpai, kolonos priekyje – reljefinis bronzinis Vyčio medalis. Pietvakarinėje kolonos priekinėje dalyje yra užrašas „1918 – 1928/LAIMINGA /TAUTA/KURIOS VIEŠPATS/YRA JOS/DIEVAS“. Šalia guli originalaus tarpukario paminklo viršutinė dalis, kuri su naujuoju kūriniu sudaro vientisą simbolinę dermę.

Šiuo metu paminklo prieigos yra miestelio bendruomenės susibūrimo vieta valstybinių švenčių metu – čia vyksta įvairiausi minėjimai bei kultūriniai renginiai. Vietinių gyventojų minimos ir paminklo pastatymo ar atstatymo simbolinės sukaktys.

FIXUS Mobilis komanda vizito metu paminką dengiančias kerpes ir kitą mikroaugmeniją pašalino bei objektą apipurškė specialiu valikliu.

Siesikų kapinių koplyčios (u. k. KVR 1734) statybą 1799 metais fundavo Lokinės dvarininkas Medardas Končia kaip šeimos mauzoliejų. Nuo 1801 metų čia buvo laidojami Končių bei Daugėlų ir Platerių giminių atstovai, su kuriais Končių šeima giminiavosi. Palaidojimai žymėti įmūrijant į koplyčios sienas atitinkamas paminklines lentas – fasaduose išliko devynios šlifuoto akmens plokštės. Yra lentų su įrašais ir apie žmones, kurie čia nebuvo palaidoti – pavyzdžiui, Medardą Končią, kuris kartu su tėvu, taip pat Medardu, aktyviai dalyvavo 1863 metų sukilime ir dėl to buvo priverstas pasitraukti iš Lietuvos. Jis, būdamas trisdešimties metų, mirė ir yra palaidotas Paryžiuje.

XVIII a. pabaigoje pastatyta koplyčia yra kuklių klasicistinių formų, stačiakampė, primenanti antikinę šventyklą, svarbiausi puošybiniai elementai sutelkti pagrindiniame fasade vakarinėje pusėje. Koplyčia – mūrinė, tinkuota ir dažyta. Prie įėjimo yra priesienis. Įėjimas į laidojimo rūsį su cilindriniu skliautu koplyčios grindyse užbetonuotas. Siesikų koplyčia iš kitų mauzoliejinių koplyčių išsiskiria tuo, jog dvidešimtojo amžiaus pradžioje laidojimo rūsys buvo išplėstas už pastato ribų – t. y. šiaurinėje pusėje pristatytas maždaug metro aukščio priestatas.

Koplyčioje buvo laidojama iki Pirmojo pasaulinio karo. Antrojo pasaulinio karo metais ji buvo išplėšta. Šiuo metu čia laikomi šventųjų paveikslai, kuriuos dovanojo Siesikų seniūnijos gyventojai. Koplyčia per šventes yra atidaryta, norintys pasimelsti, uždegti žvakutę arba tiesiog pailsėti čia randa užuovėją ir ramybę.

Siesikų kapinių koplyčia svarbi ne tik architektūros aspektu, kaip pagrindinė kapinių dominantė, bet ir istoriškai, kaip kelių Lietuvos didikų giminių atstovų amžino atilsio vieta.

FIXUS Mobilis komanda apžiūrėjo šį objektą ir atiko keltą prevencinės priežiūros darbų: išvalė ir užsandarino lietlovius, pakeitė pažeistą lietlovį, įstiklino prarastą langų stiklų dalį, sutvarkė durų staktą bei apgenėtas šalia esantis medis.

Klaipėdos pašto stoties statinių komplekso pašto stotis (Liepų g. 16, Klaipėda) yra nacionalinio reikšmingumo lygmens kultūros paminklas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – 1173), kuris yra reikšmingas savo architektūrinėmis savybėmis. 

1890 metais architektas H. Šiodė (Schoede) vietoje čia stovėjusio Argelanderio namo suprojektavo naują pašto kompleksą iš trijų neogotikinio stiliaus pastatų: centre stovinčio dviaukščio pašto su bokštu ir – iš abiejų šonų – dviejų nedidelių vienaaukščių ūkinių pastatėlių su tašyto akmens trinkelėmis grįstais kiemeliais. 1893 metų spalio mėnesio 16 dieną įvyko iškilmingas pašto komplekso atidarymas.  

Klaipėdos pašto statinių kompleksas atspindėjo tuomet Rytų Prūsijoje vyravusią tradiciją „valdiškuosius“ pastatus statyti negotikiniu stiliumi, nors jame yra ir klasicizmo bei jugendo (moderno) stilių elementų. Pašto stotis – simetriško stačiakampio plano su daugiašlaičiu skardos čerpelėmis dengtu stogu, su jai priklausančiais ūkiniais pastatais sudaranti pusiau uždarą kiemą, nuo gatvės atitvertą tvora. Kaip ir kiti komplekso objektai, pastatas yra raudonų plytų, jo kampai dekoruoti tamsesnėmis spalvos plytelėmis, imituojant rusto motyvą. Cokolis ir karnizas, nuolajos, traukos, palangės ir kiti elementai dekoruoti žalios spalvos keraminėmis profiliuotomis glazūruotomis plytomis. Į gatvę orientuoto pagrindinio fasado kompozicija simetriška –  pastato centre, rytų ir vakarų pusėse esantys rizalitai puošti dantytu frontonu, o vakarų pusėje trijų tarpsniu bokšte įrengtas karilionas (1 pav.), vienas iš trijų Lietuvoje esančių tokio tipo muzikinių instrumentų.

Nuo pat komplekso pastatymo XIX a. pab. iki 2019 metų čia veikė paštas. Paskutinė kompleksinė viso statinių ansamblio restauracija vyko XX a. 7 dešimtmetyje (vad. Kostas Frankas). Šiuo metu pastatai stovi tušti (2 pav.). Klaipėdos pašto stotis yra svarbiausia komplekso dalis, kuri glaudžiai susijusi su miesto istorija ir yra puikų vokiškos visuomeninės XIX a. architektūros pavyzdys. Pašto pastatas iki šiol tebežavi miesto gyventojus ir svečius savo didingumu ir muzika, sklindančia iš bokšto.  

Vizito metu FIXUS Mobilis komanda atliko tokius prevencinės priežiūros darbus kaip: išvalė visus lietlovius, įlajas ir lietvamzdžius, lietlovių sujungimus laikinai užtaisė lauko sąlygomis naudoti tinkamu hermetiku, nuvalė sąnašas nuo stogo bei pašalino daugumą mūre išaugusių savaiminių medelių.

Klaipėdos pašto stoties statinių komplekso ūkinis pastatas, kitaip – Svarstyklių pastatas, (Liepų g. 16, Klaipėda) yra nacionalinio reikšmingumo lygmens kultūros paminklas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – 24821), kuris yra reikšmingas savo architektūrinėmis savybėmis.

1890 metais architektas H. Šiodė (Schoede) vietoje čia stovėjusio Argelanderio namo, suprojektavo naują pašto kompleksą iš trijų neogotikinio stiliaus pastatų: centre stovinčio dviaukščio pašto su bokštu ir iš abiejų šonų – dviejų nedidelių vienaaukščių ūkinių pastatėlių su tašyto akmens trinkelėmis grįstais kiemeliais. 1893 metų spalio mėnesio 16 dieną įvyko iškilmingas pašto komplekso atidarymas.

Klaipėdos pašto statinių kompleksas atspindėjo tuomet Rytų Prūsijoje vyravusią tradiciją „valdiškuosius“ pastatus statyti negotikiniu stiliumi, nors jame yra ir klasicizmo bei jugendo (moderno) stilių elementų. Svarstyklių pastatas – stačiakampio plano su daugiašlaičiu skardos čerpelėmis dengtu stogu, prisišliejęs prie gretimame sklype stovinčio namo, su Klaipėdos pašto stoties ūkiniu ir pašto pastatais sudarantis pusiau uždarą kiemą, nuo gatvės atitvertą tvora. Kaip ir kiti komplekso objektai, pastatas yra raudonų plytų, jo kampai dekoruoti tamsesnėmis spalvos plytelėmis, imituojant rusto motyvą. Cokolio ir karnizo nuolajos bei frontono dantukai dekoruoti žalios spalvos keraminėmis profiliuotomis glazūruotomis plytomis. Pagrindinio (vakarų), į kiemą orientuoto fasado kompozicija simetriška –  šiaurės ir pietų pusėse rizalitai puošti dantytu frontonu, visi langai uždengti grotomis.

Nuo pat komplekso pastatymo XIX a. pab. iki 2019 metų čia veikė paštas. Paskutinė kompleksinė viso statinių ansamblio restauracija vyko XX a. 7 deš. (vad. Kostas Frankas). Šiuo metu pastatai stovi tušti. Klaipėdos pašto stoties kompleksas atspindi svarbų miesto istorijos etapą ir yra puikus vokiškos visuomeninės XIX a. architektūros, o svarstyklių pastatas – itin retos tipologijos statinio pavyzdys. 

FIXUS Mobilis komanda apsilankė objekte bei atliko keletą prevencinės priežiūros darbų. Buvo išvalyti visi lietloviai, įlajos ir lietvamzdžiai, naujais skardos lakštais uždengtos nesandarios stogo dangos vietos, pašalinti savaiminiai medeliai, įrengti nauji apskardinimai.

Aštriosios Kirsnos dvaro sodybos šikšniaus namas (Žvejų g. 13, Aštrioji Kirsna, Lazdijų raj.) yra valstybės saugomas regioninės reikšmės kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 22829). Objektas yra reikšmingas savo architektūrinėmis savybėmis.

Aštrioji Kirsna pirmą kartą paminėta XVI a. I pusėje, kada Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Aleksandras perdavė šią valdą valdyti vienam iš savo dvariškių – Bigdanui Bielkai. Iki šiol išlikusį pavadinimą teritorija gavo dėl netoliese tekančio Kirsnos upelio bei adaptuoto lenkiško žodžio „Ostrów“, reiškiančio „maža sala“. Aštriosios Kirsnos dvaro įkūrėju laikomas Kijevo kaštelionas Povilas Sapiega. Laikui bėgant dvaras buvo padalintas į kelis mažesnius dvarus, o jų nuosavybė ėjo iš rankų į rankas. 1755 m., kada Teklė Selevaitė Karengienė perleido dvarą savo sūnui, Včicesiūnų seniūnui ir Kauno pavieto teismo paseniūniui Juozapui Tadui Karengai, buvo sudaryti dvaro inventoriai, kuriuose buvo aprašytas dvaras ir jam priklausantys pastatai. 1777 m. mediniai rūmai buvo perstatyti į mūrinius, tačiau po 10 metų dvaras sudegė ir tik XIX a. I deš. Benediktas Bonifacas Hektoras Karenga išplėtė ir performavo dvaro valdas bei pastatė klasicizmo stiliaus dvaro rūmus, kurie yra išlikę iki šių dienų.

1940 m. Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, dvaro savininkai buvo ištremti į Sibirą, žemė ir pastatai nacionalizuoti, o pastatuose įkurti tarybiniai ūkiai. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, dvaras buvo grąžintas paveldėtojams – ištremtos Kraučiūnų giminės palikuonims, o 2001 m. dvaro sodybą įsigijo nauji savininkai.

XIX a. VIII deš. pastatytas šikšniaus namas – ūkinės paskirties statinys, kuriame buvo apdirbama gyvulių oda. Pastatas stačiakampio plano, kompaktinio tūrio, vieno aukšto, jo konstruktyvas – raudonų keraminių plytų mūro stulpai ir lauko akmens mūro sienos. Laikui bėgant pastato išvaizda nelabai pakito, tačiau daug vertingų autentiškų elementų neišliko.

Nors šiuo metu pastatas dar tuščias ir nenaudojamas, dvarą įsigiję naujieji šeimininkai pradeda vieno iš didžiausių Užnemunės regione esančios Aštriosios Kirsnos sodybos istorijos ir pastatų prikėlimo iš užmaršties etapą.

FIXUS Mobilis komanda, apžiūrėjusi pastatą, nustatė dideles ir reikšmingas problemas, keliančias pastato avarijos grėsmę, todėl priežiūros darbai nebuvo atliekami.

Švč. M. Marijos bažnyčia (Laisvės a. 1b, Rozalimas) yra valstybės saugomas kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – 22186), priklausantis Švč. M. Marijos Vardo parapinės bažnyčios kompleksui, kuris yra svarbus savo architektūrine verte.

Rašytiniuose šaltiniuose bažnyčia minima nuo XVIII a. pab., kuomet dvarininkai Rozalija Drabišienė-Bielozaraitė ir Adomas Drabišius fundavo pirmosios bažnyčios statybą. 1794 m. šią bažnyčią pakeitė antroji, o XIX a. pabaigoje vietoje vieno bokšto buvo pastatyti iki šių laikų išlikę du bokštai ir transeptas bei įrengti vargonai. Vėliau bažnyčioje buvo atliekami tik nedideli remonto darbai.

Bažnyčia yra medinė (rąstinė ir karkasinė su fasadų medinių dailylenčių apkala), kryžminio plano, vienos navos su transeptu, penkiasiene apside ir dviem keliatarpsniais bokštais pagrindiniame fasade. Medinės architektūros paprastumas ir santūrumas, dominuojantys aukšti langai ir bokštų smailės pabrėžia bažnyčios didingumą ir grakštumą. Viduje įrengti penki barokiniai altoriai, interjeras neperkrautas dekoratyviais elementais ir sienų tapyba, tačiau yra gausiai išlikę autentiškų vertingų elementų, atkleidžiančių bažnyčios meninę bei architektūrinę raidą.

Vizito metu FIXUS Mobilis komanda atliko tokius prevencinės priežiūros darbus kaip: užtaisė stogo dangoje esančius nesandarumus, išvalė latakuose ir įlajose susikaupusias sąnašas, laikinai užkalė buvusią skylę karnize lentomis, atstatė skardinę nuolają bei pažeistose transepto vietose įrengė laikinas atramas gegnėms.

Paobelio koplytėlė (Ukmergės raj., Paobelio k.) yra regioninės reikšmės valstybės saugomas objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – 35216). Koplytėle vertinga savo architektūrinėmis, sakralinėmis ir kraštovaizdžio savybėmis.

Koplytėlės – Lietuvoje labai paplitęs mažosios liaudies architektūros tipas. Tai pavieniai mediniai ar mūriniai memorialiniai objektai, kurie buvo statomi pakelėse, sodybose, šventoriuose ar kapinėse. Ne išimtis ir mūrinė Paobelio koplytėlė. Šis sumažintą bažnyčios bokštą primenantis statinys buvo pastatytas XIX a. viduryje, o XX a. II p. – restauruotas (1 pav.).

Koplytėlė klasicizmo stiliaus, kvadratinio plano, dviejų tarpsnių, simetriškos kompozicijos (2 pav.). Stogas keturšlaitis, dengtas cinkuotos skardos lakštais, viršūnę puošia ažūrinis kryžius. Fasadai tinkuoti šviesiu tinku, apatinis tarpsnis puoštas rustais ir negiliomis nišomis, o viršutinį tarpsnį sudaro segmentinėmis arkomis ir nedideliu skliautu sujungtos kolonos bei profiliuotas karnizas. Koplytėlės viduje yra metalinis kryžius. Aplink koplytėlę yra išlikę buvusios tvorelės fragmentai. Nesunaikinta nei caro valdžios, nei sovietmečio ateizmo politikos skleidėjų, ši koplytėlė liudija XIX a. Lietuvos religingumo tradiciją.

FIXUS Mobilis komanda aplankiusi objektą atliko keletą prevencinės priežiūros darbų, buvo nupjauta aplink koplytėlę užaugę savaiminiai medeliai, deformuoti apskardinimai buvo atstatyti į savo pirminę vietą, sutvirtinti kniedėmis ir užsandarinti vandeniui atspariu hermetiku, kolonų bazės laikinai užtaisytos restauraciniu skiediniu.

Purplių vėjo malūnas (Purplių g. 58, Purpliai, Mažeikių raj.) yra regioninio reikšmingumo lygmens valstybės saugomas kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 2398). Šis malūnas yra vertingas savo architektūrinėmis, inžinerinėmis bei kraštovaizdžio savybėmis.

1898 m. vietos meistro Antano Racevičiaus pagal Latvijoje gautus brėžinius Purpliuose buvo pastatytas vėjo malūnas, kuris buvo pirmasis meistro statinys. Tai olandiškas („kepurinis“) vėjo malūnas, aštuoniakampės piramidės formos. Trijų aukštų statinys įrengtas iš medinės karkasinės sienų konstrukcijos, apkaltos skiedromis, o ant viršaus uždėta sudėtingos daugiabriaunės konstrukcijos kepurė-stogas, galinti sukiotis aplink pagrindinę vertikalią malūno ašį, kuriai buvo panaudota iš Latvijos atvežta pušis. Malūno fasadus puošiantys nedideli langeliai ir durys vizualiai palengvina malūno tūrinę išvaizdą, kepurės viršūnę puošia malūno sparnai, o vienoje durų staktoje ir vėjarodėje įamžinta pastato rekonstrukcijos data.

Lietuvoje išpopuliarėjus elektriniams malūnams, sparninis velenas buvo sukamas elektrinio variklio pagalba, tačiau 1962 m. malūnas buvo uždarytas. Ilgainiui statinys liko nebenaudojamas ir buvo apleistas. 1978 m. Mažeikių baldų fabriko dirbantieji atliko pirmąją rekonstrukciją, jame buvo įrengta pokylių salė, o 1996 m. pasikeitus savininkams, malūne buvo įrengta medžiotojų svetainė. Šiuo metu pastatas yra nenaudojamas.

FIXUS Mobilis atliko tokius darbus kaip: tentu laikinai uždengė malūno kepurės viršutinę dalį bei į lango angą įstatė naują langą su skardine palange.

Vandens malūno pastatas (Malūno g. 14, Babrungėnų k., Plungės raj.) yra regioninio reikšmingumo valstybės saugomas kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 1533). Šis malūnas yra vertingas savo architektūrinėmis savybėmis.

Vandens malūno pastatas rašytiniuose šaltiniuose minimas jau 1791 m. Platelių starostijos (seniūnijos) inventoriuje, kada Rusijos caras Povilas I už gerą tarnybą Carinės Rusijos kariuomenėje Augustui Šuazeliui padovanojo Platelių miestelį su dvaru bei aplinkinėmis žemėmis. Malūnas statytas XVIII a. pab., lauko akmenų ir plytų mūro, „L“ formos plano. Fasadai neapkrauti dekoru, langų angos išryškintos raudonų keraminių plytų sąramomis, o rytinėje ir vakarinėje pusėse tinkuota fachverkinė konstrukcija ir dažytų medinių dailylenčių apdaila kontrastuoja su akmens mūru.

Iki pat 1977 m. čia veikė malūnas, jame gyveno malūnininkas. Tarpukario metais pastatas buvo perduotas Plungės kombinatui ir modernizuotas, o XX a. viduryje ištiesinus Babrungo vagą ir pastačius papildomus ūkinius pastatus, malūne esančias girnas pradėjo sukti dyzeliniai varikliai. Vėliau pastatas buvo perduotas Didvyčių kolūkiui. XX a. 9 dešimtmečio pabaigoje malūną įsigijo dailininkas Leonardas Černiauskas, kuris pastatą prikėlė antram gyvenimui – malūnas buvo restauruotas, patalpose įrengtos kūrybinės dirbtuvės bei tapybos ir medžio drožinių meno galerija.

FIXUS Mobilis išvalė lietlovius, laikinai užtaisė nesandarias lietlovių sandūras, pietinėje pusėje įrengė įlajas ir lietlovių galinius dangtelius, o vietoje trūkstamų lietvamzdžių – grandines, apgenėjo vijoklį, demontavo ir nukėlė nuo stogo palaidas ir sueižėjusias plytas, kamino ir stogo dangos sandūra laikinai užtaisė restauraciniu skiediniu bei laikinai sutvirtino pažeistų gegnių porą.

Žvejo namas (Pervalkos g. 42, Neringa) yra valstybės saugomas regioninės reikšmės kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 1264). Šis pastatas yra vertingas savo etnokultūrinėmis savybėmis.

Pervalka nuo pat jos įkūrimo 1844 m. buvo viena mažiausių ir skurdžiausių Kuršių nerijos gyvenviečių – joje gyveno vos kelios žvejų šeimos, o jų kuklūs namai buvo išsidėstę tik viena eile palei Kuršių marių pakrantę. Pervalkai 1933 m. įgijus kurortinės vietovės statusą, joje pradėjo gausėti gyventojų, o naujakuriai namus statėsi nebe palei marias, o už pagrindinės kaimelio gatvės. Pastatai buvo statomi galiniu fasadu į gatvę, taip formuojant ir šiandien išlikusį dvipusį Pervalkos gatvės užstatymą. Ši naujoji Pervalkos dalis pradėjo kurtis 1934 m., o 1938 m. žemėlapyje jau matomos penkios naujos sodybos. Viena iš naujai pastatytų sodybų buvo žvejo Kairio namas. Šis iki mūsų dienų išlikęs pastatas yra tradicinės architektūros – vieno aukšto su mansarda, stačiakampio plano su liukarnomis šiaurės ir pietų fasaduose, dengtas nendriniu stogu. Namo fasadai apkalti vertikaliomis medinėmis lentomis su lentjuosčių antdėklais. Ryškus fasadų tamsiai raudonos ir stalių gaminių mėlynos spalvų spalvinis sprendimas yra vienas iš unikalų Neringos miesto charakterį formuojančių bruožų.

Po Antrojo pasaulinio karo Pervalkos gyvenvietė sunyko. Paskutinei šio pastato savininkei išvykus gyventi į užsienį, namas buvo nacionalizuotas, jame įrengtas paštas. Nuo XX a. septintojo dešimtmečio Pervalka vėl pradėjo plėstis kaip kurortinė gyvenvietė: į ją pradėjo keltis gyventojai iš kitų Lietuvos vietovių, buvo restauruojami senieji ir statomi nauji pastatai, todėl dešimtajame dešimtmetyje senasis žvejo Kairio namas buvo prikeltas naujam gyvenimui – jį rekonstravus pagal architektės Janinos Naujalienės parengtą projektą namui buvo grąžinta gyvenamosios paskirties funkcija (1 pav.).

Šis, vienas iš nedaugelio iki mūsų dienų išlikusių Naujosios Pervalkos tarpukario pastatų (2 pav.), yra puikus tradicinės medinės Kuršių nerijos architektūros pavyzdys. Namas reprezentuoja laikotarpį, kai Pervalkos gyvenvietę pirmą kartą paskelbus kurortu, joje prasidėjo pirmasis, nors ir neilgai trukęs, gyvenvietės pakilimo ir plėtros laikotarpis.

FIXUS Mobilis komanda atliko keletą prevencinės priežiūros darbų: pašalino stogo dangoje išaugusius savaiminius medelius, tentu laikinai uždengė labiausiai pažeistą šiaurinio šlaito dalį.

Rūdiškių geležinkelio stoties statinių komplekso vandens bokštas (Stoties g., Rūdiškės, Trakų raj.) yra regioninės reikšmės kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – 32172). Šis statinys yra vertingas savo architektūrinėmis ir inžinerinėmis savybėmis.

Rūdiškių miestelis suklestėjo XIX a. II pusėje nutiesus geležinkelio liniją Sankt Peterburgas – Varšuva, vieną didžiausių ir brangiausių projektų carinės Rusijos istorijoje. Prie jos XIX a. II pusėje – XX a. I pusėje pastatytas ir stoties pastatų kompleksas. Rūdiškių stotis su vandens bokštu tapo tarpine stotele tarp Lentvario ir Valkininkų, kad garvežiai galėtų pasipildyti vandens atsargas.

Vandens bokšto statinys yra šešiakampio plano, dviejų tarpsnių. Pirmasis tarpsnis plytų mūro su dekoruotu dantytu karnizu. Durų ir langų angos arkinių sąramų, varčios metalinės, dekoruotos stambiomis metalinėmis kniedėmis. Antrasis tarpsnis medinio karkaso konstrukcijos, tūris su konsole visu pastato perimetru. Antrajame tarpsnyje įrengta metalinė 73 m3 vandens talpa. Vanduo iš šulinio tiektas į siurblinę, joje stovėjo rankinis siurblys, kuriuo vanduo buvo pakeliamas į bokštą, o du vandentiekio vamzdžiai iš bokšto vedė prie čiaupų; vienas iš jų buvo skirtas garvežiams pildyti. Šiuo metu vandens bokštas yra tuščias ir nenaudojamas, tačiau jį įsigiję nauji šeimininkai pradeda šio pastato prikėlimo iš užmaršties etapą.

FIXUS Mobilis vizito metu apžiūrėjo objektą, atliko biologinius bei cheminius tyrimus ir pastato būklės vertinimą.

Tuskulėnų dvaro sodybos ir Sovietų Sąjungos okupacinio režimo aukų memorialo komplekso oficina yra nacionalinio reikšmingumo lygmens registrinis kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – 43372), kuris yra reikšmingas savo architektūrinėmis savybėmis.

XVI a. vid. tarp kelio į Verkius ir Neries upės buvo įkurtas Vilniaus pilies pagalbinis ūkis su įvairios paskirties pastatais, tuomet vadintas Derevnictva, kurį laikui bėgant valdė stambūs Lietuvos bajorai: Valavičiai, Rudaminos, Pacai ir Tyzenhauzai. XVIII a. šis karališkasis dvaras buvo padalintas į du atskirus ūkius: dalis teritorijos tapo Rusijos imperijos iždo dvaru, o ūkis, esantis prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, liko Laterano kanauninkų rankose, kurių gyvenimo dvare laikotarpiu dvaro sodyba lotyniškai vadinta Tuskulanum. Dvaras ilgainiui tapo užmiesčio rezidencija. Bėgant metams, iki pat sovietmečio, dvaro savininkai nuolatos keitėsi. 1944 m. dvaro sodyba buvo nacionalizuota ir iki 1947 m. priklausė sovietų represinėms struktūroms: TSRS valstybės saugumo liaudies komisariatui (NKGB), TSRS valstybės saugumo ministerijos (MGB), kurios dvaro teritoriją naudojo kaip aukų masinę kapavietę. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę kompleksas kurį laiką nyko ir tik 1994–1995 m. bei 2003 m. vykdytų archeologinių tyrimų metu buvo atrasti nužudytųjų palaikai, kurie 2004 m. buvo perkelti į Tuskulėnų parke pastatytą koplyčią - kolumbariumą. 2002 m. dvaro teritorija su pastatais buvo perduota Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrui, kuris įkūrė Tuskulėnų rimties parko memorialinis kompleksą, 2005–2008 m. restauravo išlikusius pastatus bei 2010 m. sutvarkė Tuskulėnų rimties parko teritoriją. 

Oficina buvo pradėta statyti kartu su Tuskulėnų rūmais – XIX a. pradžioje, o XIX a. pabaigoje buvo rekonstruota ir praplėsta. Senesniąją mūrinę dalį, skirtą gyventi dvaro tarnams, suprojektavo architektas Karolis Podčašinskis. Vėliau buvo pastatytas medinis priestatas, naudotas kaip ratinė ar arklidė. Pastatas sudėtinio plano, dviejų aukštų. Senesnės jo dalies fasadų dekoras santūrus, tačiau atliepiantis dvaro rūmų puošybą: fasadai dekoruoti reljefiniais karnizais, piliastrais, traukomis ir kt. Priestatas puoštas mediniais karnizais ir kolonomis, sienos horizontaliai apkaltos medinėmis dailylentėmis. 1940 m. pastatas buvo nacionalizuotas ir perduotas represinėms struktūroms, todėl vidaus planas labai pasikeitė. 2005–2008 m. oficina buvo restauruota pagal architektės Gražinos Kirdeikienės parengtą projektą, kurį įgyvendinus buvo atkurtas pastato planas, fasadai ir architektūrinės detalės.

Šiuo metu senesniojoje dalyje yra įsikūrusi Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso Administracija, o priestatui pritaikyta nauja funkcija – ratinės patalpose įrengta konferencijų salė, kurioje organizuojami įvairūs teminiai renginiai.

Objekte apsilankiusi FIXUS Mobilis komanda atlankstė stogo kraigo skardą ir įdėjo naujus kraigo papildomus apskardinimo fragmentus.

Šv. Teresės koplytėlė yra nacionalinio reikšmingumo lygmens registrinis kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – 43373), kuris priklauso Tuskulėnų dvaro sodybos ir Sovietų Sąjungos okupacinio režimo aukų memorialiniam kompleksui. Koplytėlė yra reikšminga savo architektūrinėmis bei dailės savybėmis.

XVI a. vid. tarp kelio į Verkius ir Neries upės buvo įkurtas Vilniaus pilies pagalbinis ūkis su įvairios paskirties pastatais, tuomet vadintas Derevnictva, kurį laikui bėgant valdė stambūs Lietuvos bajorai: Valavičiai, Rudaminos, Pacai ir Tyzenhauzai. XVIII a. šis karališkasis dvaras buvo padalintas į du atskirus ūkius: dalis teritorijos tapo Rusijos imperijos iždo dvaru, o ūkis, esantis prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, liko Laterano kanauninkų rankose, kurių gyvenimo dvare laikotarpiu dvaro sodyba lotyniškai vadinta Tuskulanum. Dvaras ilgainiui tapo užmiesčio rezidencija. Bėgant metams, iki pat sovietmečio, dvaro savininkai nuolatos keitėsi. 1944 m. dvaro sodyba buvo nacionalizuota ir iki 1947 m. priklausė sovietų represinėms struktūroms: TSRS valstybės saugumo liaudies komisariatui (NKGB), TSRS valstybės saugumo ministerijos (MGB), kurios dvaro teritoriją naudojo kaip aukų masinę kapavietę. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę kompleksas kurį laiką nyko ir tik 1994–1995 m. bei 2003 m. vykdytų archeologinių tyrimų metu buvo atrasti nužudytųjų palaikai, kurie 2004 m. buvo perkelti į Tuskulėnų parke pastatytą koplyčią - kolumbariumą. 2002 m. dvaro teritorija su pastatais buvo perduota Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrui, kuris įkūrė Tuskulėnų rimties parko memorialinis kompleksą, 2005–2008 m. restauravo išlikusius pastatus bei 2010 m. sutvarkė Tuskulėnų rimties parko teritoriją.

Vienas iš parko statinių – Šv. Teresės koplytėlė, kurią 1930–1931 m. šalia Baltojo dvarelio savo tėvų atminimui pastatė Francišekas Valickis. Statinys yra kompaktinio tūrio, vieno aukšto, dengtas keraminių čerpių stogo danga su nedideliu bokšteliu ir paauksuotu tuščiaviduriu lakštinės skardos kryžiumi. Tai išskirtinis prieškario statinys, pastatytas – iš monolitinės gelžbetonės konstrukcijos. Koplytėlės interjero, autorius buvo Petras Hermanovičius. Jos viduje išlikę puošybos elementai yra vieni iš nedaugelio išlikusių šio garsaus Vilniaus skulptoriaus darbų pavyzdžių.

FIXUS Mobilis komanda nuvalė biopažaidą nuo viso cokolio ir apdailą padengė nuo biopažaidos augimo saugančia priemone.

Tuskulėnų dvaro sodybos ir Sovietų Sąjungos okupacinio režimo aukų memorialo komplekso rūmai yra nacionalinio reikšmingumo lygmens registrinis kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – 43370), kuris yra reikšmingas savo architektūrinėmis bei dailės savybėmis.

XVI a. vid. tarp kelio į Verkius ir Neries upės buvo įkurtas Vilniaus pilies pagalbinis ūkis su įvairios paskirties pastatais, tuomet vadintas Derevnictva, kurį laikui bėgant valdė stambūs Lietuvos bajorai: Valavičiai, Rudaminos, Pacai ir Tyzenhauzai. XVIII a. šis karališkasis dvaras buvo padalintas į du atskirus ūkius: dalis teritorijos tapo Rusijos imperijos iždo dvaru, o ūkis, esantis prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, liko Laterano kanauninkų rankose, kurių gyvenimo dvare laikotarpiu dvaro sodyba lotyniškai vadinta Tuskulanum. Dvaras ilgainiui tapo užmiesčio rezidencija. Bėgant metams, iki pat sovietmečio, dvaro savininkai nuolatos keitėsi. 1944 m. dvaro sodyba buvo nacionalizuota ir iki 1947 m. priklausė sovietų represinėms struktūroms: TSRS valstybės saugumo liaudies komisariatui (NKGB), TSRS valstybės saugumo ministerijos (MGB), kurios dvaro teritoriją naudojo kaip aukų masinę kapavietę. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę kompleksas kurį laiką nyko ir tik 1994–1995 m. bei 2003 m. vykdytų archeologinių tyrimų metu buvo atrasti nužudytųjų palaikai, kurie 2004 m. buvo perkelti į Tuskulėnų parke pastatytą koplyčią - kolumbariumą. 2002 m. dvaro teritorija su pastatais buvo perduota Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrui, kuris įkūrė Tuskulėnų rimties parko memorialinis kompleksą, 2005–2008 m. restauravo išlikusius pastatus bei 2010 m. sutvarkė Tuskulėnų rimties parko teritoriją. 

1825 m. Tuskulėnų dvaro rūmų projektą parengė architektas Karolis Podčašinskis. Pastatas kompaktinio plano, dviejų aukštų su mansarda ir centrinėje dalyje iškilusiu mezoninu. XIX a. pastatas yra vėlyvojo klasicizmo laikotarpio užmiesčio rezidencijos pavyzdys: fasadai gausiai puošti frontonais, profiliuotais karnizėliais, piliastrais, traukomis, kolonomis, augalinių motyvų ir dviejų angelų reljefiniais lipdiniais bei antikos mitologinių deivių skulptūromis. XX a.  pastato išvaizda kito, rūmai buvo neprižiūrimi ir prarado savo pirmini vaizdą (1 pav.), tačiau 2005–2008 m. pastatas buvo restauruotas pagal architektės Gražinos Kirdeikienės parengtą projektą, kuriuo buvo sutvarkyti pastato fasadai bei atkurta ir restauruota reprezentacinių salių augalinių ir geometrinių ornamentų sienų ir lubų tapyba bei keletas stacionarių baldų (2 pav.).

Šiuo metu pastate yra įrengta ekspozicija „Projektas – homo sovieticus“, kurioje atskleidžiamos sovietinio totalitarinio režimo pastangos ir naudotos priemonės kurti naują socialinę, kultūrinę ir politinę aplinką. Antrajame rūmų aukšte vykdoma muziejaus edukacinė pilietinio ir tautinio atgimimo ugdymo programa.

FIXUS Mobilis komanda objekte išvalė visus lietlovius, įlajas ir lietvamzdžius bei sniego gaudykles, nuvalė biopažaidą nuo visų skulptūrų ir kolonų apačių ir apdailą padengė nuo biopažaidos augimo saugančia priemone. 

Francišeko Valickio vila yra nacionalinio reikšmingumo lygmens registrinis kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – 31421), kuris priklauso Tuskulėnų dvaro sodybos ir Sovietų Sąjungos okupacinio režimo aukų memorialo kompleksui. Vila yra reikšminga savo architektūrinėmis savybėmis.

XVI a. vid. tarp kelio į Verkius ir Neries upės buvo įkurtas Vilniaus pilies pagalbinis ūkis su įvairios paskirties pastatais, tuomet vadintas Derevnictva, kurį laikui bėgant valdė stambūs Lietuvos bajorai: Valavičiai, Rudaminos, Pacai ir Tyzenhauzai. XVIII a. šis karališkasis dvaras buvo padalintas į du atskirus ūkius: dalis teritorijos tapo Rusijos imperijos iždo dvaru, o ūkis, esantis prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, liko Laterano kanauninkų rankose, kurių gyvenimo dvare laikotarpiu dvaro sodyba lotyniškai vadinta Tuskulanum. Dvaras ilgainiui tapo užmiesčio rezidencija. Bėgant metams, iki pat sovietmečio, dvaro savininkai nuolatos keitėsi. 1944 m. dvaro sodyba buvo nacionalizuota ir iki 1947 m. priklausė sovietų represinėms struktūroms: TSRS valstybės saugumo liaudies komisariatui (NKGB), TSRS valstybės saugumo ministerijos (MGB), kurios dvaro teritoriją naudojo kaip aukų masinę kapavietę. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę kompleksas kurį laiką nyko ir tik 1994–1995 m. bei 2003 m. vykdytų archeologinių tyrimų metu buvo atrasti nužudytųjų palaikai, kurie 2004 m. buvo perkelti į Tuskulėnų parke pastatytą koplyčią - kolumbariumą. 2002 m. dvaro teritorija su pastatais buvo perduota Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrui, kuris įkūrė Tuskulėnų rimties parko memorialinis kompleksą, 2005–2008 m. restauravo išlikusius pastatus bei 2010 m. sutvarkė Tuskulėnų rimties parko teritoriją.

1866 m. šalia Tuskulėnų dvaro Michailo Muravjovo-Koriko talkininkas, tardymo komisijos narys Aleksandras Losevas įsigijo medžioklės namelį, kuris ilgainiui buvo apleistas. 1928 m. pastatą įsigijo inžinierius geodezininkas, Vilniaus miesto geologinės tarnybos viršininkas Francišekas Valickis, kuris pastatą rekonstravo ir pritaikė šeimos vasarvietei. Kadangi pastatas buvo nudažytas šviesia spalva, jį praminė „Baltuoju dvareliu“ (1 pav.). Šiais laikais jis geriau žinomas kaip „Francišeko Valickio vila“. 1944 m. NKVD apkaltintas bendradarbiavimu su Armija Krajova, F. Valickis buvo suimtas ir 1945 m. išsigelbėjęs su šeima paliko Vilnių kaip repatriantas. Nacionalizuotame baltajame dvarelyje veikė vaikų darželis, gyveno žmonės ir veikė sovietinė partinė nomenklatūra.

Pastatas vieno aukšto, „T“ formos, su įrengta pastoge. Stogas daugiašlaitis, dengtas skardine stogo danga. Pastato fasadų šviesaus tinko apdaila išryškina perimetru apjuostą trauką, s langų ir durų profiliuotus apvadus, o pietryčių pusėje pastatyta medinė veranda suteikia pastatui vasarnamio charakterį. Šiuo metu pastate yra įrengta muziejinė ekspozicija „Tuskulėnų dvaro paslaptys“, kurioje lankytojai yra supažindinami su tamsiais ir kraupiais istoriniais įvykiais ir siekiama saugoti ir pagerbti represuotų žmonių atminimą.

FIXUS Mobilis atliko tokius darbus kaip: išvalė lietlovius, įlajas bei lietvamzdžius, nugenėjo arčiausiai pastato buvusias medžio šakas, išvalė antžeminę vandens nubėgimo sistemą, kad būtų užtikrintas efektyvus vandens nutekėjimas

Žvejo namas (Pervalkos g. 8, Neringa) yra valstybės saugomas, regioninės reikšmės kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 1263). Šis pastatas yra vertingas savo architektūrinėmis ir memorialinėmis savybėmis.

Pervalka nuo pat jos įkūrimo 1844 m. buvo viena mažiausių ir skurdžiausių Kuršių nerijos gyvenviečių – joje gyveno vos kelios žvejų šeimos, o jų kuklūs namai buvo išsidėstę tik viena eile palei Kuršių marių pakrantę. Pervalkai 1933 m. įgijus kurortinės vietovės statusą, joje pradėjo gausėti gyventojų, o naujakuriai namus statėsi nebe palei marias, o už pagrindinės Pervalkos gatvės. Pastatai buvo statomi galiniu fasadu į gatvę, taip formuojant ir šiandien matomą dvipusį Pervalkos gatvės užstatymą. Ši naujoji Pervalkos dalis pradėjo kurtis 1934 m., o 1938 m. žemėlapyje jau matomos penkios naujos sodybos. Viena iš naujai pastatytų sodybų buvo žvejo H. Bastiko namas. Šis iki mūsų dienų išlikęs pastatas yra tradicinės architektūros – vieno aukšto su mansarda, stačiakampio plano su įstiklinta veranda pietvakarių fasade, dengtas nendriniu stogu. Namo fasadai apkalti vertikaliomis medinėmis lentomis su lentjuosčių antdėklais. Ryškus fasadų mėlynos ir tamsiai raudonos spalvų spalvinis sprendimas yra vienas iš unikalų Neringos miesto charakterį formuojančių bruožų. Išskirtinis ir pastato lėkis, kuriame galima įžvelgti daugybę ženklų ir simbolių. Šiandien viršutinė lėkio dalis yra prarasta.

Po antrojo pasaulinio karo Pervalkos gyvenvietė sunyko, todėl sovietmečiu namas buvo apleistas ir apgriautas. Nuo XX a. septintojo dešimtmečio Pervalka vėl pradėjo plėstis kaip kurortinė gyvenvietė: į ją pradėjo keltis gyventojai iš kitų Lietuvos vietovių, buvo restauruojami senieji ir statomi nauji pastatai. 1976 m. senasis žvejo H. Bastiko namas buvo prikeltas naujam gyvenimui jį restauravus pagal žinomo architekto Vaidoto Guogio parengtą projektą. 2010 m. namas buvo vėl tvarkytas, dalinai pakeista jo vidaus struktūra.

Šis, vienas iš nedaugelio iki mūsų dienų išlikusių Naujosios Pervalkos tarpukario pastatų, yra puikus tradicinės medinės Kuršių nerijos architektūros pavyzdys. Namas atspindi XX a. pradžios laikotarpį, kai Pervalkos gyvenvietę pirmą kartą paskelbus kurortu, joje prasidėjo pirmasis, nors ir neilgai trukęs, gyvenvietės pakilimo ir plėtros laikotarpis.

FIXUS Mobilis specialistai atliko detalią pastato apžiūrą ir šiuos prevencinės priežiūros darbus: šalia pastato augančių alyvų šakų nugenėjimas, profiliuoto sijos galo sutvirtinimas medienos kietikliu, skilusios pagalngės sutvarkymas.

Pastatų komplekso, vad. Ignoto Korvin - Milevskio rūmais, vakarų pastatas (u. k. KVR 28272) – tai vienas iš keturių kompleksą sudarančių pastatų, išsidėsčiusių aplink nedidelį vidinį kiemą. Ši teritorija iki XVIII a. pab. priklausė Šv. Jurgio bažnyčios karmelitams, vėliau buvo parduota ir kurį laiką ėjo įvairiems savininkams iš rankų į rankas. 1839 m. pirklys Eduardas Voinickis čia pradėjo statyti naują dviejų aukštų pastatą. Statybos užtruko iki 1868 m., 1863 m. tuometinis savininkas A. Manasevičius pristatė didelį, kiemą supantį 2-3 aukštų pastatą. Tačiau pastato raidos evoliucija čia nesibaigė.
Grafas Ignotas Karolis Korvin-Milevskis, kurio vardu iki šiandien pavadinti rūmai, pastatą nusipirko 1882 m. – buvusį nuomojamų butų daugiabutį jis pavertė rezidencija, valda įgavo iki dabar išlikusį pavidalą. Iki 1894 m., vadovaujant inžinieriui Feliksui Jasinskiui ant šiaurinio korpuso buvo užstatytas trečias aukštas, vakarinis korpusas rekonstruotas, pietinis pertvarytas, suteikiant jam neobaroko formas. F. Jasinskiui išvykus, rekonstrukciją užbaigė inžinierius Julijonas Januškevičius.

XIX a. pab. visai nauji rūmai buvo parduoti grafui Antanui Tiškevičiui. 1909 m. iš varžytinių nusigyvenusio grafo rūmus nusipirko kunigaikštienė Marija Skuževska Oginskienė, kuriai valda priklausė iki Antrojo pasaulinio karo. Po nacionalizacijos 1940 m. rūmai perduoti Lietuvos TSR tarybinių rašytojų ir Lietuvos TSR tarybinių kompozitorių sąjungoms, dar sovietmečiu 1973 m. rūmams suteiktas paminklo statusas. Nuo 1970 m. vyko įvairūs rūmų restauracijos darbai. Vakarų pastato pirmajame aukšte įrengti garažai, po 1993 m. pristatytas rytinis priestatas.

FIXUS Mobilis pastate išvalė vandens nuvedimo sistemą, įstatė trūkstamą lango rėmą stoglangyje, sutvarkė didžiausius pastebėtus stogo dangos nesandarumus.

Marijampolėje esantis Kvietiškio dvaras turi svarbią reikšmę šio miesto istorijoje. Manoma, kad dvaras šioje vietoje įkurtas XVIII a. pradžioje po 1710 m. maro. Dvaro rūmus ir koplyčią pastačiusi Butlerių giminė, netrukus ėmėsi kito sumanymo – Stara Būdos kaimo vietoje įkurti Starapolės miestą. Vėliau Pranciškos Butlerienės pastangomis dvaro teritorijoje įsteigtas marijonų vienuolynas, nuo kurio besikuriantis miestas galiausiai gavo Marijampolės vardą. 1782 m. šios vietos šeimininkai pasikeitė – dvaras, Marijampolė ir visa Prienų seniūnija atiteko Sapiegų giminei, kuri čia šeimininkavo iki 1863 m. sukilimo. Po jo caras dvarą padovanojo vokiečių kilmės grafui Fiodorui Rembertui fon Bergui. XX a. pradžioje čia tarnavo net 406 žmonės, valdos siekė 1386 margus, o arklidėse buvo laikomi 74 arkliai. Pirmojo pasaulinio karo metu dvaras naudotas vokiečių armijos poreikiams tenkinti. 1924 m. žemės reformos metu dvaro žemės išdalintos aplinkiniams kaimams ir žmonėms, po poros metų čia įkurta Žemesnioji žemės ūkio mokykla, kuri, pakeitusi pavadinimą, savo veiklą pratęsė ir po Antrojo pasaulinio karo. Nuo 2001 m. iki šių dienų Kvietiškio dvaro sodybos teritorijoje veikia Marijampolės kolegija.

Šiuo metu Kvietiškio dvaro sodybos kompleksą sudaro net 17 XIX a. II p. – XX a. I p. statinių: dvarininko namas, 3 gyvenamieji namai, 6 ūkiniai pastatai, kluono liekanos, kluonas, sandėlis, rūsys, užtvankos-tilto liekanos, siurblinė, vandentiekio bokštas. Dauguma pastatų sovietmečiu buvo rekonstruoti užstatant antrą aukštą.

Kvietiškio dvaro sodybos komplekso dvarininko namas statytas XIX a. viduryje iki šių dienų labai pakito: medžio drožiniais puoštas prieangio stogelis neišliko, ant centrinės dalies apie 1960 metus užstatytas mezoninas, šlaitinis stogas dengtas šiferiu, fasadai naujai apkalti dailylentėmis, sudėti langai be sudalijimų. Tačiau po šiuolaikiniu rūbu išlikusios senosios ponų namo konstrukcijos: pirmojo aukšto sienos, po vakariniu sparnu – senas skliautuotas rūsys, užstatant mezoniną pastogėje paliktos neišmontuotos pirminės gegnės, nepakitęs „U“ raidės formos planas.

FIXUS Mobilis atliko pastato apžiūrą ir padarė reikšmingiausius prevencinės priežiūros darbus: pietinėje pusėje įrengė trūkstamą vandens nuvedimo sistemą, užtaisė didžiausius stogo dangos nesandarumus, išvalė esamą vandens nuvedimo sistemą ir nurinko samanas nuo stogo sandųrų su viršstoginiais elementais.

Antano Mončio namas-muziejus – tai medinis (dalis sienų šiaurės vakarų kampe mūrinės) sudėtinio tūrio pastatas su nedidelio nuolydžio stogu. Šį pastatą XX a. ketvirtajame dešimtmetyje pasistatė Vladas Navickas – grafo Tiškevičiaus žemių prižiūrėtojo sūnus, iš grafo įsigijęs 36 arų sklypą. Netrukus, jau po Antrojo pasaulinio karo, pastatas nacionalizuotas, kurį laiką čia veikė sanatorijos „Banga“ valgykla, o vėliau sanatorijos „Jūratė“ biblioteka. 1991 m. Lietuvių išeivijos skulptorius Antanas Mončys, gimęs ir užaugęs Kretingos apskrityje ir visuomet žavėjęsis Palangos miestu, šiam kurortui padovanojo didelę dalį savo kūrinių. 1993 m. privačia iniciatyva įsteigtas Antano Mončio kūrybinio palikimo išsaugojimo fondas, o 1997 m. viešoji įstaiga A. Mončio namas-muziejus, kuris įkurtas šiame V. Navicko statytame pastate, skirtingai nei dauguma memorialinių namų-muziejų, neturinčiame tiesioginių sąsajų su pačiu menininku. Čia iki šiandien eksponuojama A. Mončio padovanota jo paties darbų kolekcija.

Pietinė pastato dalis, kurioje įkurta pagrindinė ekspozicijų erdvė, primena trinavės bažnyčios planą. Prie šio salės tūrio jau statybos metu atsirado rytinis priestatas, o 1949 m. vakarinis priestatas. Po kurio laiko pristatyta šiaurinė dalis, o prieangis nuo S. Daukanto gatvės – jau paskutinės rekonstrukcijos metu. Pastate įsikūrus muziejui, jo rekonstrukcija rūpinosi architektas Petras Lapė. Čia įrengtos ekspozicijų erdvės, o eksterjere pavaizduoti stilizuoti skulptoriaus kūrinių fragmentai. Pastato fasadų architektūrinės detalės pakeistos, langai ekspozicijų salėse sumažinti, fasadai dekoruoti medinių tašelių kompozicija, primenančia buvusį langų sudalijimą. Mediniai pastato fasadai dažyti ryškia mėlyna spalva, detalės baltai.

Šis A. Mončio namui-muziejui pritaikytas pastatas Palangos medinių vilų kontekste neabejotinai išsiskiria savo ryškia ir originalia architektūra.

FIXUS Mobilis muziejaus pastate atliko šiuos prevencinės priežiūros darbus: pakeitė supuvusią nuolają, apskardino pietinio fasado viršlangį, išvalė vandens nuvedimo sistemą ir užtaisė stogo dangos nesandarumus.

Pirmoji medinė bažnyčia Anykščiuose pastatyta jau XV a. antroje pusėje. Bėgant amžiams pastatas porą kartų degė ir buvo atstatytas, kol XVIII a. viduryje atsirado mūrinė vienabokštė bažnyčia, o XIX a. – ir varpinė šalia jos. XIX a. pabaigoje išaugus parapijiečių skaičiui, planuota bažnyčią didinti, tačiau kol buvo gautas leidimas, nuspręsta pastatą statyti iš naujo. Taip pagal architekto Nikolajaus Andrejevo projektą 1909 m. iškilo dabartinė Anykščių Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia (u. k. KVR 32802), o senoji varpinė buvo nugriauta. Bažnyčia statyta parapijiečių lėšomis: anykštėnai patys degė plytas, vežė statybines medžiagas, iš Latvijos gabeno geležį, rinko aukas. Pirmojo pasaulinio karo metu vokiečių susprogdintos bokštų viršūnės, kurios kartu su sudegusiu altoriumi atstatytos po 1928 m. gaisro, rekonstrukcijos metu. Bokštai atstatyti kiek žemesni ir ne tokie puošnūs. Prieš II pasaulinį karą čia klebonavo lietuvių spaudos bendradarbis Juozapas Čepėnas.

Anykščių Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia raudonų plytų, neogotikinė bazilikinė trinavė, stačiakampio plano, dvibokštė. Bažnyčios viduje gausu vertingų meno kūrinių: skulptūrų, vitražų, paveikslų, bei kitų vertybių. Iš Lietuvos bažnyčių ši išsiskiria savo dydžiu. Su 79 m siekiančiais bokštais, tai aukščiausia bažnyčia Lietuvoje su apžvalgos aikštele viename iš bokštų.

FIXUS Mobilis išsamiai apžiūrėjo objektą ir sutvarkė nedidelius pastebėtus pažeidimus.

Aleksandrijos dvaro sodyba įsikūrusi Aleksandrijos kaime, esančiame 3 km į rytus nuo Šiaulių miesto. XIX a. pr. iki tol Lepšiais vadintą dvarą ir kaimą įsigijo Zubovų giminė, pastatė čia naujus dvaro rūmus ir kitus trobesius, o dvaras pervadintas Nikolajaus Zubovo žmonos Aleksandros garbei. Nuo 1886 m. dvare veikė plytinė, iš kurioje degtų plytų pastatyta Didždvario gimnazija, Šiaulių Šv. Jurgio bažnyčia, bankas, paštas ir daugelis kitų miesto pastatų. XIX a. pab. Aleksandrijoje vyko pirmoji Šiaulių gegužinė, kurioje dalyvavo Jonas Jablonskis, Žemaitė, Povilas Višinskis. Ir vėliau čia vykdavo pažangių kultūros veikėjų sueigos. Nuo 1910 iki 1940 m. dvaras priklausė Janavičiams – garsiai Šiaulių krašto giminei, pažangios ūkinės veiklos, kultūros ir švietimo puoselėtojams. 1950 m. čia įsikūrė karinio dalinio štabas, greta pastatyti namai karininkams. Iki šių dienų, be šioje ataskaitoje aprašomo namo, išliko dvaro administratoriaus namas, kumetynai, karvidė, arklidė, tvartas ir parko ir akmens grindinio fragmentai.

Aleksandrijos dvaro sodybos namas (u. k. KVR 32459) – atokiausioje rytinėje sodybos dalyje stovintis pastatas – mūrinis, stačiakampio plano, vienaaukštis su rūsiu ir šlaitiniu stogu, pirmo aukšto fasadai tinkuoti ir dažyti, cokolis akmenų mūro. Kultūros vertybių registre minima, kad namas galėjo būti statytas XIX a., o tarpukariu tik rekonstruotas, tačiau carinio laikotarpio topografiniuose žemėlapiuose jis nepažymėtas. Tad statybos data laikytini metalinėmis raidėmis vakariniame frontone įrašyti 1924 metai. Namas kartais dar vadinamas „panelių rūmais“, jame tarpukariu gyveno Regina Janavičiūtė. Pastate vis dar matomi dvaro laikus menantys dekoro elementai – profiliuotas, iš plytų suformuotas karnizas, išryškintas cokolis. Sovietmečiu šiame name buvo įrengti kolūkiečių butai, pastato pirmas aukštas nutinkuotas. Šiuo metu pastatas privatizuotas, prižiūrimas, pamažu tvarkomas.

FIXUS Mobilis atliko pastato apžiūrą ir šiuos prevencinės priežiūros darbus: apskardintos virš stogo iškylančių dūmtraukių viršūnės, užkalta atvira durų anga pastogėje, pro kurią į vidų patekdavo krituliai.

Aleksandrijos dvaro sodyba įsikūrusi Aleksandrijos kaime, esančiame 3 km į rytus nuo Šiaulių miesto. XIX a. pr. iki tol Lepšiais vadintą dvarą ir kaimą įsigijo Zubovų giminė, pastatė čia naujus dvaro rūmus ir kitus trobesius, o dvaras pervadintas Nikolajaus Zubovo žmonos Aleksandros garbei. Nuo 1886 m. dvare veikė plytinė, iš kurioje degtų plytų pastatyta Didždvario gimnazija, Šiaulių Šv. Jurgio bažnyčia, bankas, paštas ir daugelis kitų miesto pastatų. XIX a. pab. Aleksandrijoje vyko pirmoji Šiaulių gegužinė, kurioje dalyvavo Jonas Jablonskis, Žemaitė, Povilas Višinskis. Ir vėliau čia vykdavo pažangių kultūros veikėjų sueigos. Nuo 1910 iki 1940 m. dvaras priklausė Janavičiams – garsiai Šiaulių krašto giminei, pažangios ūkinės veiklos, kultūros ir švietimo puoselėtojams. 1950 m. čia įsikūrė karinio dalinio štabas, greta pastatyti namai karininkams. Iki šių dienų išliko administratoriaus namas, kumetynai, karvidė, arklidė, tvartas ir parko ir akmens grindinio fragmentai.

XIX a. pab. - XX a. I p. rytinėje sodybos dalyje statytas Aleksandrijos dvaro sodybos rytų kumetynas (u. k. KVR 32462) – mūrinis, stačiakampio plano, vienaukštis su šlaitiniu stogu pastatas. Pirmo aukšto fasadai tinkuoti ir dažyti, dalis langų ir durų apvadų šiauriniame fasade dažyti baltai. Pastato fasadus skaido tinke suformuotos vertikalios traukos, puošia dantukų karnizai. Šiuo metu pastatas nenaudojamas, tačiau valdytojas planuoja pastatą atgaivinti, įrengiant dailininko dirbtuves, galeriją.

FIXUS Mobilis kumetyno pastate atliko šiuos prevencinės priežiūros darbus: užkaltas atviras stoglangis ir pirmo aukšto langai, pro kuriuos į vidų patekdavo vanduo, užtaisyti stogo dangos nesandarumai, apgenėtas šalia stovintis medis.

Veliuonos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios klebonija – nacionalinio reikšmingumo lygmens kultūros paveldo objektas (u. k. KVR 10877). Žinoma, kad 1760 m. Veliuonos klebono „jurisdikos viršutinėje dalyje, prie bažnyčios“ pastatytas medinis namas. Ši data paprastai nurodoma, kaip klebonijos pastatymo metai. Rašytiniai šaltiniai mini, jog 1815-1819 m. pastatyti nauji ar perstatyti beveik visi senieji klebono sodybos trobesiai, 1840-1841 m. klebono sodyboje iškilo dar keli nauji ūkio trobesiai, sodyba buvo remontuota 1899 m., o 1919–1920 m. klebonijos namas buvo prailgintas apie 10 m į šiaurinę pusę – šios rekonstrukcijos palikti ženklai akivaizdžiai atsispindi pastato fasaduose.

Net jei kol kas klebonijos statybos laikotarpio negalime drąsiai nukelti į Lietuvos didžiosios kunigaikštystės laikus, daugybė išlikusių įvairių laikotarpių detalių daro šį pastatą nepaprastai įdomų architektūros istorijos požiūriu. Pasak tyrėjos Algės Jankevičienės, klebonijas daugeliu atžvilgių galima laikyti dvarų sodybų ponų namų atmaina. Šis didelis medinis vienaukštis klebono gyvenamas namas su pusvalminiu stogu taip pat primena tradicinės architektūros dvarininko namą. Dauguma baroko laikotarpio ir ankstyvojo XIX a. medinių ponų namų – ypač jų interjero detalių – Lietuvoje yra prarasta visam laikui ar baigia sunykti. O šis namas, nors dažnai keitė šeimininkus, tačiau visais laikas buvo naudojamas, išvengė drastiškų rekonstrukcijų, funkcijos keitimų ir du šimtmečius natūraliai evoliucionavo. Mūsų dienas pasiekęs archajiškas pastatas su gausybe autentiškų detalių gyvai liudija baroko ir klasicizmo laikotarpių statybos tradicijas, o interjeras pateikia visą spektrą XIX ir XX a. elementų. Išlikęs senasis apkalas, langai ir langinės (visame name išlaikyti vienodo skaidymo ir konstrukcijos langai – gana retas reiškinys visos Lietuvos kontekste), daug įvairių laikotarpių durų, krosnių, stalių gaminių metaliniai apkaustai. Klebonijos statybos ir rekonstrukcijų datas geriausiai patvirtintų dendrochronologiniai medinių konstrukcijų tyrimai, pagrindines rekonstrukcijas ir raidos etapus padėtų atskleisti istoriniai, architektūriniai, polichrominiai, menotyriniai tyrimai.

FIXUS Mobilis užtaisė stogo dangos nesandarumus, laikinomis priemonėmis parėmė puvinio pažeistus stogo konstrukcijos elementus ir išvalė vandens nuvedimo sistemą.

Veliuonos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia (u. k. KVR 1361) – viena iš septynių pirmųjų bažnyčių Žemaitijoje. 1421 m., neilgai trukus po Žemaitijos krikšto, parapiją įsteigė Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Dabartinė bažnyčia renesansinė, pastatyta 1636 –1642 m., o 1644 m. konsekruota vyskupo Jurgio Tiškevičiaus, suteikiant jai šiandieninį titulą. Fundatorius – Olykos ir Nesvyžiaus kunigaikštis, LDK kancleris Albertas Stanislovas Radvila (1595-1656).

XIX a. bažnyčioje vykdyti dideli remonto darbai: 1821 m. tvarkytas bokštas (yra įrašas bokšto sijoje), 1827 m. nuo pusės aukščio naujai išmūrytos sienos, prie didžiojo altoriaus atsirado 4 langai, 1891 m. – pristatytas mūrinis vargonų choras, 1897 m. (įrašai ant konstrukcijų) pažemintas navų korpuso stogas, įrengta nauja apsidės stogo konstrukcija. XIX amžiaus pabaigoje buvo užsimota bažnyčią subarokinti, tačiau sumanymas neįgyvendintas. Tik pirmaisiais XX a. metais prie bokšto iškilo prieangis, šiek tiek pakeitęs simetrišką fasado architektūrą. Pirmojo pasaulinio karo metu bažnyčia labai apgadinta. Dar nesibaigus karui suremontuotas bokšto viršus, pakeista jo forma, užmūryti pradaužti skliautai, nutinkuotos sienos, uždengtas stogas, įstiklinti langai, išbaltintas vidus. 1930 m. architektų Vlado Švipo ir Algirdo Šalkausko parengtas (iš dalies įgyvendintas) bažnyčios restauravimo projektas, dabartinę išvaizdą įgavo centrinis portalas. Pastarąjį dešimtmetį vyko kompleksinė fasadų ir interjero restauracija. 2021 m. išleista studija, pristatanti naujausius duomenis apie bažnyčios istoriją, architektūrą ir joje esančius dailės kūrinius.

Veliuona nuo XV a. buvo religinis centras, todėl bažnyčia buvo gausiai funduojama garsių ir įtakingų asmenų, nuolat remontuojama ir atnaujinama. Tai viena iš keliolikos renesansinės architektūros bažnyčių Lietuvoje, bet aukšti langai liudija iki XVII a. vidurio vis dar gyvavusią gotikos statybos tradiciją. Interjere dominuoja baroko bruožai, gausu ne vien vertingos bažnytinės įrangos ir meno kūrinių, bet ir įvairių laikotarpių funkcinių elementų: durų, spynų, grindų plytelių ir kt. Daugiasluoksnis, keturis šimtmečius perstatinėtas ir puoštas pastatas yra tikras dailės ir architektūros istorijos lobynas, kuriam reikia nuolatinės priežiūros ir atidumo detalėms.

FIXUS Mobilis sutvarkė nesandarų bažnyčios bokšto kupoliuką ir sutvirtino bokšto smailės konstrukciją.

Vila „Džiuljeta“ (KVR u.k. 22879) – viena iš dviejų Palangos vilų komplekso „Romeo“ ir „Džiuljeta“ vilų. Šis vilų duetas pastatytas XIX a. pab. – XX a. pr., prie Palangos miesto vystymosi daug prisidėjusių didikų – grafų Tiškevičių iniciatyva. Šiame kurorte grafai pastatė išskirtinai daug šveicariško stiliaus vilų, iš kurių „Romeo“ ir „Džiuljeta“ priskiriamos šveicariškajam chalet tipui. Chalet XIX a. pradžioje plito ne tik Europos, bet ir Šiaurės Amerikos architektūroje ir turėjo savitų regioninių atspalvių. Šis stilius iki 1940 m. Europoje buvo naudojamas kaip manifestacija, nukreipta prieš kosmopolitizmą ir modernybę, jam būdingas romantizuotas viduramžių charakteris.

Romantiškajame Palangos vilų duete regioniškumas išreikštas labai subtiliai, pastebimas detalėse, kurios kartojasi ir kituose kurorto pastatuose – pavyzdžiui daugiabriauniai langeliai šoninių fasadų ertikiuose. Kaip būdinga chalet tipo vilų architektūrai, vilas „Romeo“ ir Džiuljeta“ juosė erdvios terasos ir balkonai, turėję išėjimus iš antro aukšto, plačios stogo užlaidos, puošė drožybinis dekoras. Deja, sovietmečiu balkonai ir pietų fasado terasa buvo nugriauti. Kiti vilų elementai išlikę gana gerai, fasadai apkalti dailylentėmis, dažyti, sienos pakeltos ant apie pusmetrį siekiančio akmenų mūro cokolio. Esminis „Romeo“ ir „Džiuljetos“ vilas vieną nuo kitos skiriantis bruožas – pagrindinių fasadų, matomų nuo gatvės, proporcijos. „Džiuljetos“ vilos fasadas siauresnis, pirmajame ir antrajame aukštuose po tris siauresnius langus, pastato fasadui suteikiančius dar daugiau grakštumo. „Romeo“ vilos pagrindinio fasado proporcijos sunkesnės, pirmajame ir antrajame aukštuose sukomponuota po du plačius langus.

Šios vilos, priklausiusios grafienei Sofijai Tiškevičienei, buvo nuomojamos, o nuo XX a. 4-ojo dešimtmečio tapo Ūkio banko nuosavybe, 1937 metais jose veikė pensionatas ir sanatorija, vėliau patalpose įsikūrė „Jūratės” poilsio namai”. Šiuo metu vilos priklauso Palangos miesto savivaldybei, viloje „Džiuljeta“ vasaromis apgyvendinami vaikų sporto stovyklų dalyviai.

FIXUS Mobilis nuo stogo nuėmė nebenaudojamą anteną ir užsandarino stogo dangą buv. antenos ir jos laikiklių vietose, sutvirtino stogo liuko konstrukciją.

Vila „Romeo“ (KVR u.k. 22880) – viena iš dviejų Palangos vilų komplekso „Romeo“ ir „Džiuljeta“ vilų. Šis vilų duetas pastatytas XIX a. pab. – XX a. pr., prie Palangos miesto vystymosi daug prisidėjusių didikų – grafų Tiškevičių iniciatyva. Šiame kurorte grafai pastatė išskirtinai daug šveicariško stiliaus vilų, iš kurių „Romeo“ ir „Džiuljeta“ priskiriamos šveicariškajam chalet tipui. Chalet XIX a. pradžioje plito ne tik Europos, bet ir Šiaurės Amerikos architektūroje ir turėjo savitų regioninių atspalvių. Šis stilius iki 1940 m. Europoje buvo naudojamas kaip manifestacija, nukreipta prieš kosmopolitizmą ir modernybę, jam būdingas romantizuotas viduramžių charakteris.

Romantiškajame Palangos vilų duete regioniškumas išreikštas labai subtiliai, pastebimas detalėse, kurios kartojasi ir kituose kurorto pastatuose – pavyzdžiui daugiabriauniai langeliai šoninių fasadų ertikiuose. Kaip būdinga chalet tipo vilų architektūrai, vilas „Romeo“ ir Džiuljeta“ juosė erdvios terasos ir balkonai, turėję išėjimus iš antro aukšto, plačios stogo užlaidos, puošė drožybinis dekoras. Deja, sovietmečiu balkonai ir pietų fasado terasa buvo nugriauti. Kiti vilų elementai išlikę gana gerai, fasadai apkalti dailylentėmis, dažyti, sienos pakeltos ant apie pusmetrį siekiančio akmenų mūro cokolio. Esminis „Romeo“ ir „Džiuljetos“ vilas vieną nuo kitos skiriantis bruožas – pagrindinių fasadų, matomų nuo gatvės, proporcijos. „Džiuljetos“ vilos fasadas siauresnis, pirmajame ir antrajame aukštuose po tris siauresnius langus, pastato fasadui suteikiančius dar daugiau grakštumo. „Romeo“ vilos pagrindinio fasado proporcijos sunkesnės, pirmajame ir antrajame aukštuose sukomponuota po du plačius langus.
Šios vilos, priklausiusios grafienei Sofijai Tiškevičienei, buvo nuomojamos, o nuo XX a. 4-ojo dešimtmečio tapo Ūkio banko nuosavybe, 1937 metais jose veikė pensionatas ir sanatorija, vėliau patalpose įsikūrė „Jūratės” poilsio namai”. Šiuo metu vilos priklauso savivaldybei.

FIXUS Mobilis nuo stogo nuėmė nebenaudojamą anteną ir užsandarino stogo dangą buv. antenos ir jos laikiklių vietose, bei ties stoglangiu.

Šakyna – į šiaurės vakarus nuo Šiaulių įsikūręs miestelis, tik 1792 m. gavęs miesto teises ir herbą. Bažnyčia čia stovėjo jau XVII a. I p. tačiau dabartinė Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia pastatyta ir konsekruota 1790 m. Šventovės statyboms vadovavo savamoksliai Livonijos garbės kanauninkas klebonas Juozapas Varanavičius (žmonių vadintas Varnu) ir valstietis Žvirblis. Patys rūpinosi statybinėmis medžiagomis, degė plytas, iš laukų vilko akmenis. Iki šiol gyvuose vietos žmonių pasakojimuose kiek kreivos bažnyčios sienos ir aiškinamos būtent tuo, kad jas mūrijo savamoksliai Varnas ir Žvirblis. Iš tiesų bažnyčia pastatyta labai kokybiškai, vertintina kaip puikiai išlikęs LDK laikų liaudies mūrinės architektūros pavyzdys. Iš senosios į naująją bažnyčią buvo perkelti altoriai, tačiau dabartinis didysis altorius pastatytas vėliau – XIX a. 6 deš. Po antrojo pasaulinio karo perstatytas bažnyčios bokštas.

Šakynos Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia pasižymi masyvia ir santūria architektūra: tinkuoto lauko riedulių mūro, stačiakampio plano, vienabokštė, su liaudiškos architektūros bažnyčioms būdinga trisiene apside. Šventovė lakoniška, be aiškių stiliaus bruožų, bet, anot Lietuvos mūro istorijos tyrėjo prof. Vytauto Levandausko, šios bažnyčios unikalumas atsiskleidžia fasadų dekore: šie nutinkuoti taip, kad būtų matyti gilumoje slypinčių lauko riedulių viršūnės. Anot V. Levandausko, Lietuvoje yra tik kelios ankstyvos – Dotnuvos, Kalvių, Šakynos – bažnyčios, kurios liudija naują etapą Lietuvos architektūros istorijoje – romantinį akmens mūro atgimimą. Šventovės architektūrinę išraišką pagyvina ir užapvalinti apsidės kampai. Bažnyčios bokšto–varpinės stogas dengtas skarda, išlikusia nuo tarpukario, pagrindinio tūrio stogo buvusios olandiško tipo čerpės pakeistos į asbestinį šiferį. Viduje – halinė vienos navos erdvė lygiomis lubomis, kurioje stovi trys altoriai, sakykla, vertingos klausyklos, suolai, įvairūs baldai, gausu sakralinio meno kūrinių, išlikę išraiškingi senieji langai, įspūdinga stogo konstrukcija.

Šakynos Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia – itin archaiška ir jauki mažo miestelio šventovė, vertinga savo unikalia architektūra, autentiškomis mūrinėmis ir medinėmis konstrukcijomis bei gausiai išlikusiu vidaus erdvių apstatymu.

FIXUS Mobilis atliko delatią bažnyčios apžiūrą ir šiuos prevencinės priežiūros darbus: nuo rytinio fasado nukabino atitrūkusią medinę skulptūrą (toje pačioje vietoje laikinai pritvirtino medinį, naujai pagamintą kryžių), užtaisė stogo dangos nesandarumus ir sutvarkė bažnyčios bokšto stogo liuką, sutvirtino karnizo lentas, kad į pastogę nebepatektų paukščiai.

Užutrakio dvaro sodybos keltininko namas (u. k. KVR 24587) yra pusiasalyje tarp Galvės ir Skaisčio ežerų, vadinamojoje Algirdo saloje, įkurtos Užutrakio dvaro sodybos (u. k. KVR 785) komplekso dalis. Nuo XVI a. pr. iki XVIII a. II p. ši valda priklausė totoriams, vėliau perėjo į dvarininkų rankas, kol XIX a. II p. atiteko grafui Juozapui Tiškevičiui. Grafo sūnus, taip pat Juozapas, kartu su žmona įkūrė iki šių dienų čia išlikusį dvaro sodybos ansamblį. Taikantis prie senosios urbanistinės struktūros, Užutrakio dvaro sodybos ūkiniai pastatai pastatyti 1895-1898 m. Iš dvidešimties statinių iki šių dienų išliko dvylika. Tiškevičių giminės rezidencija Užutrakio dvaras buvo iki 1921 m. Nacistinės Vokietijos okupacijos metais čia veikė nacių represuotų žydų darbo stovykla, sovietmečiu dvaro sodyba nacionalizuota, čia veikė KGB poilsio vila, pionierių stovykla ir, galiausiai, iki 1991 m. – turistinė bazė. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, Užutrakio dvaro sodyba tapo valstybės saugomos teritorijos – Trakų istorinio nacionalinio parko dalimi. Nuo 1995 m. čia vykdomi ansamblio atkūrimo darbai. 2013 m. buvo atlikti ir keltininko namo architektūros ir konstrukcijų tyrimai, parengtas, bet neįgyvendintas keltininko namo restauravimo ir rekonstravimo projektas.

Užutrakio dvaro sodybos keltininko namas, kaip ir daugelis kitų ūkinės paskirties pastatų, statytas XIX a. pabaigoje – 1896 m. Tiškevičiai į pusiasalį keldavosi plaustu per Galvės ir Skaisčio ežerų sąsmauką, prie kurios ir gyveno keltininkas. Sausumos kelias buvo naudojamas tik ūkio reikmėms. Keltininko namas plytų mūro, stačiakampio plano, vieno aukšto su dvišlaičiu skarda dengtu stogu. Išskirtinė pastato detalė – ažūrinių konstrukcijų medinis vienšlaitis prieangis pietryčių fasade. XX a. 8 deš. rekonstrukcijos metu šiaurės vakarų pusėje pristatytas vienšlaitis priestatas, permūryti langų angokraščiai, iš dalies pakeistas planas. Namas vertingas kaip esantis išskirtinės funkcijos.

FIXUS Mobilis atliko detaliųą pastato apžiūrą ir padarė šiuos prevencinės priežiūros darbus: uždengė angas tarp prieangio ir pastogės, kad į vidų negalėtų patekti paukščiai, užtaisė didžiausius stogo dangos nesandarumus, pašalino šalia prieangio augusį savaiminį krūmą.

Rokiškio kalvarijos šiaurės dalies statinių komplekso kalvarijos trylikta koplytėlė (u.k. KVR 32399) priklauso Rokiškio kalvarijos šiaurės dalies statinių kompleksui (u. k. KVR 16049). Kalvarijų šalia Rokiškio bažnyčios statybos pradėtos 1862-1863 m. Koplytėlių kelio pradžia buvo kapų kvartale, o pabaiga – Velniakalnio miškuose. Dėl įvairių istorinių aplinkybių statybos vyko ilgai, iš istorinių šaltinių žinoma, kad po 20 metų nuo statybų pradžios, 1884 m. parapijiečiai Rokiškio dvarininkės Marijos Pšezdzeckos buvo įpareigoti „pastatyti trūkstamas, sutvarkyti esamas koplyčias ir jose įstatyti atvaizdus, vaizduojančius Išganytojo kentėjimus“. 1913 metais vėl užsimota kalvarijas atnaujinti, tačiau planus veikiausiai sužlugdė prasidėjęs pirmasis pasaulinis karas.

Tarpukariu dalis koplytėlių buvo suremontuotos, tačiau sovietmečiu Kalvarija apleista, nebenaudojamos koplytėlės griaunamos, Velniakalnyje buvo įrengtos auto-moto kroso trasos. Iš keturiolikos koplytėlių iki šių dienų išliko tik septynios. Neišlikusių koplytėlių vietas galima nustatyti remiantis 1914 m. vasario 22 d. architekto S. Levonevskio parengtu Rokiškio Kalvarijų koplyčių planu.

Istorizmo stiliaus Rokiškio kalvarijos šiaurės dalies statinių komplekso kalvarijos trylikta koplytėlė yra stelos pavidalo (siena su negilia arkos formos niša paveikslui). Skaldytų lauko akmenų konstrukcija dekoruota raudonų plytų apvadais, pusapskritimės arkos formos nišos dugnas taip pat raudonų plytų. Koplytėlė apskardinta cinkuotos skardos lakštais.

Nors Rokiškio Kalvarija taip ir netapo ypatingu traukos centru rytų Aukštaitijoje, tačiau tai neabejotinai reikšmingas, miesto sakralinį gyvenimą XIX a. iliustruojantis architektūros paveldo objektas.

FIXUS Mobilis atliko detalią koplytėlės apžiūrą ir šiuos prevencinės priežiūros darbus: nuo koplytėlės mūro nuvalytas grafiti ir pašalinti savaiminiai augalai.

Rokiškio kalvarijos šiaurės dalies statinių komplekso kalvarijos dvylikta koplytėlė (u.k. KVR 32393) priklauso Rokiškio kalvarijos šiaurės dalies statinių kompleksui (u. k. KVR 16049). Kalvarijų šalia Rokiškio bažnyčios statybos pradėtos 1862-1863 m. Koplytėlių kelio pradžia buvo kapų kvartale, o pabaiga – Velniakalnio miškuose. Dėl įvairių istorinių aplinkybių statybos vyko ilgai, iš istorinių šaltinių žinoma, kad po 20 metų nuo statybų pradžios, 1884 m. parapijiečiai Rokiškio dvarininkės Marijos Pšezdzeckos buvo įpareigoti „pastatyti trūkstamas, sutvarkyti esamas koplyčias ir jose įstatyti atvaizdus, vaizduojančius Išganytojo kentėjimus“. 1913 metais vėl užsimota kalvarijas atnaujinti, tačiau planus veikiausiai sužlugdė prasidėjęs pirmasis pasaulinis karas.

Tarpukariu dalis koplytėlių buvo suremontuotos, tačiau sovietmečiu Kalvarija apleista, nebenaudojamos koplytėlės griaunamos, Velniakalnyje buvo įrengtos auto-moto kroso trasos. Iš keturiolikos koplytėlių iki šių dienų išliko tik septynios. Neišlikusių koplytėlių vietas galima nustatyti remiantis 1914 m. vasario 22 d. architekto S. Levonevskio parengtu Rokiškio Kalvarijų koplyčių planu.

Istorizmo stiliaus Rokiškio kalvarijos dvylikta koplytėlė yra stelos pavidalo (siena su negilia arkos formos niša paveikslui) su siauru bokšteliu. Skaldytų lauko akmenų konstrukcija dekoruota raudonų plytų apvadais, pusapskritės arkos formos nišos dugnas taip pat raudonų plytų. Koplytėlė apskardinta cinkuotos skardos lakštais.

Nors Rokiškio Kalvarija taip ir netapo ypatingu traukos centru rytų Aukštaitijoje, tačiau tai neabejotinai reikšmingas, miesto sakralinį gyvenimą XIX a. iliustruojantis architektūros paveldo objektas.

FIXUS Mobilis atliko detalią koplytėlės apžiūrą ir šiuos prevencinės priežiūros darbus: nuo koplytėlės mūro nuvalytas grafiti ir pašalinti savaiminiai augalai.

Rokiškio kalvarijos šiaurės dalies statinių komplekso kalvarijos antra koplyčia (u.k. KVR 32392) priklauso Rokiškio kalvarijos šiaurės dalies statinių kompleksui (u. k. KVR 16049). Kalvarijų šalia Rokiškio bažnyčios statybos pradėtos 1862-1863 m. Koplytėlių kelio pradžia buvo kapų kvartale, o pabaiga – Velniakalnio miškuose. Dėl įvairių istorinių aplinkybių statybos vyko ilgai, iš istorinių šaltinių žinoma, kad po 20 metų nuo statybų pradžios, 1884 m. parapijiečiai Rokiškio dvarininkės Marijos Pšezdzeckos buvo įpareigoti „pastatyti trūkstamas, sutvarkyti esamas koplyčias ir jose įstatyti atvaizdus, vaizduojančius Išganytojo kentėjimus“. 1913 metais vėl užsimota kalvarijas atnaujinti, tačiau planus veikiausiai sužlugdė prasidėjęs pirmasis pasaulinis karas.

Tarpukariu dalis koplytėlių buvo suremontuotos, tačiau sovietmečiu Kalvarija apleista, nebenaudojamos koplytėlės griaunamos, Velniakalnyje buvo įrengtos auto-moto kroso trasos. Iš keturiolikos koplytėlių iki šių dienų išliko tik septynios. Neišlikusių koplytėlių vietas galima nustatyti remiantis 1914 m. vasario 22 d. architekto S. Levonevskio parengtu Rokiškio Kalvarijų koplyčių planu.

Istoristinio stiliaus Rokiškio kalvarijos komplekso antra koplyčia yra didžiausia iš trijų išlikusių šiaurinės Kalvarijų dalies koplytėlių. Manoma, kad koplyčia statyta XIX a. devintajame deš., M. Pšezdzeckos iniciatyva. Ši koplyčia sutvarkyta 1939 m., po metų joje įrengtas Lurdo altorius su Švč. Mergelės Marijos skulptūra. Pastatas kompaktiško tūrio, vienanavis su apside. Rytiniame fasade iškyla bokštelis su pusapkrite anga varpui pakabinti ir du šoniniai imitaciniai bokšteliai. Į koplyčios vidų veda aukštas arkinis portalas. Ši koplyčia vienintelė sumūryta tik iš plytų, kitose koplytėlėse yra akmenų mūro. Autentiška koplytėlės stogo konstrukcija nėra išlikusi, tačiau ją galima atkurti pagal išlikusį XIX a. brėžinį, kuriame matomas skersinis stogo konstrukcijos pjūvis.

Nors Rokiškio Kalvarija taip ir netapo ypatingu traukos centru rytų Aukštaitijoje, tačiau tai neabejotinai reikšmingas, miesto sakralinį gyvenimą XIX a. iliustruojantis architektūros paveldo objektas.

FIXUS Mobilis atliko detalią koplytėlės apžiūrą ir šiuos prevencinės priežiūros darbus: koplyčios stogo kraigo uždengimą ir stogo dangos užsandarinimą, plyšių matuoklio ant mūro įtrūkimo įrengimą.

Žvejo sodyba (u. k. KVR 1257) įsikūrusi pietinėje Juodkrantės dalyje, vadinamoje Karvaičiais. Šią teritoriją XVIII a. pab. apgyvendino iš užpustyto Karvaičių kaimo atsikėlę žmonės. Tuo metu užfiksuotas pirmasis mažos, vos kelias šeimas turinčios gyvenvietės augimas, o nuo XIX a. vidurio Juodkrantė tapo pirmuoju Kuršių nerijos kurortu. Gyvenvietės vystymąsi itin paspartino XIX a. viduryje čia pradėtas kasti gintaras.

Žvejo sodyba statyta 1920 m., tradiciškai orientuota galu į marias. Pastatas vieno aukšto, su mansarda, stačiakampio plano, su dviem verandomis, pro kurias patenkama į vidų, pietinio ir šiaurinio fasadų centrinėse dalyse. Fasadai apkalti vertikaliomis dailylentėmis su antplyšiais. Itin vertingi profiliuoti viršutinių sienojų ir gegnių galai, vėjalentės, rytų fasado mansardos langų profiliuoti viršlangiai, kuriuos būtina išsaugoti ir pagal jų pavyzdį ir ikonografinę medžiagą atkurti kitų pastato langų apvadus. Pastato stogas dengtas nuo statybos laikų išlikusiomis čerpėmis. Tai yra vienas iš nedaugelio kapitaliai neremontuotų Kuršių nerijos medinių pastatų, išlaikiusių autentišką žvejų gyvenamosios architektūros dvasią.

FIXUS Mobilis atliko detalią pastato apžiūrą ir šiuos prevencinės priežiūros darbus: didžiausių stogo dangos pažeidimų sutvarkymas, trūkstamų vėjalenčių įrengimas, prieangio lietlovio nuolydžio pakoregavimas.

Zarasų rajono Salako miestelyje, šalia vienos pagrindinių miestelio gatvių stovi dviejų tarpsnių koplytėlė, dar vadinama Salako Šv. Jono Nepomuko koplyčia. Koplytėlė šioje vietoje pastatyta XX a. pr. restauruota apie 1924 m. Petro Ivanausko, 1996 m. perstatyta. Koplytėlės pavadinimas Kultūros vertybių registre: „Koplytėlė dviaukštė su ornamentuotu kryželiu, Nukryžiuotojo ir Rūpintojėlio skulptūromis“ (u. k. KVR 14689). Koplytėlė saugomo objekto statusą turėjo jau nuo sovietmečio – buvo įtraukta į vietinės reikšmės dailės paminklų sąrašą, o į LR kultūros vertybių registrą įtraukta 1993 metais. Deja, iki šiol vis dar nėra nustatytos koplytėlės vertingosios savybės, o apsaugos statusas – registrinis.

Koplytėlės – liaudies smulkiosios architektūros rūšis – tai mediniai arba mūriniai memorialiniai paminklai, turintys miniatiūrinės bažnyčios, varpinės ar namo prieangio pavidalą. Lietuvoje labiausiai paplitusios medinės koplytėlės, kurios gali būti uždaros arba atviros (tūrį formuoja kolonos arba stulpai ir stogelis), stovinčios ant žemės arba pakabinamos.


Medinė etninės architektūros Salako koplytėlė yra stovinti ant žemės, uždara, šešiakampio plano, dviaukštė, jos stogas dengtas skarda, puoštas medine smaile ir kaltiniu kryžiumi. Pirmajame aukšte yra medinis kryžius su nukryžiuotu Jėzumi, antrajame – Šv. Jono Nepomuko skulptūra, įrengta vietoje 1968 m. dingusios Rūpintojėlio skulptūros. XX a. pabaigoje koplytėlė buvo visiškai perstatyta išlaikant senąjį tūrį, todėl pirminių konstrukcijų, apkalo, langų ir kitų elementų nėra išlikę. Išlikęs tik viduje esantis senasis kryžius.

Ši koplytėlė yra svarbi Salako miestelio kraštovaizdžio dalis, atspindinti Lietuvoje gyvavusią šių memorialinių sakralinių statinių statymo tradiciją.

FIXUS Mobilis atliko detalią koplytėlės apžiūrą ir šiuos prevencinės priežiūros darbus: nusidėvėjusių cokolio nuolajų pakeitimas, medinės koplytėlės stogelio smailės nuvalymas ir impregnavimas, atsilaisvinusios apkalo lentos pritvirtinimas, skilusių stiklų languose pakeitimas ir savaiminės augmenijos aplink koplytėlę pašalinimas.

Dubingių senosios Šv. Jurgio bažnyčios varpinė (u. k. KVR 32797) ir šventoriaus tvora su vartais (u. k. KVR 32798) – du į kultūros vertybių registrą įrašyti senosios bažnyčios šventoriaus statiniai, išlikę iki mūsų dienų. Dubingių bažnyčios istorija ilga ir permaininga, pirmoji bažnyčia čia pastatyta dar Vytauto laikais – XV a. Priešpaskutinė, viena seniausių Lietuvoje medinių bažnyčių, pastatyta XVII a. pabaigoje, rekonstruota 1800 m., sudegė 1954 m. gegužės 24 d. Po ketverių metų kilęs dar vienas gaisras sudegino ir seną medinę kapinių koplyčią, kurioje, sudegus bažnyčiai, buvo įrengti maldos namai. XXI a. 2 deš. padedant mecenatams, senosios bažnyčios vietoje iškilo nauja, šiuolaikinės architektūros bažnyčia (archit. K. Pempė), tačiau varpinė išliko beveik nepakitusi per visus gaisrus ir mena dramatišką komplekso istoriją.

Varpinė pastatyta 1841 m. Iki tol varpai kabojo bažnyčios, vėliau kapinių koplyčios bokštuose. Tais pačiais metais klebono T. Augustausko ir Benedikto Tiškevičiaus lėšomis bažnyčiai ir koplyčiai buvo keičiami nauji malksnų stogai. Panašiu metu iškilo ir miestelio akcentu tapusi žemiau prie kelio stovinti medinė karčema. 1874 m. jau prašyta lėšų varpinės perstatymui, veikiausiai po kelerių metų ji buvo renovuota. 1911 m. A. Jaroševičiaus piešinyje ir vėlesnėse tarpukario nuotraukose matome, kad pastatas be didelių pakitimų pasiekė mūsų laikus.

Tyrėja S. Smilingytė-Žeimienė atkreipė dėmesį į nebūdingą varpinės padėtį šventoriuje: ji stovėjo senosios šventovės užnugaryje, o ne šalia jos ar priekyje. Laiptuoto tūrio dvitarpsnė varpinė su keturšlaitės piramidės stogu yra tipiška, bene labiausiai paplitusios Lietuvoje formos. Varpinė stovi ant lauko akmenų cokolio, kuris yra šventoriaus tvoros tęsinys. Tūris sudarytas iš į viršų siaurėjančių vienodos formos tūrių. Juos atskiria ir fasadą paįvairina skarda dengtas stoginukas, saugantis išsikišusį apatinį tarpsnį nuo kritulių. Visas varpinės tūris iki karnizo suręstas iš horizontalių rąstų, viduje papildomai sutvirtintas mediniais ryšiais, išorėje apkaltas profiliuotomis lentomis. Kaip ir būdinga šio tipo pastatams, varpinės konstrukcija tvirta, kad galėtų išlaikyti sunkius siūbuojamus varpus ir jų sukeliamas dinamines apkrovas.


Varpinės pastatas – istorinė Dubingių miestelio dominantė – gerai išlikęs, antrą šimtmetį baigiantis reliktas dramatiško likimo sakraliniame komplekse. Miestelis dažnai lankomas Lietuvos ir užsienio svečių, nuo miestelio centro pradedama pažintis su Asvejos regioniniu parku. Varpinei reikia reguliarios priežiūros, o tvarkant turi būti skiriamas tinkamas dėmesys detalėms.

FIXUS Mobilis atliko detalią varpinės apžiūrą ir šiuos prevencinės priežiūros darbus: kiaurai prrūdijusių lietlovių pakeitimas, nuolajų įrengimas virš cokolio, viršutiniame tarpsnyje esančių atvirų sienojų uždengimas apkalo lentomis, medinio apkalo nuvalytas nuo biopažaidos.

Zyplių dvaro sodybos pirma oficina (u. k. KVR 24738) yra vienas iš daugelio pastatų, priklausančių Sūduvos krašte esančiam Zyplių dvaro sodybos kompleksui (u. k. KVR 1616). Intensyvi Sūduvos krašto kolonizacija prasidėjo XVII-XVIII a. Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos teritorijos padalinimo, 1795 m. Užnemunė atiteko Prūsijai, o 1807 m. – Napoleonui Bonapartui, kuris sudarė Varšuvos kunigaikštystę. Veliuonos seniūnijos dalį (kairiajame Nemuno krante), t. y. Lukšių, Sintautų, Plokščių bei Ilguvos parapijas Napoleonas atidavė kunigaikščiui Juozapui Poniatovskiui. Po šio mirties visi minėti turtai, vadinti bendru Zyplių turtų vardu, ėjo iš rankų į rankas. Vienas iš savininkų, Jonas Bartkovskis, norėdamas būti arčiau savo turtų, pasistatė naują dvarą netoli Lukšių ir pavadino Naujaisiais Zypliais. Naujieji Zypliai parduoti grafui Tomui Potockiui, kuris, degdamas aistra pasaulinėms tendencijoms ir tų laikų atradimams, kūrė ir puoselėjo dvaro aplinką.

1897 m. sudegė visi mediniai dvaro pastatai, kurių vietoje buvo atstatyti mūriniai. Tuo metu, XIX a. pabaigoje ir buvo pastatyta pirmoji dvaro oficina – pastatas, kuriame dvaro laikotarpiu gyveno tarnai, kartais jame buvo apgyvendinami ir į dvarą atvykstantys svečiai.

Iki Pirmojo pasaulinio karo dvarą valdė Potockienė, o 1919 m. Užnemunės kraštą užėmus Lenkijos kariuomenei į Zyplius buvo perkelta Seinų kunigų seminarija, kuri čia veikė keletą metų. Iki Antrojo pasaulinio karo dvare veikė Žemės ūkio mokykla. Po karo rūmuose buvo kolūkio valdyba, vėliau – gyvenamos patalpos. Šiandien dvaras – vienas iš labiausiai lankomų objektų Šakių rajone.

Pirmoji dvaro sodybos oficina pastatyta istorizmo stiliumi. Po įvykdytų tvarkybos darbų oficina prikelta naujam gyvenimui bei pritaikyta artimai pastato istorinei paskirčiai – viešbučiui. Oficinos interjere matomi išlikę autentiški elementai – nišos medinės lentynos ir apkalas, keraminių plytų grindų fragmentai, jau nebenaudojami, tačiau puikiai pagyvinantys interjerą raudonų plytų mūro kaminai, sukuriančių jaukią aplinką viešbučio svečiams.

FIXUS Mobilis atliko detalią pastato apžiūrą ir valdytojui pateikė rekomendacijas tolimesnei pastato priežiūrai.

Zyplių dvaro sodybos pirma oficina (u. k. KVR 24738) yra vienas iš daugelio pastatų, priklausančių Sūduvos krašte esančiam Zyplių dvaro sodybos kompleksui (u. k. KVR 1616). Intensyvi Sūduvos krašto kolonizacija prasidėjo XVII-XVIII a. Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos teritorijos padalinimo, 1795 m. Užnemunė atiteko Prūsijai, o 1807 m. – Napoleonui Bonapartui, kuris sudarė Varšuvos kunigaikštystę. Veliuonos seniūnijos dalį (kairiajame Nemuno krante), t. y. Lukšių, Sintautų, Plokščių bei Ilguvos parapijas Napoleonas atidavė kunigaikščiui Juozapui Poniatovskiui. Po šio mirties visi minėti turtai, vadinti bendru Zyplių turtų vardu, ėjo iš rankų į rankas. Vienas iš savininkų, Jonas Bartkovskis, norėdamas būti arčiau savo turtų, pasistatė naują dvarą netoli Lukšių ir pavadino Naujaisiais Zypliais. Vėliau Naujieji Zypliai parduoti grafui Tomui Potockiui, kuris, degdamas aistra pasaulinėms tendencijoms ir tų laikų atradimams, kūrė ir puoselėjo dvaro aplinką.
1897 m. sudegė visi mediniai dvaro pastatai, kurių vietoje buvo atstatyti mūriniai. Tuo metu, XIX a. pabaigoje ir buvo pastatytas istorizmo stiliaus virtuvės pastatas.
Iki Pirmojo pasaulinio karo dvarą valdė Potockienė, o 1919 m. Užnemunės kraštą užėmus Lenkijos kariuomenei į Zyplius buvo perkelta Seinų kunigų seminarija, kuri čia veikė keletą metų. Iki Antrojo pasaulinio karo dvare veikė Žemės ūkio mokykla. Po karo rūmuose buvo kolūkio valdyba, vėliau – gyvenamos patalpos. Šiandien dvaras – vienas iš labiausiai lankomų objektų Šakių rajone.
Po įvykdytų tvarkybos darbų virtuvė prikelta naujam gyvenimui bei pritaikyta artimai pastato istorinei paskirčiai – restoranui. Dvaro sodybos virtuvės interjere matomi išlikę autentiški elementai – nišos medinės lentynos ir apkalas, keraminių plytų grindų fragmentai, rūkykla, autentiški sienų trafaretinio dekoro ir tinko fragmentai.

FIXUS Mobilis atliko detalią pastato apžiūrą ir valdytojui pateikė rekomendacijas tolimesnei pastato priežiūrai.

Buv. palivarko sodybos (u. k. KVR 590) gyvenamasis pastatas statytas 1896 m. Tai vienas iš penkių pastatų, priklausančių Mikytuose (Lekėčių sen., Šakių raj. sav.) esančios palivarko sodybos kompleksui.

Šis pastatas yra „modernios“ stubos (tradicinio Suvalkijos regiono gyvenamojo namo) architektūros pavyzdys, kurio planas ir tūris skiriasi nuo tradicinio stubos modelio, tačiau kai kurie planavimo ypatumai išlaikyti. Namas yra ištęsto stačiakampio formos plano su dviem prieangiais skirtinguose fasaduose ir keliais įėjimais: toks planavimo būdas, kai atskiriamos priemenė ir virtuvės patalpa bei įrengiami atskiri įėjimai į jas, būdingas naujesnėms, „modernioms“ stuboms. Pastato sienos neaukštos, dengtos stačiu dvišlaičiu stogu, pamatai – akmenų ir plytų mūro. Fasadų kompozicija dėl naujoviškesnio patalpų išplanavimo nebe simetriška. Nors pastato šiaurės rytų fasadas dengtas vėlesnio laikotarpio dailylentėmis, tačiau yra išlikusių autentiškų medinių puošybos ir funkcinių elementų: profiliuoto karnizo fragmentai, langinės, kai kurios vidaus ir išorės durys. Unikalūs architektūriniai sprendimai gyvenamąjį pastatą išskiria iš kitų tradicinės Suvalkijos liaudies architektūros pavyzdžių ir suteikia jam papildomos vertės.

FIXUS Mobilis atliko detalią pastato apžiūrą ir šiuos prevencinės priežiūros darbus: didžiausių nesandarumų stoge sutvarkymas, stogo ir kamino sandūros užsandarinimas, lietlovių išvalymas ir nuolydžių koregavimas.

Vilniaus pašto darbuotojų namų komplekso pirmas namas (Antakalnio g. 16, Vilnius) yra registrinis vietinės reikšmės kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 45781), priklausantis Vilniaus pašto darbuotojų namų kompleksui (u. k. KVR 45779), esančiam Vilniaus miesto istorinėje dalyje – Antakalnyje. Tai unikalus Vilniaus miesto mažaaukštis kvartalėlis, neseniai – 2020 m. – įrašytas į kultūros vertybių registrą. Kompleksas įkurtas tarpukariu Vilniaus pašto darbuotojų statybos–gyvenamosios bendrijos iniciatyva. Gyvenamų namų projektus 1932–1933 m. parengė inžinierius iš Varšuvos Ričardas Stžeševskis (Ryszard Strzeszewski). Visi komplekso pastatai panašaus tūrio ir architektūros – vienaukščiai su gyvenama mansarda ir išraiškingu masardiniu stogu. Namų architektūrinė išraiška priderinta prie kitoje K. Jauniaus g. pusėje stovinčio medinio mansardinio XVIII a. dvarelio, organiškai įkomponuoti istoriniame priemiestyje. Panašūs neapkaltų rąstų pastatai mansardiniais stogais buvo gana populiarūs 4- ojo dešimtmečio Vilniuje (pvz. Birutės g. 36, Treniotos g. 36, Kęstučio g. 11).

Gyvenamasis namas Antakalnio g. 16A suprojektuotas to paties architekto Ričardo Stžeševskio. Tai kompaktinio stačiakampio plano vienaukštis pastatas su gyvenamu mansardiniu aukštu. Jo viduje suplanuoti du butai su koridorine sistema ir sanitariniais mazgais rytiniame gale. Namas horizontalių, iš išorės neapkaltų rąstų, nedaug pakitęs nuo tarpukario, tačiau neišlikęs prieangis ir balkonas šiaurės fasade, antro aukšto balkonas vakarų pusėje, matomi nedideli plano pakitimai. Interjere yra keletas gerai išlikusių durų su visais apkaustais ir spynomis, taip pat išlikę 2 autentiški dvigubi langai. Pastatas vertintinas kaip puikus, kontekstualus tarpukario medinės gyvenamosios miesto architektūros pavyzdys.

FIXUS Mobilis atliko detalią pastato apžiūrą ir šiuos prevencinės priežiūros darbus: surūdijusio lietlovio pakeitimas, vandens nuvedimo sistemos išvalymas ir stoginėlio apskardinimas.

Palėvenės vietovė rašytiniuose šaltiniuose minima jau 1586 metais. 1676 m. čia apsigyveno pirmieji domininkonų vienuoliai, pradėtas statyti vienuolyno ansamblis, o bažnyčios pamatai padėti dar iki tol – 1671 m. Palėvenės domininkonų vienuolyno statinių ansamblio Palėvenės Šv. Dominyko bažnyčia (u. k. KVR 23621) iš pradžių pastatyta nedidelio tūrio, vienanavė. Mirus fundatoriui, o vėliau ir karų bei suiručių metu statybos buvo sustoję, tačiau XVIII a. pastatytas bokštas, abipus navos pristatytos koplyčios, bažnyčia įgavo vėlyvojo baroko ir klasicizmo stilių bruožų. XX a. pasaulinių karų metų bažnyčia nenukentėjo, tačiau 1955 m. sudegė vienuolyno ir bažnyčios stogas bei trys sodybos kitoje gatvės pusėje. Kunigo P. Masilionio pastangomis bažnyčios stogas atstatytas iki 1960 m. 1999 m. nudažyti bažnyčios fasadai, stogas, įrengta cokolio hidroizoliacija su drenažu, sienų mūro džiovinimo ir oro vėdinimo sistema. XXI a. restauruoti Didžiojo altoriaus šonuose esantys Šv. Dominyko ir Šv. Tomo Akviniečio altoriai, pradėti skulptūrinio dekoro, sakyklos, lubų, sienų ir paveikslo „Šv. Florijonas“, fundatorių ložės tyrimai, konservavimo ir restauravimo darbai.

Bažnyčia vienabokštė, kryžminio plano, su trisiene apside ir 9 altoriais. Šiaurės vakarų pusėje vėliau pristatyta zakristija. Fasadai tinkuoti ir dažyti. Puošnus ir turtingas bažnyčios interjeras. Savo architektūra ši Palėvenės Šv. Dominyko bažnyčia neabejotinai yra ryški dominantė, atspindinti turtingą krašto istoriją.

FIXUS Mobilis atliko detalią pastato apžiūrą ir šiuos prevencinės priežiūros darbus: vandens nuvedimo sistemos pažeidimų sutvarkymas, kryžiaus ir stogo jungties užsandarinimas, skilusio stiklo pakeitimas.

Žukų Evangelikų liuteronų bažnyčios ir klebonijos pastatų komplekso (u. k. KVR 23601) ūkinis pastatas (u. k. KVR 23603) – valstybės saugomas, 1997 m. į kultūros vertybių registrą įrašytas kultūros paveldo objektas. Parapijos centras šioje vietoje pradėtas kurti 1845 m., tačiau komplekso pastatai (bažnyčia, klebonija ir ūkinis pastatas) pastatyti tik XX a. pradžioje: 1900–1904 m. plytos pastatams buvo išdegtos netoliese esančiose Lumpėnų ir Palumpių plytinėse. Sovietmečiu sumažėjus tikinčiųjų bendruomenei čia buvo įkurtas sovietinio ūkio sandėlis, kompleksas tikintiesiems gražintas 1992 m.

Ūkinis pastatas pailgo stačiakampio plano, dvišlaičiu stogu. Šiaurinė pastato dalis mūrinė su arkinėmis langų ir durų angomis, didesnės pietinės dalies konstrukcija medinė statramstinė. Iš pirmo žvilgsnio gali susidaryti įspūdis, kad medinė dalis pristatyta vėliau, ar mažiau vertinga, tačiau visas pastatas statytas vienu metu ant vieningo cokolio, o medinės dalies konstrukcijos – puikus tradicinės dailidystės pavyzdys. Mūrinė dalis turi Mažosios Lietuvos istorinei architektūrai būdingą paaukštintą pastogę – ertikį. Šiuo metu pastatas nenaudojamas, iš dalies apleistas, tačiau įdomus savo dvilype struktūra ir svarbus kaip komplekso dalis.

FIXUS Mobilis atliko detalią pastato apžiūrą ir šiuos prevencinės priežiūros darbus: skylių pastato stoge užtaisymas, apirusio mūro sutvirtinimas ir plyšių matuoklių įrengimas.

Statinių komplekso, vad. Chaimo Frenkelio rūmais, vila (Šiaulių m., Vilniaus g. 74) yra nacionalinio reikšmingumo lygmens paminklas (u. k. Kultūros paveldo vertybių registre – 1785). Šis pastatas yra reikšmingas ir retas dėl savo architektūrinių ir dailės savybių.

1908 m. Chaimas ir Dora Frenkeliai greta savo odų fabriko pasistatė prabangų gyvenamąjį namą. Vilos statytojai čia gyveno iki Pirmojo, o jų palikuonys – iki Antrojo pasaulinio karo. Frenkeliai buvo svarbūs Šiaulių miesto mecenatai, jų dėka mieste atsirado fabrikų kompleksas, mūrinė sinagoga, žydų ligoninė, darbininkų valgykla bei skaitykla, jie finansiškai prisidėjo ir prie „Aušros“ muziejaus bei bibliotekos rūmų statybų, dalis vilos patalpų tarpukariu buvo paskirtos Šiaulių hebrajų gimnazijai. 1940 m. Raudonoji armija pastatą naudojo kaip karo ligoninę, vėliau čia buvo gydomi nacistinės Vokietijos kareiviai, o nuo 1944 m. statinį vėl perėmė sovietai – čia buvo įkurta Pabaltijo karinės apygardos ligoninė. 1961 m. vykdytos rekonstrukcijos metu buvo suniokotas pastato eksterjeras. 1993 m. rudenį, pasitraukus sovietų kariuomenei, vila buvo perduota Šiaulių „Aušros“ muziejui, kurio užsakymu 1995–2006 m. pastatas buvo restauruotas. Šiandien muziejuje vyksta įvairios parodos, renginiai bei kita kultūrinė veikla.

Moderno architektūros stiliaus vila yra stačiakampio plano, dviejų aukštų, su pusrūsiu ir mansarda. Pagrindinį statinio tūrį praplečia ir vertikaliai skaido šiaurinėje bei pietinėje pusėse esantys rizalitai su išraiškingų formų erkeriais. Pastato tūriui prabangos ir didingumo suteikia šiaurinio fasado balkonas ir dvi puošnios atviros terasos, apjuostos betoninėmis baliustradomis su mūrinėmis sienutėmis ir laiptais. Buvusios rezidencijos sienos – molio plytų, stogo konstrukcija medinė gegninė, pamatas – akmens mūro su tašyto granito blokų cokoliu, puoštu profiliuota glazūruotų plytų juosta. Vilos stogas keturšlaitis, dengtas molinėmis čerpėmis, jam išraiškingumo suteikia skalūnu dengti bokšteliai su smailėmis, tūriniai stoglangiai bei tinkuoti plytų mūro dūmtraukiai. Puošnūs simetriškos kompozicijos vilos fasadai dekoruoti reljefiniais augalinių motyvų ornamentais. Pastato interjeras didingumu nenusileidžia jo išorei – vilos patalpos yra gausiai dekoruotos spalvingu reljefiniu bei polichrominiu dekoru.

Iki mūsų dienų labai gerai išlikusi Chaimo Frenkelio vila yra vienas iš nedaugelio XX a. pr. moderno stiliaus pastatų Lietuvoje, pasakojanti apie įtakingos ir Šiaulių kraštui didžiai nusipelniusios Frenkelių šeimos bei viso miesto istoriją.

FIXUS Mobilis atliko detalią vilos apžiūrą ir šiuos prevencinės priežiūros darbus: pažeistų stogo čerpių pakeitimas ir sutvarkymas, nukritusių bokštelio lango žaliuzių pritvirtinimas, pažeistos stogo konstrukcijos laikinas parėmimas, vandens nuvedimo sistemos išvalymas ir savaiminių augalų nuo pastato fasadų pašalinimas.

Sodybos koplytėlė (Mažeikių rajono sav., Židikų sen., Dapšių k.) yra regioninio reikšmingumo lygmens, valstybės saugomas kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 9684), priklausantis sodybos kompleksui. Koplytėlė yra vertinga savo architektūrinėmis, dailės ir sakralinėmis savybėmis.

Dapšių kaime esanti sodyba buvo pastatyta XIX a. pabaigoje ir yra gerbiamo akvarelininko ir grafiko Česlovo Kontrimo gimtinė. Sodybą sudaro trys mediniai liaudiškos architektūros statiniai: gyvenamasis namas, priešais jį stovintis ūkinis pastatas ir kiek nuošaliau, sodybos šiaurės rytuose esančiame miškelyje, stovinti koplytėlė. Sodyba iki šių dienų yra išlaikiusi bendrą komplekso vaizdą bei užstatymo planinę struktūrą. Sodybos pastatai buvo perstatyti XX a. pradžioje, kuomet pabaigęs mokslus Liepojoje, po Pirmojo pasaulinio karo į gimtinę gyventi grįžo Č. Kontrimas, kuris tapo, kaip manoma, pirmuoju daraktoriumi, mokiusiu kaimo vaikus ne tik rašybos, o ir piešimo. Bėgant metams sodybos funkcija keitėsi – dailininkui išvykus gyventi ir dėstyti į Kauną, sovietmečiu sodyboje veikė pradinė mokykla. Vėliau, 1981 m., sodyboje buvo įkurta galerija-muziejus, tačiau jis gyvavo labai trumpai, kadangi ilgainiui nebeliko galimybės sodybą tinkamai prižiūrėti ir apsaugoti.

Medinė sodybos koplytėlė yra vieno aukšto, stačiakampio simetriško plano, dengta dvišlaičiu medinių lentelių stogu. Liaudišką koplytėlės architektūros charakterį išryškina vertikaliai į tris dalis sudalintas simetriškos kompozicijos frontonas su įstiklintomis pusapvalės arkos formos nišomis ir medinėmis dailylentėmis dekoruotais timpanais. Centrinės frontono dalies stogelį praeityje vainikavo kryžius, tačiau šiandien jis yra prarastas, o jo buvimo vieta – nežinoma. Koplytėlės viduje taip pat stovėjo medinės XIX a. religinės skulptūros, dalis jų šiandien yra saugomos Mažeikių muziejuje. Koplytėlė dėl savo išskirtinės vertės jau sovietmečiu buvo pripažinta kaip valstybės saugomas dailės kultūros paminklas. Šiandien šis kultūros paveldo objektas yra puikus smulkiosios liaudiškos architektūros pavyzdys, bylojantis apie XIX-XX a. lietuvių šeimų tradiciją savo namų ūkiuose statyti koplytėles, kurios priartindavo dvasinį pasaulį prie žemiškosios kasdienybės.

FIXUS Mobilis specialistai atliko detalią koplytėlės apžiūrą ir padarė šiuos prevencinės priežiūros darbus: ištiesino ir sutvirtino pakrypusį kryžių ant koplytėlės stogo, nuvalė medinę stogo dangą ir padengė apsauginiu dervos sluoksniu, pritvirtino atšokusią dailylenę ir pakeitės skilusį stiklą.

Juodkrantės kurhauzas (Kalno g. 7, Neringos m., Neringos sav.) yra regioninio reikšmingumo lygmens valstybės saugomas paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 1259), kuris yra vertingas savo architektūrinėmis ir istorinėmis savybėmis.

1868 m. seniausio Juodkrantėje išlikusio pastato statybas iniciavo ir finansavo buvęs gintaro kasyklos steigėjas M. Beckeris (Moris Becker). Tuo metu pastatas įgijo „Villa Fora“ vardą, tačiau nuo antrojo pasaulinio karo jis geriau žinomas kaip „Juodkrantės kurhauzas“ (1 pav.), kuris yra vienas puošniausių ir prabangiausių pastatų Juodkrantėje, traukiančių akį pravažiuojant pro šalį.

Pastatas sudėtinio, stačiakampio plano, centrinę dviejų aukštų dalį iš abiejų pusių supa trijų aukštų rizalitai. Į Kuršių marias atgręžto pagrindinio fasado balkonas ir prieangis, kuriuose atsiveria miesto ir marių panorama, gausiai išdailinti elementais, praturtinančiais ir pabrėžiančiais pastato puošnumą.

FIXUS Mobilis specialistai padarė detalią pastato apžiūrą ir šiuos prevencinės priežiūros darbus: užsikimšusios vandens nuvedimo sistemos išvalymas, žaibolaidžio atstatymas į pirminę vietą, žolių nuogrindoje išravėjimas.

Svirnas (Gaudupio g. 5, Medsėdžių k. Plungės raj.) yra registrinis regioninės reikšmės kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 1546). Objektas yra reikšmingas savo architektūrinėmis bei etnokultūrinėmis savybėmis.

XIX a. viduryje pastatytas svirnas – ūkinės paskirties statinys, kuriame buvo laikomi įvairūs grūdai, miltai, maisto produktai ir kiti namų apyvokos daiktai. Pastatas kompaktinio stačiakampio plano, ręstas iš apvalių tašytų sienojų, suleistų į lygias kertes. Laikui bėgant kito pastato paskirtis ir išvaizda: buvo pakeistas pastato planas, įrengti langai ir stoglangiai bei sanitarinė ir asmens higienos patalpa. Nepaisant seniau ir šiuo metu objekte atliktų pakeitimų, svirno tūris ir išlikę autentiški meistrų gaminiai yra svarbūs akcentai tradicinėje (etnografinėje) architektūroje.

FIXUS Mobilis specialistai atliko detalią pastato apžiūrą ir atliko šiuos prevencinės priežiūros darbus: samanų ir kerpių nuvalymas nuo medinės stogo dangos, supuvusių laiptukų pakopų pakeitimas, šalia pastato augančio medžio šakų apgenėjimas.

Vila „Jenny“ (Kalno 22 g. 7, Neringos m., Neringos sav.) yra regioninio reikšmingumo lygmens valstybės saugomas paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 22119), kuris yra vertingas savo etnokultūrinėmis ir istorinėmis savybėmis.

1881 m. pastato statybas finansavo buvęs Meklenburgo Švėrino (Mecklenburg-Schwerinscher) garbės konsulas ir verslininkas Louisas Mülleris (Louis Müller). Tuo metu pastatas įgijo „Villa Jenny“ vardą. XX a. pradžioje pasikeitus savininkams ji buvo „pavadinta Villa Waldfrieden“, reiškiančią „Miško Ramybė“. Šiuo metu pastatas priklauso gamtos tyrimų centrui.

Pušyno paunksmėje ant kopos stovinti vila yra vienas iš puošniausių pastatų Juodkrantėje, traukiančių akį pravažiuojant pro šalį. Į Kuršių marias atgręžtos veranda ir terasa – jaukios nuo lietaus ir vėjo apsaugančios užuovėjos, kuriose atsiveria miesto ir marių panorama. Žalumoje paskendę pastato fasadai gausiai išdailinti dekoro elementais, praturtinančiais ir pabrėžiančiais pastato puošnumą.

FIXUS Mobilis specialistai atliko detalią pastato apžiūrą ir šiuos prevencinės priežiūros darbus: horizontalaus žaibolaidžio atstatymas į vietą, vandens nuvedimo sistemos išvalymas ir užsandarinimas, kaminų ir stogo sandūrų užsandarinimas, durų slenksčio medienos sutvirtinimas medienos kietikliu.

Rašytojo Vinco Mykolaičio-Putino gimtosios sodybos namas-muziejus (Pilotiškių k. 12, Naujosios Ūtos sen., Prienų raj. sav.) yra nacionalinio reikšmingumo lygmens registrinis kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 42445), priklausantis Rašytojo V. Mykolaičio-Putino gimtosios sodybos statinių kompleksui. Šis pastatas vertingas ne tik savo architektūrinėmis savybėmis, bet ir memorialine reikšme – čia gimė ir augo vienas reikšmingiausių XX a. lietuvių literatūros autorių – Vincas Mykolaitis-Putinas. Vyriausiasis didelės ūkininkų šeimos sūnus šioje sodyboje praleido vaikystę, paauglystę, neretai grįždavo ir vėlesniais gyvenimo metais – gamtinė aplinka, sodas, netoliese esantis kalnelis (vad. Aušrakalniu) įkvėpė ne vieną jo kūrinį.

Erdvi medinė sodyba (išlikusi autentiška rytinė gyvenamojo pastato dalis), dengta medinių skiedrų stogu, liudija tradicinį XIX a. pab. ūkininkų vienkiemių kraštovaizdį, XIX a. Suvalkijos kaimo vaizdą (1 pav.). Pastatas yra pailgo stačiakampio formos plano, vieno aukšto, dvišlaičiu stogu bei nedideliu karkasiniu (dabar medinis karkasas uždengtas dailylentėmis) prieangiu, orientuotu į vidinį sodybos kiemą. Šis yra suformuotas perimetru stovinčių namo-muziejaus, klėties, tvarto ir kitų ūkinių pastatų.

Pastatas šiuo metu yra padalintas į dvi dalis: rytinėje (autentiškoje) dalyje įkurtas V.Mykolaičio-Putino memorialinis muziejus, įrengta ekspozicija apie rašytojo kūrybą ir šeimą; vakarinė dalis – gyvenama (čia įsikūrę sodybos savininkai, rašytojo giminaičiai). Muziejus užima dvi patalpas – erdvią menę, kurioje yra medinių interjero detalių, stalių dirbinių, autentiškos vidaus durys, lubų apdaila ir miegamąjį kambarį, kuriame apsistodavo rašytojas. Vakarinė pastato dalis, deja, nemažai pakitusi – keista eksterjero ir interjero apdaila, langai, durys ir kiti elementai, tačiau išlikusi medinių rąstų sienų konstrukcija. Pietiniame pastato fasade galima rasti laiptus į akmens mūro rūsį.

XX a. 8-ajame dešimtmetyje atlikta pastato rekonstrukcija ir remontas, 2005 m. – stogo tvarkybos darbai, o 2020 m. parengtas naujas tvarkybos darbų projektas, tačiau darbai dar neįgyvendinti.

FIXUS Mobilis specialistai atliko detalią pastato apžiūrą ir šiuos prevencinės priežiūros darbus: apatinio pastato vainiko nutepimas derva siekiant apsaugoti medieną, pogegninių rąstų suveržimas.

Lokinės dvaro sodybos fragmentų oficina (u. k. KVR 38391) – vienas iš išlikusių mūrinių pastatų, priklausančių Lokinės dvaro sodybos fragmentų kompleksui (u. k. KVR 800). Lokinės palivarkas minimas jau 1585 m. Pirmiausia dvaras priklausė didikų Daumantų Siesickių šeimai, vėliau – Radviloms ir Grotusams (Grothuss). 1790 m. dvarą įsigijo Juozapas Končia. XVIII ir XIX amžių sandūroje Končios pastatė Lokinėje sodybą, kurioje gyveno iki pat Antrojo pasaulinio karo. 1940 m. Lokinės dvaras buvo nacionalizuotas, pastatai perduoti Siesikių tarybiniam ūkiui. Iki šių dienų išliko tik mūrinių dvaro sodybos pastatų fragmentai: svirnas, oficina, arklidės, ledainė. Medinis dvaro rūmų pastatas sunyko, išliko tik mūrinis jo rūsys.

Mūrinė oficina yra stačiakampio plano, jos fasaduose galima įžvelgti išlikusių klasicizmo architektūrai būdingų fragmentų: tinko apdailą, simetrinę, ašinę langų bei durų išdėstymo kompoziciją, profiliuotus mūrinius karnizus.

FIXUS Mobilis specialistai atliko detalią pastato apžiūrą ir šiuos prevencinės priežiūros darbus: savaiminės augmenijos pašalinimas nuo oficinos fasadų, karnizo uždengimas laikinu mediniu paklotu, šalia pastato augančio didelio krūmo pašalinimas.

Antazavės kaimo kapinių koplyčia (Bažnyčios g. 10, Antazavės k., Zarasų raj.) yra registrinis, vietinės reikšmės kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 43139), kuris yra vertingas savo architektūrinėmis bei sakralinėmis savybėmis.

1877 m. Boleslovo Kontrimo iniciatyva Antazavės kaimo kapinėse buvo pastatyta koplyčia, kurią tuo metu pavadino Šv. Antano vardu. I-ojo Pasaulinio karo metais Antazavės Dievo Apvaizdos bažnyčia buvo paversta į ligoninę, todėl šioje koplyčioje buvo laikomos pamaldos. Sovietmečiu koplyčia uždaryta. Po II-ojo Pasaulinio karo visi liturginiai reikmenys buvo perkelti į Antazavės bažnyčią, nes koplyčia buvo išvogta. Dingo ir Šv. Antano paveikslas.

Koplyčia kompaktiška, stačiakampio plano, su vienu centriniu bokšteliu koplyčios priekiniame fasade. Pastato fasadai neapkrauti, puošti santūriais geometrinių formų elementais, jų puošyba –nedidelės dekoro detalės bei spalva: baltai ir geltonai dažyti dekoratyviniai elementai (langų ir durų apvadai, reljefiniai karnizai, frontonai ir pan.) kontrastuoja su akmens mūru, kuris pabrėžia koplyčios paprastumą ir medžiagų natūralumą.

FIXUS Mobilis specialistai atliko detalią pastato apžiūrą ir šiuos prevencinės priežiūros darbus: laikinos bokštelio stogo dangos įrengimas, koplyčios stogo dangos užsandarinimas lauko darbams atsparia mastika ir skardos lakštais, laikinų lovių įrengimas lietvamzdžių apačioje vandeniui nuo pastato nuvesti, plyšių matuoklių įrengimas.

XX a. pradžioje statytas pastatas (u. k. KVR 16021), Livonijos g. 16, Joniškyje, yra nekilnojamojo kultūros paveldo objektas, kuris patenka į Joniškio miesto istorinę dalį (u. k. KVR 17084).

Pastatas stačiakampio plano, vieno aukšto su mansarda, vakariniu (galiniu) fasadu formuoja gatvės perimetrą. Jis statytas plytų stiliumi, būdingu XIX a. pab. – XX a. pr. pastatams. Pagrindinis (gatvės) fasadas puošniausias, jame matomas išraiškingas frontonas. Frontoną į 4 dalis dalina piliastrai, užsibaigiantys dvišlaičiais stogeliais, virš langų matomi pusapskričiai sandrikai, frontono kontūro linija dinamiška. Pirmojo aukšto gatvės fasadas taip pat išsiskiria, jis puošnus, matomi iškilūs raudonų pilnavidurių molio plytų ornamentai, kontrastuojantys su geltonu fasado plytų mūru.

FIXUS Mobilis speiclaistai atliko detalią pastato apžiūrą ir šiuos prevencinės priežiūros darbus: frontono mūro sutvirtinimas ir apskardinimas, kamino viršūnės ir jungties su mūru apskardinimas ir užsandarinimas, lietaus vandens nuvedimo sistemos išvalymas ir labiausiai pažeistų elementų sutvarkymas, savaiminio medelio šalia pastato konstrukcijų nupjovimas.

Sodybos namas (Mažeikių rajono sav., Židikų sen., Dapšių k.) yra regioninio reikšmingumo lygmens valstybės saugomas kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 22325), priklausantis sodybos kompleksui. Namas yra vertingas savo architektūrinėmis ir memorialinėmis savybėmis.

Dapšių kaime esanti sodyba buvo pastatyta XIX a. pabaigoje ir yra gerbiamo akvarelininko ir grafiko Česlovo Kontrimo gimtinė. Sodybą sudaro trys mediniai liaudiškos architektūros statiniai: gyvenamasis namas, priešais jį stovintis ūkinis pastatas ir kiek nuošaliau, sodybos šiaurės rytuose esančiame miškelyje, stovinti koplytėlė. Sodyba iki šių dienų yra išlaikiusi bendrą komplekso vaizdą bei užstatymo planinę struktūrą. Dabartiniai sodybos pastatai buvo perstatyti XX a. pradžioje, kuomet pabaigęs mokslus Liepojoje, po Pirmojo pasaulinio karo į gimtinę gyventi grįžo Č. Kontrimas, kuris tapo, kaip manoma, pirmuoju daraktoriumi, mokiusiu kaimo vaikus ne tik rašybos, o ir piešimo. Bėgant metams sodybos funkcija keitėsi – dailininkui išvykus gyventi ir dėstyti į Kauną, sovietmečiu sodyboje veikė pradinė mokykla. Vėliau, 1981 m., sodyboje buvo įkurta galerija-muziejus, tačiau jis gyvavo labai trumpai, kadangi ilgainiui nebeliko galimybės sodybą tinkamai prižiūrėti ir apsaugoti.

Sodybos namas savo konstrukcija, architektūra, apdaila nelabai skiriasi nuo nedidelio dvaro sodyboje stovinčio medinio dvigalio ponų namo. Statytas iš medinių rąstų, gražių proporcijų, vienaukštis su pusvalminu stogu, santūraus dekoro. Architektūrinę namo išraišką paįvairina įstiklinta veranda pietinio fasado centre ir įėjimas šiaurinėje. Išlikę keli sandrikai virš langų, vertingos gegnės su profiliuotais galais. Pastatą juosia akmens ir plytų mūro pamatai, skydų apačias puošia kiaurapjovio pusapskritimio formos juostos, o fasadai apkalti horizontalių ir vertikalių profiliuotų lentų apkalu.

FIXUS Mobilis specialistai atliko detalią pastato apžiūrą ir šiuos prevencinės priežiūros darbus: laikina paremtos puvinio pažeistos stogo konstrukcijos gegnės ir perdangos sijos, nurinktos atsilaisvinę kamino mūro plytos, stogo dangoje skardos lakštais uždengtos skylės, pašalinti prie pat pastato augę savaiminiai medeliai.

Buktos dvaro sodybos šiaurės rytų tvartas (u. k. KVR 30741) priklauso Buktos dvaro sodybos (u. k. KVR 332) kompleksui, kurį sudaro penki pastatai. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose dvaras paminėtas 1520–1525 m. Per dvarvietę teka Šešupė, kurios kairiojo kranto vingyje XVI a. buvo pastatyta buveinė, skirta medžiotojams ir didžiojo kunigaikščio atstovams apsistoti. 1569 m. Lietuvos Didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Augustas šias žemes (apie 17 valakų) perdavė valdyti Lukui Volfui. 1649 m. tai buvo miško dvaras, neturėjęs dirbamos žemės ir nė vieno baudžiauninko. Vienas iš dvarininkų XIX a. 8 – 9 dešimtmečiuose pastatė dviaukštį mūrinį ponų namą, turėjusį gilius rūsius, išlikusius iš anksčiau (dabar prieinami tik šiaurinės dalies rūsiai).

Šiaurės rytų tvartas statytas 1886 m. Pastatas stačiakampio plano, vieno aukšto, dvišlaičiu stogu, mūrinis. Kadangi pastato pirminė paskirtis ūkinė, jo architektūra lakoniška, puošybos elementų fasaduose nedaug: akmenų ir plytų mūro kontrastas, durų ir vartų arkinės sąramos, sudvigubinti langeliai (biforos), jų arkinėse sąramose galu įmūrytos „bebro uodegos“ tipo čerpės, kurios suteikia papildomą raštą mūro paviršiui.
Pastatas šiuo metu nenaudojamas, užsandarintas. Tikslios paskirties jis kol kas neturi, yra siūlymų objektą perduoti Buktos bendruomenei, kad jame būtų galima įkurti bendruomenės namus.

FIXUS Mobilis specialistai atliko detalią pastato apžiūrą ir šiuos prevencinės priežiūros darbus: nefunkciuonuojančio žaibolaidžio pašalinimas, skylių stogo dangoje uždengimas, laikinas labiausiai pažeistų pastato konstrukcijų sutvirtinimas.

XIX a. pirmoje pusėje pastatyta Gelgaudiškio dvaro sodybos oficina (u. k. KVR 25699) yra paminklo statusą turintis nekilnojamojo kultūros paveldo objektas. Oficina priklauso Gelgaudiškio dvaro sodybos kompleksui (u. k. KVR 1013), kurį sudaro 12 nekilnojamojo kultūros paveldo objektų.

Skirsmenumės dvaro palivarko vietovė jau XV a. pabaigoje turėjo Gelgaudiškio pavadinimą. Palivarką su giria tarp Nemuno ir Siesarties 1507 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras padovanojo savo raštininkui didikui Jonui Sapiegai, kuriam teritorija priklausė iki 1585 m. Vėliau Gelgaudiškio dvaras priklausė ne vienai didikų šeima, tačiau esminius pakeitimus teritorijoje padarė 1797 m. dvarą įsigijęs baronas Teodoras von Koidelis. Jis išardė jau susikūrusius kaimus, teritoriją suskirstė palivarkais, statė gamybinius ir kitos paskirties mūrinius ūkio trobesius. Manoma, kad dvaro rūmai su 300 margų ploto parku, šeimos koplyčia bei kapinėmis buvo pastatyti 1842-1846 m. valdant Gustavui Koideliui. Koidelių šeimai dvaras priklausė iki 1890 m. Paskutiniai dvaro sodybą nuo 1898 m. iki 1919 m. valdė Komarų šeima. Jų valdymo metais buvo atlikta rūmų rekonstrukcija, išplėstas parkas. 1919 m. Medardui Komarui pasitraukus į Lenkiją, Gelgaudiškio dvaras buvo išparceliuotas. Dvaro žemes įsigijo Lietuvos moterų globos komitetas ir čia įkūrė vaikų prieglaudą, kuri veikė iki 1941 m. 1927-1930 m. pastatas dalinai rekonstruotas. Vokietijos okupacijos metais rūmuose buvo įsikūręs štabas, vėliau – karo ligoninė. Po karo iki 1961 m. rūmuose veikė vaikų globos namai, o nuo 1966 m. mokykla – internatas.

Oficinos pastatas yra stačiakampio plano, vienos aukšto su pastoge, istorizmo stiliaus. Jo fasadai lakoniški, asimetriški, kiek išraiškingesnės detalės yra profiliuotas karnizas bei dinamikos suteikiantys kontraforsai. Šiuo metu oficinos pastate įsikūręs Gelgaudiškio „Šaltinio“ specialiojo ugdymo centras.

FIXUS Mobilis komanda atliko detalią pastato apžiūrą ir šiuos prevencinės priežiūros darbus: skilusių stogo dangos čerpių pakeitimas naujomis, vandens nuvedimo sistemos išvalymas ir dumblių nuvalymas nuo pastato fasadų.

Žagarės dvaro sodybos vėjo malūnas (Beržų g. 5, Žagariškės) yra nacionalinio reikšmingumo lygmens valstybės saugomas kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 1358), priklausantis Žagarės dvaro sodybos kompleksui. Šis malūnas yra vertingas savo architektūrinėmis savybėmis.

XVIII a. pab. – XIX a. pr. pastatytas malūnas yra vienas iš seniausių Žagarės dvaro sodybos kompleksui priklausančių pastatų bei vienas iš seniausių Lietuvoje pastatytų lauko akmenų mūro kepurinių vėjo malūnų. Tai olandiškas („kepurinis“) vėjo malūnas, kūgio formos, su buvusia apėjimo galerija (tilteliu) cokolinėje dalyje. Keturių aukštų statinys mūrytas iš lauko akmenų ir keraminių plytų, o ant viršaus uždėta sudėtingos daugiabriaunės konstrukcijos kepurė-stogas, galinti sukiotis aplink menamą vertikalią malūno ašį. Malūno kepurės viršūnę puošia kaltinė vėjarodė su įamžinta pastato restauracijos data, o nedideli langeliai ir durys vizualiai palengvina malūno konstrukcijas.

Lietuvoje išpopuliarėjus elektriniams malūnams, 1914 m. malūnas buvo uždarytas. Ilgainiui nenaudojamas statinys liko be stogo, sparnų ir vidaus įrenginių. 1973–1982 m. architektas Vytautas Gabriūnas parengė malūno restauracijos projektą, pritaikant jį kavinei, viešbučiui ir muziejui, tačiau XX a. pab. ir šios funkcijos nunyko. Šiandien malūnas stovi apleistas.

FIXUS Mobilis specialistai atliko detalią pastato apžiūrą ir pašalino savaiminę augmeniją nuo fasadų.

Biržų pilies komplekso Biržų pilies tiltas (Radvilos g. 3, Biržai) yra nacionalinio reikšmingumo paminklas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 22836). Šis statinys yra vertingas savo archeologinėmis bei inžinerinėmis savybėmis.

Biržai pirmą kartą paminėti XVI a. III dešimtmetyje, kaip nedidelis miestelis su 53 miestelėnų kiemais. Miesto reikšmė išaugo, kai 1586 m. Kristupo Mikalojaus Radvilos Perkūno iniciatyva ir fundacija buvo pradėta statyti bastioninė tvirtovė, kurią supo gynybiniai grioviai ir užtvenktas Širvėnos ežeras, o į pilies teritoriją buvo galima patekti tik rytinėje pusėje esančiu lenktu tiltu. Daugiau nei per penkis šimtmečius pilis patyrė visko: Abiejų tautų Respublikos karas su Švedija, švedų tvanas, Šiaurės karas ir kiti mūšiai labai paveikė pilį. Kelis kartus ji buvo rekonstruota bei tvarkyta, taip pat restauruota, dalis – atstatyta.

Labai svarbus inžinerinis ir gynybinis pilies įrenginys buvo 41 m ilgio tiltas per platų apsauginį griovį. Tiltas turėjo ketverius vartus. Jo viršus buvo medinis, turėjo du keltuvus, važiuojamąją dalį ir pėsčiųjų takus. Tiltą laikė aštuonios poros mūrinių aštuoniakampių stulpų. Kaip ir pilis tiltas kelis kart buvo sugriautas, tad XX a. antrojoje pusėje. jie buvo atkurti pagal inžinieriaus Napoleono Kitkausko ir architekto restauratoriaus Evaldo Purlio parengtą projektą, o 2015 m. atliktas kapitalinis tilto remontas. Tilto viršutinės medinės dalys buvo atkurtos pagal atliktą studiją apie išlikusius XVII a. gynybinius įrenginius, todėl prioritetas atiduotas istorinės medžiagos iliustravimui, o ne tilto funkcionalumui. Tilto pagrindinėms sijoms įrengti parinktas netradicinis sprendinys – gelžbetoninė konstrukcija, savo spalva ir paviršiaus faktūra vizualiai primenanti ąžuolo medieną. Atnaujintas tiltas ir toliau tarnauja kaip riba tarp miesto ir tvirtovės.

FIXUS Mobilis specialistai atliko detalią tilto apžiūrą ir šiuos prevencinės priežiūros darbus: žolės nuravėjimas nuo tilto konstrukcijų, plyšio tilto konstrukcijoje užtaisymas restautaciniu skiediniu ir nuolydžio suformavimas, medinių konstrukcijų padengimas specialia chemine priemone, kuri pristabdo augalų atsiradimą.

Pastatas (Dariaus ir Girėno g. 15, Laižuvos mstl., Mažeikių raj.) yra registrinis vietinės reikšmės kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 2411). Objektas yra reikšmingas savo architektūrinėmis savybėmis.

XIX a. 3–4 dešimtmečiais pastatytas pastatas – vienas iš seniausių Laižuvos miestelyje išlikusių prieškario namų. Pastatas dviejų aukštų, kompaktinio stačiakampio plano. Sienos keraminių plytų mūro, su įkomponuotu rizalitu šiaurinėje pastato pusėje. Minimalistiniuose fasaduose naudoti masyvūs reljefiniai karnizai, tarpaukščius ir langus pabrėžiančios išstumtų plytų juostos ir vainikai visu pastato perimetru. Pietinėje pastato pusėje, įkomponuota atminimo lenta „1941 - 1952 / LAIŽUVIŠKIŲ / TREMTINIŲ / ATMINIMUI“ yra svarbi savo istorine verte, primenančia apie ištremtus miestelio gyventojus, o ant tinko juostos dažais užrašyti tekstai mena apie pastate buvusias maitinimo paskirties ir prekybos funkcijas. Šiuo metu pastatas yra negyvenamas.

FIXUS Mobilis specialistai atliko detalią pastato apžiūrą ir šiuos prevencinės priežiūros darbus: stogo dangos sandarinimas, plyšių matuoklio įrengimas ir prie pat pastato augusio medžio kelmo apdorojimas herbicidais.

Priekulės Šv. Antano Paduviečio bažnyčia (Turgaus g. 11, Priekulė) yra regioninio reikšmingumo lygmens kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 31048). Šis pastatas yra vertingas savo architektūrinėmis ir sakralinėmis savybėmis.

Priekulėje katalikų bendruomenė susibūrė Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos, o iki tol miestelyje buvo aktyvi tik evangelikų liuteronų parapija. Ilgą laiką katalikų pamaldos vykdavo įvairiose nuomojamose patalpose, o pamaldas laikydavo iš Klaipėdos atvykę katalikų kunigai. Galiausiai 1936 m. buvo sudarytas Priekulės tikinčiųjų bažnyčios statybos komitetas ir įsigytas žemės sklypas naujosios bažnyčios statybai. Kunigo Nikodemo Petkaus pastangomis 1936–1938 m. pagal žinomo Lietuvos tarpukario laikotarpio inžinieriaus-architekto Vsevolodo Kopylovo projektą buvo pastatyta dabartinė mūrinė bažnyčia.

Priekulės katalikų bažnyčia yra kompaktinio tūrio, stačiakampio plano, su apside ir prie jos iš abiejų pusių priglaustomis zakristijomis pietinėje dalyje ir kvadratinio plano bokštu šiaurinėje. Bažnyčios, bokšto ir zakristijų stogai yra dengti skarda, o apsidės dvišlaitis, pereinantis į kūgio formą stogas – raudono molio čerpėmis. Bažnyčios interjeras yra paprastas ir jaukus, jame dominuoja švelnios ir šviesios spalvos. Rami interjero spalvinė paletė išryškina presbiterijoje įrengtą puošnų negotikinio stiliaus medinį altorių su italų dailininko Rosini tapytu Jėzaus nukryžiavimą vaizduojančiu paveikslu ir statulomis. Ši bažnyčia jau daugiau negu 80 metų yra sakrali erdvė, kuri įvairiomis progomis suburia aktyvią Priekulės Šv. Antano Paduviečio parapijos bendruomenę.

FIXUS Mobilis specialistai atliko detalią bažnyčios apžiūrą ir šiuos prevencinės priežiūros darbus: stogo dangos sandarinimas, lietaus nuvedimo sistemos išvalymas ir užsandarinimas.

Dubingių senosios Šv. Jurgio bažnyčios varpinė (u. k. 32797) ir šventoriaus tvora su vartais (u. k. 32798) – du į kultūros vertybių registrą įrašyti senosios bažnyčios šventoriaus statiniai, išlikę iki mūsų dienų. Dubingių bažnyčios istorija ilga ir permaininga – pirmoji bažnyčia čia pastatyta dar Vytauto laikais – XV a. Prieš paskutinė, viena seniausių Lietuvoje medinių bažnyčių, stovėjusi nuo XVII a. IV ketvirčio, rekonstruota 1800 m., sudegė 1954 m. gegužės 24 d. Po ketverių metų kilęs dar vienas gaisras sudegino ir seną medinę kapinių koplyčią, kurioje, sudegus bažnyčiai, buvo įrengti maldos namai. XXI a. 2 deš. padedant mecenatams, senosios bažnyčios vietoje iškilo nauja, šiuolaikiškos architektūros bažnyčia (archit. K. Pempė).

Tašytų akmenų mūro tvora juosia visą šventoriaus perimetrą, vakarinėje jos pusėje įrengti varteliai, vedantys į Dubingių miestelio kapines, rytinėje pusėje – vartai. Autentiška vartų kompozicija neišlikusi, vartų kolonas jungusi mūrinė arkinė sąrama kito, o dabar yra visai prarasta.

FIXUS Mobilis specialistai atliko detalią tvoros apžiūrą ir šiuos prevencinės priežiūros darbus: išgriuvusios tvoros dalies atstatymas, biopažaidos nuvalymas.

Pirmoji medinė bažnyčia Anykščiuose pastatyta jau XV a. antroje pusėje. Bėgant amžiams pastatas porą kartų degė ir vėl buvo atstatytas, kol XVIII a. viduryje atsirado mūrinė vienbokštė bažnyčia, o XIX a. – ir varpinė šalia jos. XIX a. pabaigoje išaugus parapijiečių skaičiui, planuota bažnyčią didinti, tačiau kol buvo gautas leidimas, nuspręsta pastatą statyti iš naujo. Taip pagal architekto Nikolajaus Andrejevo projektą 1909 m. iškilo dabartinė Anykščių Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia, o senoji varpinė buvo nugriauta. Bažnyčia statyta parapijiečių lėšomis: anykštėnai patys degė plytas, vežė statybines medžiagas, iš Latvijos gabeno geležį, rinko aukas. Pirmojo pasaulinio karo metu vokiečių susprogdintos bokštų viršūnės, kurios kartu su sudegusiu altoriumi atstatytos po 1928 m. gaisro, rekonstrukcijos metu. Bokštai atstatyti kiek žemesni ir ne tokie puošnūs.

Anykščių Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios šventoriaus tvora su vartais ir Kryžiaus kelio koplytėlėmis (u. k. KVR 32804) – viena iš bažnyčios komplekso (u. k. KVR 32801) dalių. Šventoriaus tvora su koplytėlėmis statyta 1899–1909 m. Pietryčių (fasadinė) tvoros dalis yra plytų mūro, likusiu perimetru – akmenų mūro tvora su įterptomis 14 plytų mūro dvišlaičių koplytėlių, kuriose buvo Kryžiaus kelio stočių paveikslai, o 1982-1988 metais dailininkas Rimas Idzelis sukūrė dažyto medžio stacijas – Kryžiaus kelio stotis.

FIXUS Mobilis specialistai atliko detalią tvoros apžiūrą ir šiuos prevencinės priežiūros darbus: tvoros viršaus betono plyšių užtaisymas skiediniu, tvoros kryžiaus kelio koplytįlių stogo dangos užsandarinimas.

Pirmoji medinė bažnyčia Anykščiuose pastatyta jau XV a. antroje pusėje. Bėgant amžiams pastatas porą kartų degė ir vėl buvo atstatytas, kol XVIII a. viduryje atsirado mūrinė vienbokštė bažnyčia, o XIX a. – ir varpinė šalia jos. XIX a. pabaigoje išaugus parapijiečių skaičiui, planuota bažnyčią didinti, tačiau kol buvo gautas leidimas, nuspręsta pastatą statyti iš naujo. Taip pagal architekto Nikolajaus Andrejevo projektą 1909 m. iškilo dabartinė Anykščių Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia, o senoji varpinė buvo nugriauta. Bažnyčia statyta parapijiečių lėšomis: anykštėnai patys degė plytas, vežė statybines medžiagas, iš Latvijos gabeno geležį, rinko aukas. Pirmojo pasaulinio karo metu vokiečių susprogdintos bokštų viršūnės, kurios kartu su sudegusiu altoriumi atstatytos po 1928 m. gaisro, rekonstrukcijos metu. Bokštai atstatyti kiek žemesni ir ne tokie puošnūs.

Anykščių Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios šventoriaus sandėlis (u. k. KVR 32803) – viena iš bažnyčios komplekso (u. k. KVR 32801) dalių. Jis statytas XIX a. pradžioje, dar šalia senosios bažnyčios. Sandėlis įkomponuotas šiauriniame šventoriaus tvoros kampe, apvalaus plano, stogas lėkšto kūgio formos. Ankščiau patalpa atliko šarvojimo erdvės funkciją, joje buvo laikomi mirusieji, vėliau erdvė naudota malkoms laikyti, dabar atlieka sandėlio funkciją.

FIXUS Mobilis specialistai atliko detalią pastato apžiūrą ir šiuos prevencinės priežiūros darbus: stogo dangos užsandarinimas, pažeistos stogo konstrukcijos sutvirtinimas.

Pastatas, dar kitaip vadinamas „Vergų bokštu“ (Ąžuolo g. 6, Stelmužės k. Zarasų raj.), yra nacionalinio reikšmingumo valstybės saugomas nekilnojamasis kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 15876), priklausantis Stelmužės dvaro sodybos kompleksui. Šis statinys yra vertingas savo architektūrinėmis savybėmis.

Stelmužės dvaro sodyba pirmą kartą paminėta 1533 m., kada Livonijos krašto magistras Volteris fon Pletenbergas už ilgametę tarnybą ir ištikimybę Daugpilio pilies kapitonui Heinrichui fon Berkenui suteikė leno teisę valdyti Stelmužės dvarą. XVIII a. sodybos kompleksas atiteko Fiolkersambų giminei, kuriai valdant dvaras klestėjo, o nuo XIX a. pradžios komplekso nuosavybė keliavo iš rankų į rankas: dvaras priklausė Valujevų, Nikolajevičių, Hanų, Repšių giminės atstovams.

XVIII a. pastatytas skelto akmens mūro su tamsių akmenukų skalda bokštas kompaktiškas, kvadrato plano. Fasadai neapkrauti dekoru, langų ir durų angos išryškintos raudonų keraminių plytų mūru, o tinkuotas ir baltai dažytas karnizas kontrastuoja su akmens mūru. Kokia buvo pastato paskirtis, iki šiol nėra aišku. Tikėtina, kad patalpos buvo naudojamos produktams sandėliuoti ir šaldyti, tačiau sklandančios legendos byloja, kad šiame bokšte Valujevai, kurie garsėjo savo žiaurumu, kalindavo ir bausdavo prasikaltusius baudžiauninkus, todėl bokštas tarnavo kaip kalėjimas.

1986 m. bokštas buvo restauruotas. Nors šiuo metu pastatas tuščias, bokšto naujieji šeimininkai pradeda pastato prikėlimo iš užmaršties bei įveiklinimo etapą.

FIXUS Mobilis specialistai atliko detalią pastato apžiūrą ir šiuos prevencinės priežiūros darbus: šikšnosparnių ekskrementų sluoksnio išvalymas iš bokšto vidaus, atšokusių stogo dangos lakštų pritvirtinimas, rūdžių pažeistų vietų nuvalymas ir padengimas šalto cinko sluoksniu.

1932 m. pastatyta Joniškio „Aušros“ gimnazija (u. k. KVR 32497) yra nekilnojamo kultūros paveldo objektas. Mokykla įsteigta 1919 m. Stanislovo Goeso padovanotame 2,2 ha sklype. Iš pradžių buvusi kerturklasė progimnazija, 1933 m. ji peraugo į gimnaziją. 1949 m. gimnazija perorganizuota į vidurinę mokyklą, o 1999 m. mokyklai vėl suteiktas gimnazijos statusas.

Į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą įtraukta Joniškio „Aušros“ gimnazijos pastato dalis yra L raidės formos, centrinė ir rytinė pastato dalys 3 aukštų, pietinė – 2. Dėl rytinėje pastato dalyje pristatyto trečio aukšto parastas fasadų simetriškumas, patys fasadai lakoniški, atviro plytų mūro, išraiškos jiems suteikia per visą pastato aukštį išmūryti piliastrai.

FIXUS Mobilis specialistai atliko detalią pastato apžiūrą ir šiuos prevencinės priežiūros darbus: pietvakarių korpuso stogo kampo vandens nuvedimo į įlają apskardinimo fragmento sutvarkymas, skardos lakšto pritvirtinimas pietrytiniame stogo šlaite.

Žemosios Panemunės Šv. Vincento Pauliečio bažnyčia (Bažnyčios g. 3, Žemoji Panemunė) yra regioninio reikšmingumo lygmens valstybės saugomas kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 21732), priklausantis Žemosios Panemunės Šv. Vincento Pauliečio bažnyčios pastatų kompleksui. Šis pastatas yra vertingas savo architektūrinėmis, dailės bei sakralinėmis savybėmis.

Pirmoji Žemosios Panemunės medinė bažnyčia stovėjo Nemuno slėnyje, kurį dažnai užliedavo potvyniai, o galiausiai 1829 m. toks potvynis koplyčią sugriovė. Kol Žemojoje Panemunėje nebuvo bažnyčios, aplinkinių miestelių gyventojai melstis vykdavo į laikinus maldos namus Palubiuose bei Patašiuose. Siekdamas išspręsti šį nepatogumą, XIX a. 8 dešimtmetyje kunigas J. Marma organizavo bažnyčios statybą nebe Nemuno slėnyje, o ant aukštos kalvos. Iki mūsų dienų išlikusi bažnyčia statyta 1877–1878 m.. Šio pastato statybai buvo panaudotos Tiškevičių giminės fundacijos, tuometinės Žemosios Panemunės dvaro savininkės Jadvygos Fergisaitės-Zanienės bei parapijiečių skirtas lėšos.

Pastatas halinis, trinavis, ištęsto stačiakampio plano su vienu centriniu trijų tarpsnių bokštu bažnyčios priekyje. Pastato fasadai neapkrauti, puošti santūriais geometrinių formų elementais, tačiau fasadų dekoratyvumas pabrėžiamas nedidelėmis detalėmis bei spalva: baltai dažyti fasadai ir dekoratyvūs elementai (piliastrai, reljefiniai karnizai, nišos ir pan.) kontrastuoja su arkų formos, tamsiais kaltinio metalo langų rėmais bei natūralios medienos žaliuzėmis ir pusarkėmis. Nuo pat XIX a. bažnyčioje nebuvo atlikta didelių pakeitimų, tad jos viduje ir išorėje yra išlikę daug autentiškų vertingų elementų: medinės durys su kalvio darbo vyriais ir rankenomis, nedideli mediniai langai, geometrinėmis formomis puoštas vargonų choras, mediniai pilioriai ant mūrinių pjedestalų, sujungti tinkuotais plytų mūro archivoltais ir kt. Dekoratyvūs elementai, sakralinės ir dailės vertybės bažnyčiai suteikia puošnumo ir didingumo, kuris labai kontrastuoja su paprastais fasadais ir jų saikinga puošyba, todėl įeinant į bažnyčią sukuriamas nuostabos ir netikėtumo efektas.

FIXUS Mobilis specialistai atliko detalią pastato apžiūrą ir valdytojui pateikė pastato būklės ataskaitą bei rekomendacijas.

Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios ir marijonų vienuolyno statinių komplekso Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia (Bažnyčios g. 46, Marijampolė) yra regioninio reikšmingumo lygmens, valstybės saugomas kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 17382). Šis pastatas yra vertingas savo architektūrinėmis, dailės, istorinėmis, memorialinėmis ir sakralinėmis savybėmis.

Prienų seniūnė grafienė Pranciška Butlerienė 1758 m. į kraštą prie Šešupės upės pakvietė atvykti ir jame įsikurti Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo kunigų marijonų vienuoliją ir dabartinio vienuolyno statinių komplekso vietoje pastatė vienuoliams medinę bažnyčią ir vienuolyną. Atvykę marijonai šiame krašte įsišaknijo labai greitai, kadangi daug vienuolių buvo kilę iš artimų apylinkių ir su parapijiečiais bendravo jiems pažįstama lietuvių kalba. Marijonų įsikūrimo reikšmę šiam kraštui patvirtina tai, kad netgi pats miestelis, prie kurio buvo įkurtas vienuolynas, savo šiandieninį Marijampolės pavadinimą įgavo nuo marijonų Globėjos Švč. Mergelės Marijos. 1809 m. grafienės pastatyta bažnyčia sudegė, o 1818 metais marijonų kunigas Mykolas Pietaris inicijavo naujos mūrinės bažnyčios statybas.

Naujosios bažnyčios statybos buvo baigtos 1824 metais, tačiau bažnyčia greitai pasidarė per ankšta, todėl bėgant metams maldos namai buvo daugybę kartų rekonstruoti ir išplėsti: 1830-1902 m. buvo pristatyta presbiterija su dviem zakristijomis, prailginta bažnyčios centrinė nava, pastatytas koridorius, jungiantis bažnyčią su vienuolynu, šoninės koplyčios ir du bokštai. Bažnyčia po visų pokyčių įgavo simetrišką kryžiaus planą, tačiau 1939 m. transepto ir presbiterijos kampe buvo pastatytas nesimetriškas žemas prieangis.

Šiandieninė klasicistinių ir neobarokinių formų bažnyčia yra kryžiaus plano, su stačiakampe apside ir dviem bokštais rytinėje pusėje. Dvišlaičiai bažnyčios stogai dengti dažytos cinkuotos skardos lakštais. Maldos namų šoniniai fasadai gana santūrūs, o pagrindinis – puošnus ir didingas. Simetriškos kompozicijos pagrindinio fasado plokštumai iškilumo ir didingumo suteikia portalas su įgilintu prieangiu bei skirtingų formų ir dydžių nišų, lipdybinio dekoro elementų gausa. Pagrindinio fasado akcentas – frontono nišoje stovinti marijonų Globėjos Nekalto Prasidėjimo Švč. Mergelės Marijos skulptūra. Iki mūsų dienų puikiai išlikusi ir kruopščiai puoselėjama Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia liudija Marijampolės miesto ištakas, raidą ir toliau sėkmingai atlieka autentišką savo funkciją – suburia Šv. Mykolo arkangelo parapijos bendruomenę.

FIXUS Mobilis specialistai atliko detalią bažnyčios apžiūrą ir šiuos prevencinės priežiūros darbus: sąlajų prie bokšto išvalymas, pažeisto lango rėmo sutvirtinimas ir trūkstamo stiklo įstatymas, laikino liuko rėmo įrengimas.

Svirnų I dvaro sodybos svirnas (u. k. KVR 32843) – viena iš Svirnų I dvaro sodybos komplekso (u. k. KVR 68) dalių. Pati dvaro sodyba kūrėsi XIX a. pirmojoje pusėje, pokariu naudota kolūkio reikalams.

Svirnas stačiakampio plano, vieno aukšto su pastoge, dvišlaičiu stogu. Kadangi pastato pirminė paskirtis ūkinė, jo architektūra lakoniška, puošybos elementų fasaduose nėra. Matomi tik statybos laikotarpiui būdingi bruožai: profiliuoti mūriniai karnizai, tinko apdaila, simetriška fasadų kompozicija.

FIXUS Mobilis specialistai atliko detalią pastato apžiūrą ir šiuos prevencinės priežiūros darbus: prie pat svirno augančio medžio šakų apgenėjimas, stogo dangos sandarinimas, pietinio fasado vėjalentės pritvirtinimas.

Svirnų I dvaro sodybos rūmai (u. k. KVR 32842) – pagrindinis iš Svirnų I dvaro sodybos komplekso (u. k. KVR 68) pastatas. Pati dvaro sodyba kūrėsi XIX a. pirmojoje pusėje, pokariu ir iki pat 1992 m. naudota kolūkio reikalams, vėliau apleista. 2006 m. sudegė rūmų vidus, iš pastato liko tik plytų mūro sienos konstrukcija ir dalis perdangų. Šiuo metu pastatas turi naują šeimininką, kuris planuoja jį sutvarkyti.
Rūmai stačiakampio plano, vieno aukšto su cokoliniu aukštu ir pastoge. Rūmų fasaduose galima įžvelgti išlikusių klasicizmo architektūrai būdingų fragmentų: tinko apdailą, simetrinę, ašinę langų bei durų išdėstymo kompoziciją, profiliuotus mūrinius karnizus.

FIXUS Mobilis atliko detalią pastato apžiūrą ir laikinai metalinėmis templėmis suveržė pastato kampus, kad neišsiskėstų ir nenugriūtų sienos.

Vilkaviškio spirito fabriko statinių komplekso administracinis pastatas (u. k. KVR 23562) priklauso Vilkaviškio spirito fabriko statinių kompleksui (u. k. KVR 23557), kurį sudaro septyni statiniai: sarginės pastatas, vartai, gamybinis pastatas, ūkinis pastatas su kaminu, ūkinis pastatas, administracinis pastatas ir namas. Kompleksas statytas XX a. 1-4 dešimtmečiais, administracinis pastatas – 1920 m.

Administracinis pastatas yra istorizmo (plytų architektūros) stiliaus, stačiakampio plano, dviejų aukštų. Fasadus horizontaliai sudalina geltonų plytų eilės , dekoratyvūs plytų mūro karnizai, traukos. Langų ir durų mūro sąramos bei sandrikai paryškinti gelsvų plytų mūru. Gatvės fasadas puošnesnis – šonuose fasado plokštumą pagyvina rizalitai ir virš jų esantys dekoratyviniai atikai, o centrinės dalies rizalitas užbaigtas trikampiu frontonu.

FIXUS Mobilis specialistai atliko detalią pastato apžiūrą ir šiuos prevencinės priežiūros darbus: stogo dangos sandarinimas, laikinas frontono ir kamino mūro sutvirtinimas, savaiminės augmenijos pašalinimas nuo pastato.

Pastatas (Upytės g. 3, Joniškis) yra registrinis nekilnojamojo kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 2246), kuris patenka į Joniškio miesto istorinę dalį. Tai XX a. pr. istorizmo laikotarpio, vadinamojo „plytų stiliaus”, pastatas. Namas dviaukštis, kompaktinio stačiakampio plano, dvišlaičiu stogu, su pristatytu priestatu šiaurės rytų pusėje. Sienos raudonų keraminių plytų mūro, cokolis akmens mūro su išlyginamąja plytų juosta. Langų ir durų angos mažai išreikštos arkinės, visu pastato perimetru naudoti įvairūs reljefiniai karnizai, pagrindiniame fasade langus pabrėžia iškištų plytų juostos, o fasadus puošia profiliuotų plytų sandrikai, langų ir durų apvadai, piliastrai ir kiti elementai. Be to, viename bute yra išlikę ir autentiški mediniai langai.

Pastatas yra vienas iš nedaugelio Joniškio mieste išlikusių istorinių pastatų, formuojančių miesto viešosios erdvės (turgaus aikštės) užstatymą.

FIXUS Mobilis specialistai atliko detalią pastato apžiūrą ir šiuos prevencinės priežiūros darbus: kopėčių ir palaidų parapeto plytų nukėlimas nuo stogo, stogo dangos sandarinimas, vandens nuvedimo sistemos išvalymas, lietlovių ir lietvamzdžių atstatymas, trūkstamų vandens nuvedimo sistemos elementų įrengimas, savaiminės augmenijos pašalinimas iššalia pastato esančio praėjimo, ertmių į pastogę užtaisymas tinkliuku, palangės atstatymas į vietą, plyšių matuoklio įrengimas.

Antanavo dvaro sodybos koplyčia (u. k. KVR 1366) yra viena iš trijų išlikusių didžiųjų daugiakampių koplyčių Lietuvoje. XVIII a. pabaigoje ją pastatė Antanavo dvaro savininkas, Antanavo seniūnas, Vitebskio vaivada Jonas Antanas Chrapovickis. XIX a. pirmojoje pusėje Antanavo dvaro savininku tapo dvarininkai Šabunevičiai. XIX a. viduryje remontuotas koplyčios vidus. Pokario metais koplyčia atiduota bendruomenėms poreikiams ir joje įrengti maldos namai, kuriuose mišios buvo laikomos iki 1962 m. Vėliau koplyčia atiduota Antanavo spirito gamyklai. Paskutinės mišios koplyčioje buvo laikytos 1963 m., iki kol koplyčioje būti tapo pavojinga dėl avarinės būklės. Netrukus koplyčia buvo visai apleista, įgriuvo jos stogas ir spirito gamyklos buvo nurašyta kaip nenaudojamas turtas. Taip ji prastovėjo apie 40 m.. 2007-2010 m. vyko koplyčios restauravimo darbai. Dabar koplyčioje vėl laikomos mišios, rūsyje įrengtas muziejus, patalpos naudojamos ir parodų ekspozicijoms.

Antanavo koplyčios architektūroje atsispindi liaudiškos sakralinės statybos tradicijos. Pagrindinis koplyčios tūris šešiakampio plano, iš šonų priglaustos dvi zakristijos, stogas piramidinio plano, jo viršūnę puošia šešiakampis bokštelis su svogūno formos kupolu. Koplyčios konstrukcija medinių sienojų, rūsys – plytų mūro. Interjere, presbiterijoje išlikę kelios sienų dailylentės su tapyto dekoro fragmentais. Išorė paprasta, be apdailos, tik mediniai karnizai profiliuoti.

FIXUS Mobilis specialistai atliko detalią koplyčios apžiūrą ir šiuos prevencinės priežiūros darbus: atšokusios lubų dailylentės pritvirtinimas, samanų nuo stogo dangos nuvalymas ir plyšio tarp skiedrų užtaisymas, medinių žaliuzių įrengimas atvirose rūsio angose.

Kauno jėzuitų vienuolyno komplekso Perkūno namas (Aleksoto g. 6, Kaunas) yra nacionalinio reikšmingumo lygmens paminklas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 816). Šis pastatas yra vertingas savo architektūrinėmis ir istorinėmis savybėmis.

Puošnus mūrinis gotikinio stiliaus pastatas buvo pastatytas XV a. pabaigoje. Pastato pirminė paskirtis XIX-XX a. buvo tapusi aštrių mokslinių diskusijų tema – 1818 m. pastato sienoje rasta skulptūrėlė, kuri galimai simbolizavo pagonių dievą Perkūną, sudarė prielaidą manyti, kad pastatas yra buvusi pagonių šventovė (tai ir suteikė pastatui šiandieninį pavadinimą). Vėliau iškelta versija, kad pastatas buvo Hanzos pirklių kontora. Vis dėlto, naujausi istoriniai tyrimai atskleidė, kad pirminė pastato paskirtis buvo gyvenamoji: pirmasis pastato savininkas ir statytojas nėra žinomas, o antrasis namo savininkas – lietuvių pirklys S. Dulkė. Pirkliui pardavus namą, jo savininkai nuolat keitėsi iki 1670 m., kai namas atiteko jėzuitų ordinui. Jėzuitai namą rekonstravo ir pritaikė koplyčiai – darbų metu buvo išgriautos namo vidinės sienos ir perdanga, įrengti rūsių cilindriniai skliautai. 1722 m. namas atiduotas kolegijai, o vėliau, laikui bėgant, naudotas kaip sandėlis, pritaikytas teatrui, gyvenamosioms patalpoms, kol galiausiai, 1923 m., pastatas buvo gražintas ir iki šių dienų priklauso jėzuitams.

Keičiantis namo savininkams ir paskirčiai, pastatas patyrė daugybę rekonstrukcijų, tačiau didžiausi pokyčiai įvyko cariniu laikotarpiu, kuomet 1850 m. rekonstrukcijos metu buvo grubiai nukapoti dekoratyviniai fasadų elementai, sienose iškirstos stačiakampės langų angos, nugriautas vakarinio fasado frontonas, visi fasadai nutinkuoti Nepaliestas išliko tik rytinio fasado frontonas. Gotikinė pastato architektūrinė išraiška buvo atkurta tik 1968 m. pastatą restauravus pagal architektės D. Zareckienės projektą. Vėliausi pastato tvarkybos darbai buvo atlikti 2009, 2016, 2018 ir 2021 m., jų projektų vadovė – architektė A. Prikockienė.

Atviro raudonų plytų mūro pastatas yra stačiakampio plano, dviejų aukštų, su pastoge ir rūsiu, dengtas dvišlaičiu lovinių molinių čerpių stogu. Išskirtinis pastato pagrindinis fasadas – jo asimetrišką kompoziciją kuria laisvai išdėstyti langai ir iškilęs stačiakampis erkeris, o sienos viršų juosiantis platus frizas atskiria apatinę fasado dalį nuo jo viršų vainikuojančio puošnaus simetriškos kompozicijos frontono. Likę pastato fasadai gana santūrūs, jų kompoziciją nulėmė funkciniai poreikiai. Šiandien pastatas yra prižiūrimas ir puoselėjamas, jame vyksta įvairios edukacinės ir kultūrinės veiklos, yra įrengta ekspozicija, pasakojanti lankytojams apie turtingą šio unikalaus gotikos grynuolio architektūrą ir istoriją.

FIXUS Mobilis specialistai atliko detalią pastato apžiūrą ir šiuos prevencinės priežiūros darbus: vandens nuvedimo sistemos išvalymas, geometrijos atstatymas ir sandarinimas, laiptų aikštelės nuvalymas nuo savaiminės augmenijos, laikinos nuolajos ties sienos atpraila įrengimas.

Ilguvos dvaro sodybos ir Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios statinių komplekso kluonas (Ilguvos k., Šakių raj.) yra valstybės saugomas regioninės reikšmės kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 29480). Objektas yra reikšmingas savo architektūrinėmis savybėmis.

Ilguvos dvaras pirmą kartą paminėtas 1583 metais Žemaičių teismų knygose, kuriose jis įvardytas kaip „Karališkasis Panykių dvaras“. Šį pavadinimą dvaras gavo dėl netoliese tekančios Nykos upės. Praėjus beveik dviem šimtams metų iš Antano Prialgausko už skolas dvarą įsigijo Veliuonos klebonas, prelatas Viktoras Grincevičius-Ilgauskas. Čia jis įkūrė vasaros rezidenciją ir nuo to laiko vietovė įgavo Ilguvos vardą. 1794 m. Ilguva tapo savarankiška parapija, dvaras buvo perduotas prelato brolio Pranciškaus sūnui Jonui Grincevičiui, karaliaus Stanislovo Augusto dvaro šambelionui. XVIII a. pab. jis pastatė ir medinius dvaro rūmus. Dvaras ir jam priklausantys pastatai buvo perduodami iš kartos į kartą Grincevičių giminės palikuonims.
XIX a. pab. dvarą valdė Ona Grincevičiūtė su savo vyru, žymiu smuiko vunderkindu ir kompozitoriumi Emiliu Mlynarskiu, kuris dėka Ilguvos išgarsėjo: XIX a. pab. – XX a. pr. dvaras tapo kultūros centru, kuriame lankėsi įvairūs dailininkai, muzikantai, autoriai, istorikai, profesoriai ir kiti to meto garsūs žmonės. 1940 m. Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, dvaro žemė ir pastatai buvo nacionalizuoti. Visi kultūrinę vertę turintys daiktai buvo išvežti, o pastatai perduoti senelių prieglaudai, kuri vėliau tapo psichoneurologiniu internatu, po kurio laiko pertvarkytu į pensionatą – socialinės globos namus, kurie yra išlikę iki šių dienų. Pastatai, kuriais pensionatas nesinaudojo, buvo grąžinti buvusių savininkų palikuonei.

XIX a. II pr. pastatytas kluonas – ūkinės paskirties statinys, kuriame buvo laikomi ir kuliami nupjauti javai. Pastatas stačiakampio plano, kompaktinio tūrio, vieno aukšto, jo konstruktyvas – tinkuoti raudonų keraminių plytų mūro stulpai, tarp kurių esančios atkarpos užpildytos mediniais tašytais rąstais. Laikui bėgant pastato išvaizda ir paskirtis nelabai pakito, tad išorėje yra išlikę daug vertingų autentiškų elementų: durys ir vartai su kalvio darbo vyriais, nedideli mediniai langai. Šiuo metu pastatas naudojamas kaip sandėlis.

FIXUS Mobilis specialistai atliko detalią pastato apžiūrą ir šiuos prevencinės priežiūros darbus: nebenaudojamo žaibolaidžio demontavimas, stogo dangos sandarinimas, trūkstamų stygų stogo konstrukcijoje įrengimas.

Traupio Šv. Onos bažnyčia (Nevėžio g. 9A, Traupio mstl., Anykščių raj.) yra registrinis regioninės reikšmės kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 17234), priklausantis Traupio Šv. Onos bažnyčios statinių kompleksui. Objektas yra reikšmingas savo architektūrinėmis, dailės bei sakralinėmis savybėmis.

XVI a. pradžioje Traupio dvaro savininkų iniciatyva buvo pastatyta pirmoji medinė miestelio bažnyčia, kurią 1730 pakeitė antroji, taip pat medinė, o 1887 metais buvo gautas leidimas statyti trečiąją – mūrinę bažnyčią, kuri buvo užbaigta 1892 metais.

Pastatas trinavis, ištęsto stačiakampio plano su vienu centriniu trijų tarpsnių bokštu bažnyčios priekyje. Pastato fasadai neapkrauti, puošti santūriais geometrinių formų elementais, tačiau baltai dažyti dekoratyvūs elementai (piliastrai, reljefiniai ir daryti karnizai, rustai ir pan.) išryškina pastato charakterį. Nors bažnyčia buvo kelis kartus atnaujinta, jos viduje ir išorėje yra išlikę daug autentiškų vertingų elementų: medinės durys su kalvio darbo vyriais ir rankenomis, apvalūs mediniai langai, mūriniai pilioriai, sujungti arkada, presbiterijų langų vitražai bei daugybė šventųjų paveikslų ir skulptūrų, kurie bažnyčiai suteikia puošnumo ir didingumo, kontrastuojančio su paprastais fasadais ir jų saikinga puošyba, todėl įeinant į bažnyčią sukuriamas nuostabos ir netikėtumo efektas.

FIXUS Mobilis specialistai atliko detalią bažnyčios apžiūrą ir šiuos prevencinės priežiūros darbus: stogo dangos sandarinimas, vandens nuvedimo sistemos valymas, bokšto langelių stiklų įstatymas ir rėmų sandarinimas, samanų ir žolių nuo laiptų nuvalymas.

Andrioniškio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios statinių komplekso Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia (Bažnyčios g. 2, Andrioniškis) yra regioninio reikšmingumo lygmens kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 17235). Šis pastatas yra vertingas savo architektūrinėmis, dailės, inžinerinėmis ir sakralinėmis savybėmis.

Dabartinė Andrioniškio bažnyčia yra jau tretieji šioje vietoje stovintys maldos namai. Pirmąją Andrioniškio bažnyčią 1726 m. pastatė kunigaikščiai Čartoriskiai. Šiai sunykus, jos vietoje 1790 m. Penionų dvaro savininkas pastatė naujus medinius maldos namus, kurie XX a. pradžioje buvo išardyti ir perkelti į Juostininkų kaimo kapines, kuriose tebestovi ir šiandien. 1933 m. naujos mūrinės bažnyčios statybas inicijavo ir savo lėšomis fundavo statybos inžinierius, vienas iš gelžbetonio konstrukcijų projektavimo ir statybos Lietuvoje pradininkų, Pranas Markūnas (šis Lietuvai nusipelnęs inžinierius buvo gimęs Andrioniškio valsčiuje ir po mirties palaidotas Andrioniškio kapinėse, o ant jo kapo paminklo yra iškaltas Andrioniškio bažnyčios vaizdas). Bažnyčios projektą parengė architektas Vaclovas Michnevičius ir netrukus, tais pačiais 1933 m., buvo pradėtos naujosios bažnyčios statybos, prie kurių daug prisidėjo ir Andrioniškio bendruomenė. Statybos buvo baigtos 1937 m. Įdomu tai, kad ant bažnyčios pagrindinio fasado esančiame užraše yra įamžinta 1935 m. data, tačiau istoriniai šaltiniai byloja, kad ši data žymi dar statomos bažnyčios pašventinimą, o ne statybos darbų užbaigimą.

Naujoji Andrioniškio bažnyčia – vienanavė, stačiakampio plano, su penkiakampio plano apside bei dvejomis zakristijomis rytinėje dalyje ir bokštu vakarinėje. Išskirtinis bažnyčios architektūros bruožas – plytų mūro ir taisyklingos stačiakampės formos aptašytų akmens blokų mūro sienos. Toks sienų mūro akmenų apdirbimo būdas Lietuvoje pradėjo plisti tik XIX a. pab. – XX a. pradžioje, todėl savo laiku tai buvo inovatyvus sprendimas. Inovatyvumas ir išradingumas pasireiškia ir kituose bažnyčios konstrukcijos elementuose: masyvi bokšto konstrukcija yra įrengta iš gelžbetonio, pastate yra net trijų skirtingų tipų gelžbetoninės perdangos – itin unikali puscilindrininė centrinės navos gelžbetonio perdanga su briaunuota plokščia centrine dalimi. Bažnyčios interjere šios griežtos, to meto inžinerinį išradingumą demonstruojančios gelžbetonio konstrukcijų formos persipina su švelnaus ir šviesaus kolorito interjero spalviniu sprendimu bei ant sienų ir lubų tapytu liaudies motyvų turinčiu dekoru. Išskirtiniai ir XXI a. pradžioje bažnyčioje įrengti vitražai, kurios kūrė ne tik Lietuvos, o ir užsienio menininkai.

FIXUS Mobilis specialistai atliko detalią bažnyčios apžiūrą ir šiuos prevencinės priežiūros darbus: apskardinimų nuvalymas ir jungčių su viršstoginiais elementais užsandarinimas, vandens nuvedimo sistemos geometrijos koregavimas ir sandarinimas, laikinas bokšto perdangos sijos sustiprinimas mediniais antdėklais, akmenų mūro sienų plyšių užtaisymas restauraciniu skiediniu.

Andrioniškio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios statinių komplekso tvora ir vartai (Bažnyčios g. 2, Andrioniškis) yra regioninio reikšmingumo lygmens kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 46608). Šis statinys yra vertingas savo architektūrinėmis ir dailės savybėmis.

Pirmąją Andrioniškio bažnyčią 1726 m. pastatė kunigaikščiai Čartoriskiai. Šiai sunykus, jos vietoje 1790 m. Penionų dvaro savininkas pastatė naujus medinius maldos namus. Vėliau, XIX a. pabaigoje, buvo pastatyta mūrinė šventorių juosianti tvora. 1925 m. inventoriuje minima, kad tvoroje buvę 4 vartai: didieji nuo turgaus – geležiniai, suveriami ir trys mažesni, visi mediniai: vieni į kleboniją, kiti į špitolę ir treti iš šventoriaus galo. XX a. pradžioje senoji medinė bažnyčia buvo išardyta ir perkelta į Juostininkų kaimo kapines (kuriose tebestovi ir šiandien), tačiau tvora su šventoriaus vartais išliko nepaliesti. Naujosios mūrinės bažnyčios statybos, inicijuotos ir funduotos statybos inžinierius, vieno iš gelžbetonio konstrukcijų projektavimo ir statybos Lietuvoje pradininkų, Prano Markūno, buvo pradėtos 1933 m. ir baigtos 1937 m. Greta naujosios bažnyčios išliko ir iki mūsų dienų tebestovi senoji mūrinė tvora ir šventoriaus vartai.

Bažnyčios šventorių perimetru juosiančios akmens riedulių mūro tvoros pagrindinis akcentas yra vakarinėje jos dalyje stovintys vartai. Vartų simetrišką kompoziciją kuria du kvadratinio skerspjūvio atviro keraminių plytų ir akmens mūro stulpai, sujungti segmentine keraminių plytų mūro sąrama. Vartų viršutinėje dalyje yra trys trapeciniai plastiško silueto bokšteliai, kurių įstiklintose nišose stovi medinės šventųjų skulptūros. Bokštelius vainikuoja metaliniai ornamentuoti kryžiai. Šiandien bažnyčios komplekso tvora ir šventoriaus vartai pasakoja apie katalikų maldos namų raidą Andrioniškio kaime.

FIXUS Mobilis specialistai atliko detalią statinio apžiūrą ir šiuos prevencinės priežiūros darbus: sąnašų sluoksnio nuo mūro nuvalymas, laikino apsauginio sluoksnio, saugančio vartų mūrą, suformavimas, labiausiai pažeistų mūro vietų atstatymas, labiausiai pažeistų mūro vietų sutvirtinimas.

Smalininkų geležinkelio stotis (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 30960) pastatyta XX a. pirmame dešimtmetyje, apie 1902 m., nutiesus 56 km ilgio Tilžės – Pagėgių – Smalininkų siaurąjį geležinkelį, dar vadinamą siauruku. Sovietmečiu stotis uždaryta, siauruko veikla sustabdyta, o bėgiai išardyti, siauruko vietoje vėliau pastatyti gyvenamieji pastatai.

Išlikęs Smalininkų geležinkelio stoties pastatas yra raudonų plytų mūro vieno aukšto su mansarda, prie rytinio fasado buvęs priglaustas priestatas neišliko. Pastatas stačiakampio plano, šiaurinį fasadą išryškina išsikišęs rizalitas centrinėje fasado dalyje. Fasadai lakoniški, lygūs. Fasadų architektūrinę išraišką pagyvina šviesių plytų mūro juostos, atskiriančios pastato aukštus. Taip pat ant šiaurinio fasado išlikęs vokiškas miestelio pavadinimo „Schmalleningken“ užrašas. Tai vertingas turtingos krašto istorijos liudijimas.

FIXUS Mobilis specialistai atliko detalią pastato apžiūrą ir šiuos prevencinės priežiūros darbus: supuvusių stogo krašto pakalimo lentų pakeitimas, stogo dangos nesandarumų užtaisymas, savaiminės augalijos nuo stogo nuvalymas, apirusio kamino viršaus mūro nurinkimas ir likusio mūro apskardinimas.

Joniškio vaistinės pastatą (u. k. KVR 2485) 1935 m. suprojektavo vienas žymiausių funkcionalizmo architektūros Lietuvoje atstovų inžinierius Arnas Funkas. Objekto statytojas ir savininkas buvo Donatas Šukevičius. Pirmasis pastato aukštas ir dalis rūsio naudota vaistinės reikmėms, o antrajame aukšte įrengtas butas su atskiru įėjimu ir laiptine rytų fasade. Nors 1940 m. pastatas buvo nacionalizuotas sovietų valdžios, vaistinė jame veikė iki pat XX a. pabaigos. Vėliau pirmojo aukšto patalpos pritaikytos banko funkcijai, o dabar – baro. Antrojo aukšto patalpos priklauso savivaldybei, pastogės erdvėje įrengtas butas.

Pastatas yra netaisyklingo stačiakampio plano su užapvalintu šiauriniu kampu, kuris pasirinktas kaip pagrindinis pastato akcentas, šioje dalyje suprojektuotas pagrindinis įėjimas į pastatą bei tolygų fasadą pagyvinantis balkonas. Pastate atsispindi funkcionalizmo architektūros principai: visi fasadai lygiaverčiai, atsisakyta dekoratyvių puošybos elementų, aukšti, primenantys vitrinas, pirmo aukšto langai parodo, kad patalpos komercinės funkcijos (form follows function). Fasaduose matomas vertikalių (langų) ir horizontalių (karnizų, traukų) linijų žaismas.

FIXUS Mobilis specialistai atliko detalią pastato apžiūrą ir šiuos prevencinės priežiūros darbus: trūkstamo ugniasienės apskardinimo įrengimas, vandens nuvedimo sistemos išvalymas, trūkstamų elementų įrengimas ir kitų defektų pašalinimas.

Gertrūdos Blodės pensiono pastatų komplekso trečias namas (Pamario g. 5, Neringa) yra regioninio reikšmingumo valstybės saugomas kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 960), priklausantis Gertrūdos Blodės pensiono pastatų kompleksui. Šis pastatas yra vertingas savo architektūrinėmis savybėmis.

Pirmasis komplekso namas buvo pradėtas statyti XIX a. pab. Tai buvo medinis, tradicinės pamario regiono architektūros žvejo namas, nuo kurio ir prasidėjo komplekso plėtra. Pastatų statybas ir tvarkymą finansavo Gertrūda Blodė – XX a. II dešimtmetyje medinis namas buvo pritaikytas pensiono reikmėms, o apie 1930 metus kompleksą papildė du mūriniai pastatai: naujai pastatytas gyvenamasis ir, tikėtina, ūkinės paskirties namai, kurie buvo pritaikyti atvykstančių poilsiautojų poreikiams.

Trečiasis pensiono namas, tarpukariu vietinių gyventojų buvo vadinamas „manevriniu namu“ dėl jo funkcijos – jame laikinai atsikraustydavo ir gyvendavo žmonės, kurių namai tuo metu buvo tvarkomi. Namas taisyklingo stačiakampio plano, vieno aukšto su mansarda, o pagrindinis fasadas atgręžtas į Kuršių marias ir apsuptas žalumos. Pastato fasadai kuklūs, dažyti Nidos charakterį formuojančiomis, tačiau švelnesnėmis, spalvomis. Nepaisant seniau ir šiuo metu objekte atliktų pakeitimų, pastatas yra reikšmingas kaip komplekso istorinės valdos struktūros dalis, išsaugojusi savo tūrį ir galimai autentiškų apdailos, stalių ir funkcinių elementų.

FIXUS Mobilis specialistai atliko detalią pastato apžiūrą ir šiuos prevencinės priežiūros darbus: sueižėjusių stogo dangos čerpių pakeitimas, čerpių atstatymas į vietą, siūlių aplink kaminą užtaisymas hermetine mastika, vandens nuvedimo sistemos išvalymas ir užsandarinimas, vijokio pašalinimas nuo stogo, rytinio fasado dailylenčių atstatymas į vietą.

XIX a. antrojoje pusėje ant Srovės upelio Linkmenų dvaro savininko Gimžausko iniciatyva buvo suformuota pralaida ir pastatyti du pastatai: vienoje pralaidos pusėje – milo vėlyklos pastatas, kitoje – vandens malūnas (u. k. KVR 16623). Malūno pietinėje dalyje buvo gyvenamosios patalpos, centrinėje – krautuvė ir kamara, kuri jungėsi su gyvenama dalimi, o šiaurinė dalis, esanti arčiausiai užtvankos, buvo skirta malūno įrenginiams. Iš pradžių malūno įrenginius suko vanduo, tačiau po Gimžausko mirties malūnui atitekus bendruomenei, buvo įrengta medinė kamera ir joje sumontuota turbina. Nuo 1939 m. malūną paeiliui aptarnaudavo kaimo gyventojai, po 1945 m. malūnas nacionalizuotas. 1985 – 1987 m. malūnas buvo rekonstruotas. Pietinėje dalyje įrengtos apgyvendinimo paslaugoms pritaikytos patalpos, šiaurinėje (malūno erdvėje) – muziejus.

Malūnas stačiakampio plano, šiaurinėje dalyje virš upelio – malūno įrenginių priestatas. Pastatas vieno aukšto su mansarda, pirmo aukšto fasadai atvirų sienojų, mansarda – dailylenčių apkalo. Visi fasadai gana lakoniški, paprasti, išskyrus šiaurės. Jame per pusę fasado įrengta vitrina, su geometriniu motyvu, suteikiančiu dinamikos monotoniškai pastato išraiškai.

FIXUS Mobilis specialistai atliko detalią pastato apžiūrą ir šiuos prevencinės priežiūros darbus: laikinos stogo dangos nesandarumų užtaisymas, kamino viršaus apskardinimas ir žaibolaidžio pritvirtinimas,

Alvito spirito varykla (u. k. KVR 1758) yra vienintelis išlikęs kultūros paveldo objektas iš XVII a. pradžioje įkurtos Alvito dvaro sodybos. Dauguma dvaro pastatų buvo mediniai ir dėl gaisrų iki šių dienų neišliko. XIX a. viduryje dvaro valdymą perėmus Stanislovui Gauronskiui, buvo pradėtos mūrinių pastatų statybos, kurių metu 1885 m. senojo Alvito bravoro vietoje ir buvo pastatytas spirito varyklos pastatas. Pirminė pastato paskirtis nėra žinoma, spirito varyklos funkcijai pastatas pritaikytas tik 1906 m., o 1920 m. pristatytas vakarinis korpusas. 1921 m. dvarą perėmė valstybė ir 1923 m. jį išparceliavo. 1940 m. dvaro sodyba nacionalizuota. Sovietų okupacijos metu spirito varyklos pastatas priklausė kolūkiui. Nepriklausomybės pradžioje pastate įkurtas restoranas „Alvito dūda“, jam užsidarius pastatas apie 20 metų stovėjo apleistas. Šiuo metu Alvito spirito varyklos pastatas turi naują šeimininką, kuris siekia jį prikelti naujam gyvenimui.

Alvito spirito varyklos pastatas yra L raidės plano, raudonų plytų mūro. Vakarų korpuso architektūrinė išraiška paprastesnė, detalių negausu. Pagrindinis korpusas išraiškingesnis, pirmas aukštas akmenų mūro, pastato aukštus atskiria dekoratyvios traukos, frontono šlaitai įrėminti dekoratyviu laiptavimu, langai arkiniai, paryškinti mūro juosta, šoniniuose fasaduose pastogės dalyje išmūrytos dekoratyvios biforos, kurių arkinėse sąramose galu įmūrytos „bebro uodegos“ tipo čerpės, kurios suteikia papildomą raštą mūro paviršiui. Ant kamino matoma palikta vėlyvesnio permūrijimo data „1906“, o prieš tai buvęs kaminas buvo kiek aukštesnis, nei dabartinis.

FIXUS Mobilis specialistai atliko detalią pastato apžiūrą ir šiuos prevencinės priežiūros darbus: lietaus nuvedimo sistemos išvalymas, sueižėjusių stogo dangos čerpių pakeitimas sveikomis, pietvakarių kampo lietvamzdžio dalies pakeitimas nauju skardos lankstiniu.

Savičiūnų dvaro sodybos klojimas (u. k. KVR 33613) – viena iš Savičiūnų dvaro sodybos (u. k. KVR 64), kurią sudaro septyni objektai, dalių. Savičiūnų dvaro pastatai statyti 1754–1763 metais. Dvaro savininkai dažnai keitėsi. Pirmojo pasaulinio karo metais dvare buvo įsikūręs vokiečių štabas. 1924–1925 metais dvaro žemės palaipsniui buvo mažinamos.

Klojimas stačiakampio plano, vieno aukšto, akmenų mūro sienų, dvišlaičiu stogu. Iš užmūrytų šoninio fasado angų ir sunykusio vakarų fasado prieangio galima manyti, kad statybos metu klojimas buvo kryžminio plano (T formos), kuris buvo būdingas dideliems ūkio pastatams, statytiems XVIII a. antroje pusėje, su vartais kiekviename fasade, kad būtų patogu įvažiuoti ir sandėliuoti derlių. Kadangi pastato pirminė paskirtis ūkinė, jo architektūra lakoniška, puošybos elementų fasaduose nėra.

FIXUS Mobilis specialistai atliko detalią pastato apžiūrą ir užtaisė stogo dangos nesandarumus.

Savičiūnų dvaro sodybos kumetynas (u. k. KVR 33610) – viena iš Savičiūnų dvaro sodybos (u. k. KVR 64), kurią iš viso sudaro septyni objektai, dalių. Savičiūnų dvaro pastatai statyti 1754–1763 metais. Dvaro savininkai dažnai keitėsi. Pirmojo pasaulinio karo metais dvare buvo įsikūręs vokiečių štabas. 1924–1925 metais dvaro žemės palaipsniui buvo mažinamos.

Kumetynas stačiakampio plano, vieno aukšto su pastoge. Fasadai simetriški, puošybos elementų juose nėra, kiek puošnesnės langų staktos (sandrikai). Iš langų sudalinimo ir staktų galima spręsti, kad dalis langų XX a. antroje pusėje buvo pakeisti paprastesniais, be dekoratyvių elementų.

FIXUS Mobilis specialistai atliko detalią pastato apžiūrą ir šiuos prevencinės priežiūros darbus: laikinas stogo konstrukcijos sutvirtinimas, stogo dangos užsandarinimas.

Kretingos dvaro sodybos ūkvedžio namas (Vilniaus g. 33, Kretinga) yra regioninio reikšmingumo lygmens valstybės saugomas kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 22504), priklausantis Kretingos dvaro sodybos kompleksui. Šis pastatas yra vertingas savo architektūrinėmis bei dailės savybėmis.

Kretingos dvaras rašytiniuose šaltiniuose minimas jau XVI a. viduryje, kada jis priklausė žemaičių seniūnams Kęsgailoms bei Lietuvos didiesiems kunigaikščiams Žygimantui Senajam ir Žygimantui Augustui. Iki XIX a. pab. dvaras (ir jam priklausantys pastatai bei žemė) priklausė įvairioms didikų giminėms: Chodkevičiams, Sapiegoms, Masalskiams, Potockiams ir Zubovams. Tik 1874 m. dvarą įsigijusi Tiškevičių giminė pertvarkė dvaro rūmus, išpuoselėjo sodybos teritoriją ir taip visą kompleksą pavertė prašmatnia rezidencija.

Kuomet dvaras priklausė Zubovų giminei, šalia dvaro vandens malūno, dešiniajame Dupulčio upelio krante buvo pastatytas ūkvedžio namas. Tikėtina, kad namas pastatytas XVII a. pab., nes 1802 m. dvaro inventoriuje jau yra minimas „dviejų aukštų mūrinis pastatas“, kuriam yra reikalingi remonto darbai. Tikėtina, kad nuo 1838 m. šiame pastate, kol vyko dvaro rūmų remontas, gyveno Zubovai bei grafienė Sofija Tiškevičienė. Vėliau, valdant Tiškevičiams, namo cokoliniame aukšte buvo skalbykla, o kituose gyveno dvaro tarnautojai su šeimomis. Bėgant laikui pastatas buvo kelis kartus rekonstruotas, jame buvo įsikūrusi Raudonosios armijos ligoninė, Kretingos žemės ūkio mokyklos mokomojo ūkio kontora, veikė valstybinio ūkio kontora, vaikų darželis, apylinkės tarybos būstinė, gyveno darbininkų šeimos. 2012 m. buvo pradėti pastato renovacijos darbai ir 2015 m. įrengta Kretingos krašto ekspozicija.

Pastatas „L“ formos“ plano, sudėtinio tūrio, sumūrytas iš lauko akmenų. Nuo XX a. pradžios pastato išvaizda nelabai pakito, tačiau viduje nedaug autentiškų vertingų elementų: keliose rūsio patalpose išliko augalinių ir geometrinių ornamentų sienų ir lubų tapyba bei keletas stacionarių baldų.

FIXUS Mobilis specialistai atliko detalią pastato apžiūrą ir šiuos prevencinės priežiūros darbus: lietaus nuvedimo sistemos išvalymas ir išsinėrusių dalių atstatymas.

Kidulių dvaro sodybos rūmai (Nemuno g. 66, Kiduliai, Šakių raj.) yra valstybės saugomas regioninės reikšmės kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 589), priklausantis Kidulių dvaro sodybos kompleksui. Objektas yra reikšmingas savo architektūrinėmis savybėmis.

Kidulių dvaras rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1583 metais, tuo metu jis priklausė Jonui Lenartavičiui. Po metų dvarą nusipirko iš Prūsijos atsikėlęs pirklys Krišpinas Kiršenšteinas, o praėjus daugiau nei šimtui metų dvaras buvo perduotas vienai lietuvių bajorų giminei – Karpiams. Po karų su Napoleonu dvaras atiteko generolui leitenantui, baronui Jonui von Ofenbergui, kuriam valdant dvaras suklestėjo ir buvo vadinamas pilimi. Pirmojo pasaulinio karo metais Kidulių dvare šeimininkavo abiejų kariaujančių pusių kariai, o po Antrojo pasaulinio karo dvaro rūmuose įsikūrė tarybinio ūkio kontora, kino salė, ambulatorija ir biblioteka. 2013 metais dvaro rūmai restauruoti, pastate įsikūrė biblioteka, patalpos buvo pritaikytos vietos bendruomenės veiklai.

Pastatas stačiakampio plano, kompaktinio tūrio, vieno aukšto su pusrūsiu, sienos tinkuotų raudonų keraminių plytų. Vakarinėje pusėje įrengta medinė veranda. Nors XX a. pastate įvyko daug veiklos pokyčių, jo išvaizda ir vidus nelabai pakito – viduje yra išlikę daugybė autentiškų vertingų elementų: įstiklinto tambūro durys ir langai, mediniai laiptai su profiliuotais turėklais ir porankiais, dvivėrės durys, langinės ir t. t. Šiuo metu pastatas vėl atgijęs ir tapęs Kidulių bendruomenės susibūrimo centru, kuriame vyksta įvairūs edukaciniai užsiėmimai, šokių pramogos, parodos ir koncertai.

FIXUS Mobilis specialistai atliko detalią pastato apžiūrą ir šiuos prevencinės priežiūros darbus: pažeistų stogo dangos čerpių pakeitimas, apskardinimų užsandarinimas, laikinų nuolajų puvinio pažeistuose languose įrengimas, dailylenčių pritvirtinimas prie sienos.

Čiulų dvaro sodybos kluonas (KVR u.k. 26462) priklauso Čiulų dvaro sodybos kompleksui (u. k. KVR 299). Dvaras įsikūręs Labanoro regioniniame parke, netoli Molėtų. Iki šių dienų išlikę keturi iš dvylikos XIX a. II p. statytų istorizmo stiliaus pastatų: ponų namas, svirnas, malūnininko namas ir kluonas. Iki dvaro įkūrimo šioje vietoje Napoleono kariai buvo įkūrę stovyklavietę. Dvaro kūrimosi pradžia laikoma XIX a. pirma pusė – dvaras pavaizduotas 1836 m. žemėlapyje. XIX a. II p. iš J. Jasinskio dvarą nupirko J. Povstanskis, kuris panaikino baudžiavą ir vietoje sudegusių pastatė iki dabar išlikusius pastatus. Svirnas, ponų namas ir kluonas statyti kartu – 1881 m. Dvarą paveldėjęs J. Povstanskio sūnus Liudomiras buvo politiškai aktyvus, bendradarbiavo su Mykolu Riomeriu ir Antanu Smetona. Šveicarijoje baigęs agronomijos mokslus, dvare sėkmingai vystė žemės ūkį. Dvaro klestėjimo laikais jam priklausė 500 ha žemės ir 1000 ha miško. 1923 m. dvaras išdalintas bežemiams. 1941 m. dvarą nusiaubė Raudonoji armija, nacių okupacijos metais čia buvo įsikūrusi SS būstinė. Sovietmečiu dvare veikė mokykla, kolūkio kontoros, kino teatras, šokių salė, felčerinė, galiausiai įrengti septyni butai. Po Nepriklausomybės atkūrimo dvaras gražintas L. Povstanskio dukrai, vėliau parduotas. 2022 metais buvo paruošti kluono konstrukcijų tyrimai, kurių pagrindu šiuo metu rengiamas tvarkybos darbų projektas.

Čiulų dvaro sodybos kluonas – didžiausias dvaro sodybos pastatas, savo statybos laikotarpiui būdingos akmenų ir raudonų plytų architektūros, tarp akmenų ir plytų mūro stulpų – medinių rąstų užpildai. Pastatas taisyklingo stačiakampio plano su aukštu mansardiniu stogu. Pirminė stogo danga – skiedros (šiuo metu jos uždengtos šiferio lakštais). Sodyboje kluonas išsiskiria savo aukštu stogu ir įspūdinga dvieile pėdine gegnine stogo konstrukcija. Tai senovinė stogo konstrukcija, kurią sudaro vertikalūs elementai – pėdžios. Dvi pėdžių eilės remia išilgines sijas ir gegnes, taip išlaisvinama vidurinė pastato erdvė. Tokia konstrukcija yra gana reta, išlikusi tik kai kur rytų ir pietryčių Lietuvoje, todėl ją būtina išsaugoti.

FIXUS Mobilis specialistai atlik detalią pastato apžiūrą ir šiuos prevencinės priežiūros darbus: puvinio pažeistos stogo konstrukcijos sutvirtinimas, laikinas mūrinio sienos stulpo sutvirtinimas medine konstrukcija.

Žagarės dvaro sodybos arklininko namas (Liepų g. 1, Žagarė) yra nacionalinio reikšmingumo lygmens valstybės saugomas kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 25446), priklausantis Žagarės dvaro sodybos kompleksui. Šis pastatas yra unikalus savo architektūrinėmis savybėmis.

Žagarės dvaro sodyba istoriniuose šaltiniuose minima jau XVI a. Iki XVIII a. dvaras priklausė įvairioms didikų giminėms, tačiau tik XIX a. vid. dvarą įsigijusi Naryškinų giminė išpuoselėjo sodybos teritoriją: perstatė ir stilistiškai pakeitė dvaro rūmus, pastatė naujus ūkinius ir gamybinius pastatus, žirgyną bei arklininko namą, pietvakarinėje dvaro sodybos dalyje iškilo koplyčia ir šventiko namas. Naujųjų pastatų architektūrai pasirinktas atgimęs Tiudorų stilius, kuris darniai derėjo su senųjų pastatų neogotikiniu charakteriu. Manoma, kad šis angliškos kilmės stilius pasirinktas todėl, kad grafas Naryškinas žavėjosi šios architektūrinės išraiškos pastatais savo nuolatinėje gyvenamoje vietoje Londone. Naujuosius pastatus projektavo Karališkojo britų architektų instituto (RIBA) narys Edward Arden Minty – tai vienintelis žinomas atvejis visoje Lietuvoje, kai Tiudorų stiliaus pastatus projektavo ne lietuvių, o britų architektas. XIX a. pab. suklestėjęs dvaras iki šiol yra vienas iš didžiausių išlikusių Lietuvos dvarų kompleksų.

Sodybos centrinėje dalyje stovintis arklininko namas buvo pastatytas XIX a. pabaigoje, o 1982 m. restauruotas pagal architekto Vytauto Gabriūno projektą. Pastatas yra stačiakampio plano, vieno aukšto su dviem rizalitais namo pietvakarių fasade, erkeriu pietrytiniame ir dviem netaisyklingo plano priestatais šiaurės rytų fasade. Namas yra dengtas sudėtingos formos betoninių čerpių stogu (originali stogo danga buvo keraminės vienos bangos čerpės), į stogo šlaitus įsikerta mezoninai. Išraiškingą pastato charakterį kuria Tiudorų stiliui būdinga atviro plytų mūro bei fachverko sienų konstrukcijų tipų kombinacija. Arklininko namas pasižymi saugomų vertingų elementų gausa – nors pastate beveik nėra dekoro elementų, tačiau dauguma funkcinių ir konstrukcinių namo elementų yra dekoruoti: kaminai turi profiliuotus karnizus, pastogės lentos dekoruotos kiaurapjūviu, vėjalentės trigubos konstrukcijos, pastato išorėje matomi gegnių ir sijų galai yra profiliuoti ir t. t. Vieninteliai tikrojo dekoro elementai yra šiaurės vakarų ir pietryčių fasadų frontonuose iškiliai įkomponuoti apie pastato istoriją bylojantys iš stiuko pagaminti Naryškinų giminės herbai. Arklininko namas yra svarbi Žagarės dvaro sodybos komplekso dalis, kuri kartu su kitais to paties stiliaus dvaro pastatais yra reikšminga savo unikalia, Lietuvoje labai retai sutinkama Tiudorų stiliaus architektūra.

FIXUS Mobilis aspecialistai atliko detalią pastato apžiūrą ir šiuos prevencinės priežiūros darbus: kamino ir stogo dangos jungties užsandarinimas, stogo dangos nesandarumų užtaisymas, supuvusių grebėstų pašalinimas ir laikinos stogo dangos konstrukcijos įrengimas, stogo dangos apskardinimų sandarinimas, šalia augančio medžio šakų nugenėjimas.

Žagarės dvaro sodybos pieninė (u. k. KVR 25437) yra vienas iš daugybės didelėje teritorijoje išsidėsčiusių pastatų, priklausančių Žagarės dvarui. Pieninė iškilo ūkinėje-gamybinėje dvaro sodybos dalyje, į šiaurės rytus nuo dvaro rūmų, kartu su arklidėmis, maniežu, arklininko namu ir kt. Kaip ir daugeliui dvaro pastatų, pieninei būdingas angliškas Tiudorų stilius (Tudor Revival, Mock Tudor). Tikėtina, kad pieninę, kaip ir kitus šio stiliaus pastatus dvaro teritorijoje, projektavo Karališkojo britų architektų instituto (R.I.B.A.) narys architektas Edward Arden Minty. Pieninė pastatyta XIX a. pab.–XX a. pr. Būtent tuo metu, valdant didikams Naryškinams ir susiformavo dabartinis dvaro sodybos vaizdas.

Gali būti, kad pastatas statytas kaip dvaro skalbykla. Pieninė praplėsta XX a., pastačius priestatus šiaurės rytų ir šiaurės vakarų pusėse. Pieninė – pieno pramonės įmonė, kurioje žalias karvių pienas priimamas, apdorojamas ir iš jo gaminami pieno produktai. Lietuvoje pieninės pradėtos steigti jau XIX a. pradžioje. Šiuo metu gamybiniai procesai Žagarės dvaro pieninėje nebevykdomi, vidaus patalpos iš dalies apleistos, pastato kieme įsikūrusi kemperių stovyklavietė.

Žagarės dvaro sodybos pieninė yra vieno aukšto su rūsiu ir pastoge, jos tūris sudėtinis, sudarytas iš stačiakampio plano pagrindinio tūrio su šoniniais rizalitais, stačiais, gotikinę Tiudorų architektūrą imituojančiais stogais. Šlaitinis stogas šiuo metu dengtas asbestinio šiferio lakštais, tačiau istorinėse nuotraukose matoma skardos lakštų danga. Šis Žagarės dvaro sodybos pastatas vertingas ne tik Lietuvoje unikalia savo Tiudorų stiliaus architektūra, bet ir kaip dvaro komplekso objektas, žymintis turtingą dvaro ūkinės veiklos istoriją.

FIXUS Mobilis specialistai atliko detalią pastato apžiūrą ir šiuos prevencinės priežiūros darbus: skylių stogo dangoje užtaisymas, laikino stogelio uždėjimas ant kamino, tinkliuko užkalimas ant tuščių langų angų pastogėje, savaiminio medelio nuo stogo pašalinimas, kamino ir stogo jungties užsandarinimas.

Savičiūnų dvaro sodybos namas (u. k. KVR 33609) – viena iš Savičiūnų dvaro sodybos (u. k. KVR 64), kurią iš viso sudaro septyni objektai, dalių. Savičiūnų dvaras pastatai statyti 1754–1763 metais. Dvaro savininkai dažnai keitėsi. Pirmojo pasaulinio karo metais dvare buvo įsikūręs vokiečių štabas. 1924–1925 metais dvaro žemės palaipsniui buvo mažinamos.

Pastatas vieno aukšto su pastoge, stačiakampio plano, pakeltas ant akmenų–plytų mūro cokolio. Fasadai simetrinės kompozicijos, apkalti vertikaliomis medinėmis lentomis su lentjuostėmis. Pagrindiniame fasade matomas portikas su trikampiu frontonu ir dviem kolonomis, pakeltas ant tripusių betono laiptų.

FIXUS Mobilis specialistai atliko detalią pastato apžiūrą ir šiuos prevencinės priežiūros darbus: stogo dangos sutvirtinimas ir didelės skylės stoge uždengimas, šalia augančių medžių apgenėjimas.

XVI a. vid. tarp kelio į Verkius ir Neries upės buvo įkurtas Vilniaus pilies pagalbinis ūkis, tuomet vadintas Derevnictva. XVIII a. ši karališkojo dvaro teritorija buvo padalinta į du į atskirus ūkius: dalis teritorijos tapo Rusijos imperijos iždo dvaru, o ūkis, esantis prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, liko privačių savininkų rankose ir buvo pavadintas Tuskulėnų dvaru. Bėgant metams, iki pat sovietmečio, dvaro savininkai nuolatos keitėsi. 1944 m. dvaro sodyba buvo nacionalizuota ir atiteko sovietų represinėms struktūroms – iki 1947 m. ji buvo naudojama kaip TSRS valstybės saugumo liaudies komisariato (NKGB), TSRS valstybės saugumo ministerijos (MGB) aukų masinė kapavietė. 1944 – 1947 metais NKGB vidaus kalėjime Vilniuje mirties bausmė buvo įvykdyta 767 sovietiniam režimui besipriešinusiems asmenims, dar 7 mirė kalėdami. Įvykdžius mirties nuosprendžius, aukos buvo slapta užkasamos masinėse kapavietėse buvusioje Tuskulėnų dvaro teritorijoje. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, dvaro teritorijoje buvo vykdomi archeologiniai tyrimai, kurių metu buvo atkastos 45 kapaduobės su 724 žmonių palaikais. Atlikus tyrimus, buvusi dvaro teritorija su pastatais buvo perduota Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrui, o 2002 m. buvo įkurtas Tuskulėnų rimties parko memorialinis kompleksas. Archeologinių tyrimų metu rasti aukų palaikai 2004 m. buvo perkelti į tais pačiais metais pastatytą koplyčią–kolumbariumą.

Koplyčios–kolumbariumo projektą parengė žymių Lietuvos specialistų komanda: architektai V. Čekanauskas, A. Umbrasas, L. Masliukienė bei skulptorius G. Karalius ir dailininkas G. Umbrasas. Už techninę projekto dalį buvo atsakingi architektai M. Šaliamoras ir J. Balkevičius . Gelžbetoninių konstrukcijų koplyčia–kolumbariumas yra sudėtinio tūrio, sudaryta iš apskrito plano vakarinės dalies požeminio kupolo (antžeminėje dalyje – pilkapio formos) ir stačiakampio plano požeminės rytinės dalies su atviru įėjimu, vedančiu į galeriją. Plastiškas statinio architektūrines formas prasmingai papildo meno kūriniai: rytinėje pusėje kryžiaus formos skulptūra „Kario vartai“ atlieka portalo funkciją, kupolo viršūnę antžeminėje dalyje vainikuoja dviejų spalvų metalo skulptūra „Kančių karūna“, o viduje salės kupolą puošia smaltos, balto ir geltono aukso mozaika „Trejybė“. Interjere yra įrengtos metalinės konstrukcijos karstelių lentynos, kurios atskiria apeigos koridoriaus ir centrinės salės erdves. Šis statinys yra labai svarbus, Lietuvoje analogų neturintis kultūros paveldo objektas, kuris savo unikaliu architektūriniu sprendimu meistriškai sujungia sovietinio totalitarinio režimo aukų amžinojo poilsio vietos ir šių tragiškų įvykių memorialo funkcijas.

FIXUS Mobilis specialistai atliko detalią pastato apžiūrą ir šiuos prevencinės priežiūros darbus: vandens nuvedimo sistemos išvalymas, savaiminės augmenijos pašalinimas nuo pastato, žemių sluoksnio nukasimas nuo šulinio dangčio,

Pastatas (Gedimino g. 4, Ukmergė) yra registrinis vietinės reikšmės kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 2298). Objektas yra reikšmingas savo architektūrinėmis bei archeologinėmis savybėmis.

Istoriniai šaltiniai byloja, kad XVIII a. pab. dalį Ukmergės miesto pastatų sunaikino gaisrai. Ne išimtis buvo ir Gedimino g. 4 stovėjęs medinis pastatas, kurio vietoje XIX a. II pusėje buvo pastatytas kompaktinio stačiakampio plano, dviejų aukštų mūrinis namas. Pastato fasadai tinkuoti ir puošti dekoro elementais. Pagrindinis gatvės fasadas išpuoštas labiau nei kiti – antrojo aukšto angokraščius ir pastato aukštingumą pabrėžia profiliuoti apvadai ir tarpaukštinė juosta, reljefiniais ornamentais puošti langų sąramų raktai, karnizai su dantukais, kampinės mentės su rustų imitacija bei reljefiniu dekoru (kolonomis, piliastrais, baliustradomis ir kt.) išdailintas frontonas. Kitų fasadų langų ir durų angos mažai išreikštos arkinės, visu pastato perimetru naudoti įvairūs reljefiniai karnizai. Namas vertingas architektūriniu ir urbanistiniu požiūriu, kaip sudėtinė vienos iš centrinių senamiesčio posesijų dalis, atspindinti pagrindinius miesto raidos etapus.

FIXUS Mobilis specialistai atliko detalią pastato apžiūrą ir šiuos prevencinės priežiūros darbus: laikinos stogo dangos virš stoglangio įrengimas, kamino viršaus ir jungties su stogo danga apskardinimas, stogo dangos užsandarinimas.

Antavilių dvaro sodybos fragmentų pirmasis pastatas (Antavilių g. 12, Vilniaus miesto sav., Vilniaus m.) yra registrinis vietinės reikšmės kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 36422), kuris yra vertingas savo architektūrinėmis savybėmis.

Iki mūsų dienų išlikę Antavilių dvaro sodybos fragmentai primena apie šioje vietoje buvusią dvaro sodybą, kurios istorijos pradžia siekia net XVII a., kai Antaviliai buvo išskirti kaip atskira nedidelė žemės valda. XVIII a. pabaigoje Antavilių valdos savininkas buvo Antanas Tyzenhauzas, Vilniaus vaivadijos vėliavininkas. XVIII–XX a. dvaro savininkai nuolatos keitėsi iki kol 1920 m., Lenkijos valstybė išpirko jau apnykusį ir sumažėjusį dvarą ir čia įsteigė valstybinę ūkininkavimo mokyklą mergaitėms, veikusią iki 1939 m. Sovietmečiu dvaro sodyboje veikė žemės ūkio technikumas.

Pirmasis Antavilių dvaro sodybos fragmentų pastatas yra kompaktiško tūrio, stačiakampio plano, su 1965 metais pristatytu antru aukštu, dengtas dvišlaičiu stogu. Pastato fasadai santūrūs, apkalti dažytomis medinėmis dailylentėmis. Nepaisant objekte atliktų pakeitimų, namas yra reikšmingas kaip iki mūsų dienų išlikęs istorinis pastatas, formuojantis dvaro sodybos komplekso užstatymą.

FIXUS Mobilis specialistai atliko detalią pastato apžiūrą ir šiuos prevencinės priežiūros darbus: nenaudojamos antenos nukėlimas nuo stogo, stogo dangos užsandarinimas, vandens nuvedimo sistemos išvalymas, puvinio pažeistos stogo konstrukcijos sutvirtinimas.

Antavilių dvaro sodybos fragmentų antras pastatas (Antavilių g. 6, Vilniaus miesto sav., Vilniaus m.) yra registrinis vietinės reikšmės kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 36430), kuris yra vertingas savo architektūrinėmis savybėmis.

Iki mūsų dienų išlikę Antavilių dvaro sodybos fragmentai primena apie šioje vietoje buvusią dvaro sodybą, kurios istorijos pradžia siekia net XVII a., kai Antaviliai buvo išskirti kaip atskira nedidelė žemės valda. XVIII a. pabaigoje Antavilių valdos savininkas buvo Antanas Tyzenhauzas, Vilniaus vaivadijos vėliavininkas. XVIII–XX a. dvaro savininkai nuolatos keitėsi, iki kol 1920 m. Lenkijos valstybė išpirko jau apnykusį ir sumažėjusį dvarą ir čia įsteigė valstybinę ūkininkavimo mokyklą mergaitėms, veikusią iki 1939 m. Sovietmečiu dvaro sodyboje veikė žemės ūkio technikumas.

Antrasis Antavilių dvaro sodybos fragmentų pastatas, statytas XIX a., yra kompaktiško tūrio, stačiakampio plano su vėlesnių laikotarpių priestatais šiaurės rytų pusėje, dengtas dvišlaičiu stogu. Pastato santūrius, tinkuotus ir baltai dažytus fasadus į atskirus segmentus skaido pastato istorinį charakterį atskleidžiantys plytų ir akmens mūro piliastrai. Pastato pietryčių fasadui išskirtinumo suteikia išlikusi pusapskritimio formos lango anga.

FIXUS Mobilis specialistai atliko detalią pastato apžiūrą ir šiuos prevencinės priežiūros darbus: vandens nuvedimo sistemos sandarinimas, supuvusių stogo dangos grebėstų pakeitimas ir uždengimas sandariais lakštais.

Namas Ukmergėje Gedimino g. 6 (u. k. KVR 10575) stovi gausiai apstatytame Ukmergės senamiesčio kvartale, prie Gedimino gatvės. Namas susideda iš dviejų dalių: rytinė dalis vieno aukšto su aukštu cokoliu, orientuota galu į vieną pagrindinių senamiesčio gatvių, formuoja jos išklotinę. Ši dalis suremontuota prieš maždaug 20 metų. Vakarinė dviaukštė namo dalis tęsiasi gilyn į kvartalą. Panašios konfigūracijos pastatas šioje vietoje pažymėtas XIX a. Ukmergės planuose (1801, 1811, 1838, 1850, 1855, 1862). Remiantis istoriniais kvartalo tyrimais, pastato Gedimino g. 6 vietoje 1838 m. stovėjo medinis gyvenamas namas, sudegęs 1877 a. gaisro metu. XIX a. 4 ketvirtyje pastatytas naujas mūrinis namas vėl apdegė 1904 m. Ukmergės gaisro metu. Kaip namas atrodė iš karto po gaisro, matyti išlikusioje fotografijoje (FF Nr. 1). Tarpukario fotografijoje (FF Nr. 2) matome namo galą valcuotu skardiniu stogu. Namo architektūros raidą padėtų atskleisti detalesni istoriniai ir architektūriniai tyrimai. Namas pradėtas formaliai saugoti sovietmečiu kaip respublikinės reikšmės istorijos paminklas (IR 245), kuriame gyveno revoliucinio judėjimo dalyvis. Vis dėlto, namas vertingas ir architektūriniu bei urbanistiniu požiūriu, kaip sudėtinė vienos iš centrinių senamiesčio posesijų dalis, atspindinti pagrindinius miesto raidos etapus.

FIXUS Mobilis specialistai atliko detalią pastato apžiūrą ir šiuos prevencinės priežiūros darbus: vandens nuvedimo sistemos išvalymas, stogo dangos užsandarinimas, išlipimo ant stogo liuko dangčio įrengimas, nenaudojamų antenų išmontavimas,

Dvarininko namas (Kurniškių k., Kaišiadorių raj.) yra registrinis vietinės reikšmės kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 36856), priklausantis Kurniškių dvaro sodybos kompleksui. Šis pastatas yra vertingas savo architektūrinėmis savybėmis.

Kurniškių dvarininko namo istorija atsekama nuo XVIII a. II pusės, kai Kurniškių dvaro palivarkas buvo paminėtas Kalvių parapijos krikšto metrikų registracijos knygoje. Tuomet dvaras priklausė Trakų žemės teisėjui de Raesui, vėliau – grafui Pliateriui ir J. Strumilai. 1924 m. Kurniškių palivarkas buvo išparceliuotas – išskirstytos dalys buvo išdalintos aplinkinių kaimų mažažemiams, o Kurniškių palivarkas pervadintas Žemrausių kaimu. Nuo 1928 m. dvarą valdė Lietuvos vyriausiasis karo vadas ir krašto apsaugos ministras Pranas Liatukas, o 1934 m. dvaro žemės sklypas su jam priklausančiais pastatais buvo parduotas kaimyninio kaimo gyventojams Magdalenai ir Jurgiui Urbonams. Šiuo metu iš viso buvusio komplekso yra išlikę tik dvarininko namas, tvartas ir kumetynas.

Dvarininko namas – vieno aukšto su pastoge dvigalis medinis pastatas, statytas iš medinių rąstų, gražių proporcijų, dengtas pusvalminu stogu. Architektūrinė namo išraiška santūri ir neapkrauta. Pietiniame ir šiauriniame fasaduose pristatyti prieangiai, kurie viduje yra sujungti praėjimu. Namo architetūrinė išraiška nedaug pakitusi, todėl jis yra vertingas kaip autentiškas dvarininkų namo architektūros pavyzdys.

FIXUS Mobilis specialistai atliko detalią pastato apžiūrą ir šiuos prevencinės priežiūros darbus: stogo dangos ir sandūros su kaminu užsandarinimas, vandens nuvedimo sistemos išvalymas.

Čekiškės Švč. Trejybės bažnyčios statinių komplekso Švč. Trejybės bažnyčia (L. Markelio g. 1A, Čekiškės mstl.) yra valstybės saugomas regioninės reikšmės kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 1369), kuris yra svarbus savo architektūrinėmis, dailės, kraštovaizdžio, memorialinėmis ir sakralinėmis inžinerinėmis savybėmis.

XVI a. vid. Piktakiemo kaimo pietvakariuose, už upelio, buvo įkurtas Čekiškės dvaras. 1626 m. tuometinis šio dvaro savininkas Jurgis Gedgaudas Mackevičius fundavo ir pastatė gyvenvietės dominante tapusią mūrinę bažnyčią. Bažnyčiai taip pat buvo paskirta 20 dešimtinių žemės, o vėliau perduotas ir visas 180 dešimtinių dvaras. 1799 m. pastatas beveik visiškai sudegė, išliko tik mūrinės maldos namų sienos ir keli baldai. Klebono Bonaventūro Miknevičiaus iniciatyva bažnyčia 1821 m. buvo atstatyta ir prailginta, prie jos pristatytas bokštas ir zakristija, sumūrytas pagrindinis fasadas. Pirmojo pasaulinio karo metu prie Dubysos upės vykusių mūšių metu bažnyčia nukentėjo. Apgadintos bažnyčios remonto darbai buvo vykdomi 1919 m. – jų metu buvo sudėtos naujos grindys, įrengtos gaubtos lubos, suremontuotas ir paaukštintas bažnyčios bokštas. Paskutinis bažnyčios perstatymas įvyko 1935 m.

Šiandieninė barokinių ir neoklasicistinių formų bažnyčia yra simetriško stačiakampio plano, trijų navų, su aštuonkampiu varpinės bokštu vakarinėje ir pusapskrite apside bei dviem zakristijomis rytinėje pastato dalyje. Bažnyčios stogai dengti dažytos cinkuotos skardos lakštais. Maldos namų fasadai gana santūrūs, ramią šoninių fasadų kompoziciją formuoja taisyklingas piliastrų ir langų ritmas, o pagrindinis fasadas išsiskiria banguoto barokinio silueto frontonu. Iki mūsų dienų gerai išlikusi ir toliau puoselėjama Čekiškės Švč. Trejybės bažnyčia liudija apie Čekiškės miestelio ištakas ir toliau sėkmingai atlieka savo autentišką funkciją – įvairiomis progomis suburia vietinės miestelio parapijos bendruomenę.

FIXUS Mobilis specialistai atliko detalią pastato apžiūrą ir šiuos prevencinės priežiūros darbus: vandens nuvedimo sistemos išvalymas ir užsandarinimas, samanų nuvalymas nuo bažnyčios fasadų ir laiptų.

Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia (Radvilos g. 5, Biržai) yra valstybės saugomas nekilnojamojo kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 1309), priklausantis Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios statinių kompleksui. Pastatas yra vertingas savo architektūrinėmis savybėmis.

Pirmoji Biržų bažnyčia istoriniuose šaltiniuose minima jau apie XVI a. pr., tačiau nėra informacijos apie tai, kaip ši bažnyčia atrodė bei kur ji stovėjo. 1515 m. tarp Apaščios ir Agluonos upių grafas Albertas Radvila pastatė medinę bažnyčią, o 1553 m. didžiojo Lietuvos iždo dokumentuose buvo paminėta ir Biržų parapija, kuriai tuo metu vadovavo Klebonas Jonas Virokovskis. 1564 m. Mikalojui Radvilai Rudajam priėmus protestantišką tikėjimą, Biržuose prasidėjo katalikų persekiojimai. Tuo metu klebonija buvo panaikinta, o neprižiūrima ir apleista bažnyčia sunyko. XVI a. pab. Biržuose pradėjus statyti bastioninę tvirtovę, Kristupo I Radvilos paliepimu antroji bažnyčia buvo nugriauta ir tik XVIII a. vid. kunigaikštienė Ona Sanguškaitė-Radvilienė fundavo naujos bažnyčios ir klebonijos statybą, tačiau dėl tuo metu vykusių katalikų ir reformatų susirėmimų bažnyčia buvo sugriauta. 1811 m. klebonas Kazimieras Pikturna su parapijiečiais pastatė laikiną medinę Šv. Onos bažnyčią, kuri naudota iki dabartinės mūrinės bažnyčios statybos pradžios. Iki mūsų dienų išlikusi bažnyčia statyta 1857–1861 m. pagal architekto Tomo Tišeckio projektą, statybos darbus prižiūrėjo Laurynas Cezaris Anikinis (Anichini). Šių maldos namų statybai buvo panaudotos Tiškevičių giminės fundacijos, grafo Jono Tiškevičiaus skirtos lėšos.

Bažnyčia halinė, trinavė, ištęsto stačiakampio plano su dviem kampiniais trijų tarpsnių bokštais. Pastato fasadai puošti įvairiais dekoratyviais elementais: karnizais su dantukais, frizais su meandros (bangelių) piešinio reljefiniu ornamentu, voliutomis, sandrikais, reljefinėmis baliustradomis, piliastrais ir kitais elementais. Be to, bažnyčios viduje yra išlikę daug vertingų autentiškų elementų: mūriniai altoriai su šventųjų paveikslais, Pranciškaus Andriolinio sukurtos skulptūros ir lipdiniai, lubų tapyba išpuošti kryžminiai skliautai bei vargonai ir medinės ložės, papuošti Tiškevičių giminės ir Biržų miesto herbais. Šie dekoratyvūs elementai, sakralinės ir dailės vertybės suteikia bažnyčiai puošnumo ir didingumo.

FIXS Mobilis specialistai atliko detalią bažnyčios apžiūrą ir šiuos prevencinės priežiūros darbus: vandens nuvedimo sistemos išvalymas, naujo bokšto ventiliacinės angos dangčio įrengimas, stogo dangos užsandarinimas.

Gydytojo, aktyvaus visuomenės veikėjo Kazimiero Slieko (1868–1929) ir jo žmonos Stanislovos gyvenamasis namas (Š. Mero g. 8, u. k. KVR 47524) pastatytas pagal 1928 m. V. Landsbergio – Žemkalnio (?) parengtą projektą (išlikęs tik 1 a. planas). Projektas nepasirašytas, taip pat nėra situacijos plano, tačiau tai neabejotinai tas pats namas su nedideliais pakitimais. Namą vėliau perpirko ir paskutinius savo gyvenimo metus jame praleido Šachelis Meras (1865 –1930), kurio vardu ir dabar pavadinta ši Panevėžio gatvė. Š. Meras – vienas žymiausių ir gerbiamiausių žydų tautybės asmenų Panevėžio miesto istorijoje: gydytojas, altruistas, filantropas, visuomenininkas, daug prisidėjęs prie sveikatos apsaugos kūrimo mieste. Sovietmečiu padalintas į atskirus butus, bet iki šiol išlaikyta gyvenamoji paskirtis. 2020 m. pastatas įrašytas į Kultūros vertybių registrą.

Namas vertingas tiek istoriniu, tiek architektūriniu požiūriu. Dviejų aukštų medinis tinkuotas pastatas su dviem rizalitais suprojektuotas ir istoriškai priklausęs vienam savininkui su nuomojamais butais. Interjeras reprezentuoja modernaus, novatoriško būsto sampratą: butai dideliais langais, šviesūs, erdvūs ir higieniški. Tai palyginti ankstyvas tarpukario modernizmo gyvenamosios architektūros pavyzdys, atspindintis dinamišką ir optimistinį miesto ir valstybės raidos tarpsnį.

FIXUS Mobilis specialistai atliko detalią pastato apžiūrą ir šiuos prevencinės priežiūros darbus: stogo dangos nesandarumų užtaisymas, kamino ir stogo dangos jungties sandarinimas,

Buv. dvaro sodybos fragmentai Mūro Strėvininkų kaime yra registrinis kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 156).

XVI amžiuje Strėvininkų dvaro sodyba priklausė Stravinskių giminei, o to paties amžiaus pabaigoje dvarą įsigijo Bohdanas Oginskis. Manoma, kad Oginskiai dviejų aukštų dvaro rūmus pastatė XVII amžiaus pradžioje. Dvaras didikų Oginskių giminei priklausė daugiau negu du šimtmečius, o jo teritoriją labiausiai išpuoselėjo XIX a. pirmojoje pusėje dvarą valdęs Gabrielius Oginskis. Ūkio modernizavimu domėjęsis kunigaikštis 1828 m. dvare įsteigė tekstilės audimo ir drobės balinimo manufaktūrą ir greta dvaro rūmų pastatė naują dviejų aukštų gamybinį pastatą. Istoriniai šaltiniai byloja, kad šiuo dvaro sodybos plėtros ir pakilimo laikotarpiu dvaro rūmai buvo dengti čerpiniu stogu, rūmų patalpų grindys buvę medinio parketo, kambariuose stovėjo baltų koklių krosnys, o viena – išskirtinių geltonos ir juodos spalvų marmuro. XIX amžiaus pradžioje suklestėjęs dvaras tapo ir viso regiono kultūros židiniu: rūmuose buvo teatro salė, vyko vaidinimai, koncertavo orkestras.

Gabrielius Oginskis buvo aktyvus 1831 m. Lenkijos ir Lietuvos išsivadavimo iš Rusijos imperijos sukilimo dalyvis, todėl po sukilimo caro valdžia konfiskavo visą kunigaikščio turtą, taip pat ir Strėvininkų dvarą. Tekstilės manufaktūra buvo uždaryta, dvaro pastatuose įrengtos kareivinės, o vėliau – karo belaisvių stovykla. Pirmojo pasaulinio karo metais dvaro teritorija buvo suniokota, daugybė pastatų, taip pat ir dvaro rūmai – nusiaubti gaisro. Gaisro metu visiškai sudegė dvaro rūmų stogas. Visa dvaro teritorija buvo apleista iki pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, kuomet dvaro rūmai buvo perduoti Šv. Vincento Pauliečio draugijai, kuri iki 1936 m. suremontavo dvaro rūmus ir kitus išlikusius pastatus bei juose įsteigė žmonių su negalia prieglaudą. Apie šį įvykį liudija buvusio dvaro rūmuose kabanti memorialinė lenta. Bėgant metams įvyko kelios įstaigos reorganizacijos, keitėsi jos pavadinimai, tačiau pagrindinė jos funkcija iki pat mūsų dienų išliko ta pati – ir šiandien dvaro rūmuose tebėra įsikūrę Strėvininkų socialinės globos namai.

Iki mūsų dienų išlikęs Oginskių dvaro rūmų pastatas yra dviejų aukštų, simetriško sudėtinio tūrio, su dviejų aukštų centriniu rizalitu pietrytiniame fasade ir dviem simetriškais stačiakampio plano sparnais pastato pietvakarių ir šiaurės rytų pusėse (2 pav.). Rūmai dengti šlaitiniu cinkuotos skardos stogu. Santūrius tinkuotus ir dažytus pastato fasadus vainikuoja profiliuoti tinkuoto plytų mūro karnizai.

FIXUS Mobilis specialistai atliko detalią pastato apžiūrą ir šiuos prevencinės priežiūros darbus: kamino viršaus apskardinimas ir uždengimas tinkliuku, vandens nuvedimo sistemos išvalymas.

XIX a. pirmoje pusėje pastatytas Gelgaudiškio dvaro sodybos svirnas (u. k. KVR 25698) yra paminklo statusą turintis nekilnojamojo kultūros paveldo objektas. Svirnas priklauso Gelgaudiškio dvaro sodybos kompleksui (u. k. KVR 1013), kurį sudaro 12 nekilnojamojo kultūros paveldo objektų.

Skirsmenumės dvaro palivarko vietovė jau XV a. pabaigoje turėjo Gelgaudiškio pavadinimą. Palivarką su giria tarp Nemuno ir Siesarties 1507 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras padovanojo savo raštininkui didikui Jonui Sapiegai, kuriam teritorija priklausė iki 1585 m. Vėliau Gelgaudiškio dvaras priklausė ne vienai didikų šeimai, tačiau esminius pakeitimus teritorijoje pradėjo 1797 m. dvarą įsigijęs baronas Teodoras von Koidelis. Jis išardė jau susikūrusius kaimus, teritoriją suskirstė palivarkais, statė gamybinius ir kitos paskirties mūrinius ūkio trobesius. Manoma, kad dvaro rūmai su 300 margų ploto parku, šeimos koplyčia bei kapinėmis buvo pastatyti 1842-1846 m. valdant Gustavui Koideliui. Koidelių šeimai dvaras priklausė iki 1890 m. Paskutiniai dvaro sodybą nuo 1898 m. iki 1919 m. valdė Komarų šeima. Jų valdymo metais buvo atlikta rūmų rekonstrukcija, išplėstas parkas. 1919 m. Medardui Komarui pasitraukus į Lenkiją, Gelgaudiškio dvaras buvo išparceliuotas. Dvaro žemes įsigijo Lietuvos moterų globos komitetas ir čia įkūrė vaikų prieglaudą, kuri veikė iki 1941 m. 1927-1930 m. pastatas dalinai rekonstruotas. Vokietijos okupacijos metais rūmuose buvo įsikūręs štabas, vėliau – karo ligoninė. Po karo iki 1961 m. rūmuose veikė vaikų globos namai, o nuo 1966 m. mokykla – internatas.

Objektas stačiakampio plano, dviejų aukštų su pastoge, dvišlaičio stogo, raudonų keraminių plytų mūro. Fasadai simetriški, ašinės kompozicijos. Kadangi pastato pirminė paskirtis ūkinė (svirnas), jo architektūra lakoniška, puošybos elementų fasaduose nedaug: durų, vartų ir sutrigubintų langelių (triforų) arkinės sąramos, įrėmintos galu įmūrytomis išsikišusiomis plytomis, kurios suteikia papildomą raštą mūro paviršiui.

FIXUS Mobilis specialistai atliko detalią pastato apžūrą ir šiuos prevencinės priežiūros darbus: laikinas pažeistos stogo konstrukcijos parėmimas, supuvusių grebėstų pakeitimas naujais, stogo dangos nesandarumų užtaisymas, kamino ir stogo dangtos jungties apskardinimas, plyšio mūre prie stogo krašto užmūrijimas, plyšių matuoklio įrengimas.

Biliūnų dvaro sodybos rūmai (u. k. KVR 22213) priklauso Biliūnų dvaro sodybos kompleksui (u. k. KVR 1579). Tai nacionalinės reikšmės, paminklo statusą turintis kultūros paveldo objektas. Biliūnų dvarą XVI a. įkūrė garsios Žemaitijos giminės atstovai, Bilevičiai, nuo kurių pavardės ir kilo šios vietovės pavadinimas (iš pradžių ji vadinta Bilevičiais, vėliau, savininkams pasikeitus pavardę, Biliūnais). XIX a. I p. dvaras pagal moterišką liniją atiteko Pilsudskių giminei, tačiau Julijus Pilsudskis už dalyvavimą 1863 m. sukilime buvo ištremtas į Sibirą, o dvaras atiteko caro valdininkui, kuris jį padovanojo Kaminskų šeimai. 1940 m. Kaminskai taip pat buvo ištremti.

XVI – XVII a. Biliūnų rūmų vietoje stovėjo medinis dvarininko namas. Dabartiniai rūmai statyti XVII a. pabaigoje ant išlikusių pirmojo pastato rūsių, o tvarkyti XX a. II p. ir XXI a. pr. Mūriniai rūmai vienaaukščiai, su rizalitais ir mezoninu centrinėje dalyje bei aukštu, mansardiniu, baroko laikotarpiui būdingu stogu. Fasadų architektūrinė išraiška gana kukli, tačiau viduje išlikusi iš dalies anfiladinė plano sistema, salė, paaukštintomis lubomis, baltų koklių krosnys ir ąžuoliniai laiptai, vedantys į mezoniną.

Kelis amžius skaičiuojantis pastatas mena ir visos šalies istorijai reikšmingus bei būdingus įvykius. 1702 m. Biliūnų dvaro rūmuose buvo įsikūręs Švedijos karaliaus Karolio XII štabas. 1812 m. Biliūnuose lankėsi Napoleono armijos maršalas Žakas Aleksandras Makdonaldas. Po Antrojo pasaulinio karo dvare veikė kolūkio administracija. 1950 m. įsteigta ligoninė. 1963 m. rūmai pritaikyti Raseinių veislininkystės stoties reikmėms (projekto autorė S. Barakauskienė, konstruktorius N. Kitkauskas). 1989 m. dvarą atgavo buvusio savininko Jono Kaminsko dukra Bernadeta Elena Kaminskaitė - Žagarnauskienė.

Rūmų interjere vis dar daug kur matomas XX a. II pusės dekoras, tačiau paveldėtojai atgavus pastatą buvo iš dalies atkurta autentiška plano struktūra, pašalinant nevertingas vėlesnes pertvaras. Kiek pakitęs ir pagrindinio fasado vaizdas, išdidintas ir ant kolonų virš terasos įrengtas mezonino balkonas. Nepaisant pokyčių, šie rūmai vertingi savo archaiškumu, LDK dvarų kultūrą atspindinčia architektūra ir iki šių dienų išlaikyta unikalia vietos dvasia arba genius loci.

FIXUS Mobilis specialistai atliko detalią pastato apžiūrą ir šiuos prevencinės priežiūros darbus: vandens nuvedimo sistemos išvalymas, išsinėrusių dalių atsatymas į vietą, trūkstamų elementų įrengimas ir užsandarinimas, stogo dangos užsandarinimas.

Gydytojo Vaclovo Into sodybos namas (Akmenų g. 28, Mosėdis) yra registrinis regioninės reikšmės kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 32866), priklausantis Gydytojo Vaclovo Into sodybos kompleksui. Šis pastatas yra vertingas savo istorinėmis savybėmis.

Namas pastatytas 1957 m., stovi centrinėje sodybos dalyje, šiaurinėje tvenkinių pusėje. Gyvenamasis namas yra kompaktinio stačiakampio plano, vieno aukšto su mansarda, dengtas dvišlaičiu stogu. Pastato fasadai paprasti, neapkrauti dekoratyviais puošybiniais elementais. Balta fasadų dažyto tinko apdaila kontrastuodama su tamsiai ruda langų rėmų spalva išryškina arkinių langų formą bei jų skaidymą.

Šiame name 1957 m. įsikūrė Mosėdžio ligoninėje dirbti paskirtas gydytojas, akmenų kolekcininkas Vaclovas Intas. Ligoninę supo didelis senas ir apleistas sodas, kurį gydytojas pradėjo tvarkyti, kūrė įvairias akmenų kompozicijas ir alpinariumus. Centrinėje dalyje iškasė pora tvenkinių, o patį sodą apsodino įvairiais vietiniais ir iš tolimųjų kraštų atvežtais dekoratyviais želdiniais.

FOXUS Mobilis specialistai atliko detalią pastato apžiūrą ir šiuos prevencinės priežiūros darbus: vandens nuvedimo sistemos išvalymas, užsandarinimas ir trūkstamų elementų įrengimas, nenaudojamos antenos nukėlimas nuo stogo, stogo dangos užsandarinimas.

Biržų pilis (u. k. KVR 10483) yra geriausiai Lietuvoje išlikusi bastioninė tvirtovė su gynybiniais įrenginiais, kuriai suteiktas paminklo statusas. Šis statinys yra vertingas savo archeologinėmis, architektūrinėmis, inžinerinėmis, istorinėmis bei kraštovaizdžio savybėmis. Biržų pilies kompleksą sudaro: rūmai, tiltas, vartų liekanos ir trys gynybiniai statiniai.

Biržai pirmą kartą paminėti XVI a. III dešimtmetyje, kaip nedidelis miestelis su 53 miestelėnų kiemais. Miesto reikšmė išaugo, kai 1586 m. Kristupo Mikalojaus Radvilos Perkūno iniciatyva ir fundacija buvo pradėta statyti bastioninė tvirtovė, kurią supo gynybiniai grioviai ir užtvenktas Širvėnos ežeras, o į pilies teritoriją buvo galima patekti tik rytinėje pusėje esančiu lenktu tiltu. Daugiau nei per penkis šimtmečius pilis patyrė visko: Abiejų tautų Respublikos karas su Švedija, švedų tvanas, Šiaurės karas ir kiti mūšiai labai paveikė pilį. Kelis kartus ji buvo rekonstruota bei tvarkyta, taip pat restauruota, dalis – atstatyta. Biržų pilies rūmai atstatyti 1978-1986 m. pagal architekto E. Purlio projektą.

Rūmai stačiakampio plano, kompaktinio tūrio, dviejų aukštų su rūsiu ir mansarda. Fasadai simetriški, architektūrinę rūmų išraišką paįvairina arkinių angų galerijos šiaurės rytų fasade bei dveji trijų aukštų rizalitai šiaurinėje ir pietinėje pusėse, ant kurių stačiakampės piramidės formos stogų viršūnių įrengti svogūno formos šalmai.

Šiuo metu rūmai yra vienas iš bendruomenės susibūrimo centrų – pastate yra Biržų miesto viešoji biblioteka, įsikūrusi 1988 m. bei krašto muziejus „Sėla“, veikiantis nuo 1989 m.. Šios įstaigos rengia įvairius edukacinius užsiėmimus, renginius ir bendruomenės susibūrimus, o tvirtovės rūmuose įrengta veikianti ekspozicija leidžia pažinti rūmų bei šio krašto istoriją ir etnografiją.

FIXUS Mobilis atliko detalią pastato apžiūrą ir stogo dangos sandarinimo darbus.

Marijampolėje esantis Kvietiškio dvaras turi svarbią reikšmę šio miesto istorijoje. Manoma, kad dvaras šioje vietoje įkurtas XVIII a. pradžioje po 1710 m. maro. Dvaro rūmus ir koplyčią pastačiusi Butlerių giminė netrukus ėmėsi kito sumanymo – Stara Būdos kaimo vietoje įkurti Starapolės miestą. Vėliau Pranciškos Butlerienės pastangomis dvaro teritorijoje įsteigtas marijonų vienuolynas, nuo kurio besikuriantis miestas galiausiai gavo Marijampolės vardą. 1782 m. šios vietos šeimininkai pasikeitė – dvaras, Marijampolė ir visa Prienų seniūnija atiteko Sapiegų giminei, kuri čia šeimininkavo iki 1863 m. sukilimo. Po jo caras dvarą padovanojo vokiečių kilmės grafui Fiodorui Rembertui fon Bergui. XX a. pradžioje čia tarnavo net 406 žmonės, valdos siekė 1386 margus, o arklidėse buvo laikomi 74 arkliai. Pirmojo pasaulinio karo metu dvaras naudotas vokiečių armijos poreikiams tenkinti. 1924 m. žemės reformos metu dvaro žemės išdalintos aplinkiniams kaimams ir žmonėms, po poros metų čia įkurta Žemesnioji žemės ūkio mokykla, kuri, pakeitusi pavadinimą, savo veiklą pratęsė ir po Antrojo pasaulinio karo. Nuo 2001 m. iki šių dienų Kvietiškio dvaro sodybos teritorijoje veikia Marijampolės kolegija.

Šiuo metu Kvietiškio dvaro sodybos kompleksą sudaro net 17 XIX a. II p. – XX a. I p. statinių: dvarininko namas, 3 gyvenamieji namai, 6 ūkiniai pastatai, kluono liekanos, kluonas, sandėlis, rūsys, užtvankos-tilto liekanos, siurblinė, vandentiekio bokštas. Dauguma pastatų sovietmečiu buvo rekonstruoti, užstatant antrą aukštą.

Sodybos komplekso šiaurinėje dalyje stovintis XIX a. vid. statytas sandėlis yra pailgo stačiakampio plano, kompaktinio tūrio, vieno aukšto su pastoge ir rūsiu. Pastatas yra dengtas dvišlaičiu molio čerpių stogu, į jo šlaitus įsikerta vienšlaičiai tūriniai stoglangiai. Pastato sienos – molio plytų mūro, išorėje ir viduje tinkuotos. Santūriems, pastato funkciją atspindintiems fasadams, subtilaus dekoratyvumo suteikia profiliuotas tinkuoto plytų mūro karnizas.

FIXUS Mobilis specialistai atliko detalią pastato apžiūrą ir šiuos prevencinės priežiūros darbus: pažeistos stogo dangos dalyje stogo perdengimas ir grebėstų pakeitimas, pažeistos stogo konstrukcijos sutvirtinimas.

Modernistinis Joniškio liaudies banko pastatas (u.k. KVR 42866) pastatytas 1936 m. pagal architekto V. Peldavičiaus projektą. Liaudies bankas Joniškyje, ekonomiškai gyvybingame tarpukario mieste, pradėjo veikti 1923 m., o 1939 m. jau skaičiavo milijonines apyvartas. Finansiškai stabili įmonė į naują pastatą tuo metu investavo daugiau negu 150 tūkst. litų. Architektūros istoriko Vaido Petrulio teigimu, „statiniui charakteringumo suteikia retas bei prabangus architektūrinis sprendimas – klinkerio plytelių dekoras. Tamsaus pirmo aukšto ir šviesaus antro aukšto kontrastas būdingas modernizmui. Tai kokybiškomis medžiagomis, o ne dekoru grindžiama architektūrinė estetika.“ Pastate buvo įsikūręs Joniškio liaudies bankas, Joniškio žemės ūkio draugija, bendrovės „Šaltinis“ užkandinė ir kt. Šiuo metu pastate veikia Joniškio Jono Avyžiaus viešoji biblioteka, krautuvė.

Pastatas yra dviejų aukštų, planas stačiosios trapecijos formos, su dvišlaičiu stogu. Į antrą aukštą patenkama dviem laiptinėmis. Iki šių dienų neišliko dekoratyvus stogo parapetas, pirmo aukšto langų grotos, panaikinta dalis įėjimų iš gatvės. 2020 metais parengtas vandentiekio ir nuotekų sistemų kapitalinio remonto projektas, kaip užfiksavo FIXUS Mobilis specialistai antrojo vizito metu, buvo įgyvendinamas 2022 metais. Taip pat tuo pačiu metu buvo tvarkoma pastogė, iki FIXUS Mobilis vizito stogas buvo apšiltintas, iš naujo įrengtos stogo konstrukcijos stygos.

Geriausiai šio pastato vertę iliustruoja architektūros istoriko V. Petrulio žodžiai: „Joniškio liaudies banko pastatas – neabejotinai yra vienas iš elegantiškiausių Lietuvos tarpukario modernizmo pavyzdžių. Kartu su šalia tais pačiais metais iškilusia vaistine objektas tapo naujojo Joniškio simboliu, kuris buvo įamžintas ir atvirutėse.“

FIXUS Mobilis atliko detalią pastato apžiūrą ir šiuos prevencinės priežiūros darbus: stogo dangos nuvalymas, vandens nuvedimo sistemos sandarinimas, atšokusio tinko gatvės fasade pritvirtinimas.

Pastatas (Turgaus g. 8, Šilutė) yra valstybės saugomas regioninės reikšmės kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 2310), kuris yra Šilutės miesto istorinės dalies teritorijoje.

XVI a. pradžioje Klaipėdos komtūras suteikė privilegiją Jurgiui Talaičiui šile prie Klaipėdos – Tilžės kelio įsteigti smuklę ir valdyti gretimas aplinkines teritorijas. Šile stovėjusi smuklė buvo praminta Šilokarčema. Šilokarčemos lokacija buvo itin patogi, todėl pritraukdavo pirklių ir lankytojų iš visų aplinkinių regionų, šalia jos jau XVI a. pradėjo vykti turgus. Turgus nuolatos plėtėsi, o tuo pačiu aplink turgavietę pradėjo kilti nauji pastatai, kuriuose kūrėsi amatininkai ir verslininkai. Istoriniai šaltiniai liudija, kad XX a. pradžioje į Šilokarčemos turgų per metus atvykdavo net iki 6 tūkstančių žmonių, 2 tūkstančiai vežimų, atplaukdavo daugiau negu šimtas burlaivių. 1910 m. prie Šilokarčemos buvo prijungtos gretimos Žibų ir Verdainės gyvenvietės, o 1923 m., Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos, visos trys susijungusios gyvenvietės buvo pavadintos Šilutės vardu, kuris buvo parinktas pagal seniausios iš gyvenviečių – Šilokarčemos pavadinimą.

XIX a. pirmoje pusėje pastatytas pastatas yra vienas iš Šilutėje išlikusių istorinių pastatų, formuojančių senosios miesto turgaus aikštės užstatymą. Pastatas yra pamario kraštui būdingos architektūros, vieno aukšto su mansarda, XX a. pradžioje pastatytu vieno aukšto priestatu šiaurės rytų pusėje ir sovietmečio laikotarpio priestatu vakarinėje. Pastatas dengtas dvišlaičiu čerpiniu stogu, kurio forma šiandien yra pakitusi dėl daugybės stoge įkirstų tūrinių stoglangių. XX a. priestatas dengtas asbestcementinio šiferio stogu. Pastatas išsiskiria Lietuvoje retai sutinkama drėbto molio maišyto su šiaudais sienų konstrukcija.

FIXUS Mobilis specialistai atliko detalią pastato apžiūrą ir šiuos prevencinės priežiūros darbus: pažeisto stogo krašto grebėstų pakeitimas naujais ir šios vietos uždengimas čerpėmis, pažeistų pavienių čerpių pakeitimas naujomis visame stogo plote, nenaudojamo elektros kabelio laikiklio demontavimas ir vietos stoge užsandarinimas.

Kurklių vandens malūnas (Stirnų Tako g. 1, Kurklių I k.) yra valstybės saugomas regioninės reikšmės kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 24817), kuris yra svarbus savo architektūrinėmis ir inžinerinėmis savybėmis.

Vandens malūnas ant Virintos upės buvo pastatytas XIX a. viduryje. Pirminis malūno energijos šaltinis buvo vanduo, vėliau – elektra. Bėgant metams malūne taip pat veikė lentpjūvė, vilnų karšykla. Malūnas stačiakampio plano, vieno aukšto su pastoge ir cokoliniu aukštu. Pasato pirmo aukšto sienos – rąstinės, suveržtos vertikaliomis medinėmis sąvaržomis, kampuose suleistos į lygias sąsparas. Fasadai apdailinti vertikaliai sukaltomis lentomis. Inžinerinio statinio architektūrinei išraiškai išskirtinumo suteikia žaismingos trikampės cokolio langelių angos. XIX a. malūninkystės tradicijas liudija statinyje išlikusi gausi autentiška technologinė įranga: girnų stovai, girnų nukėlimo gervė, krupinės mechanizmas, pikliai, elevatorius, turbinos, maišų keltuvai ir vežimėliai ir t. t., o lauke – malūnui tarnavusios užtvankos ir tilto atramų liekanos.

FIXUS Mobilis specialistai atliko detalią pastato apžiūrą ir laikinomis priemonėmis sutvirtino pažeistas medines pastato stogo ir perdangos konstrukcijas.

Namas Traidenio g. 12 (u. k. KVR 31741) Žvėryno mikrorajone į Kultūros vertybių registrą įrašytas 2008 m. Tuo metu teisinė apsauga buvo suteikta didelei daliai gerai išlikusių medinių Žvėryno centrinės dalies namų.

XIX a. pabaigoje XX a. pradžioje formuojant visiškai naują Žvėryno gyvenamąjį rajoną, Traidenio gatvė dar nebuvo nutiesta: tarp dabartinių A. Mickevičiaus ir Pušų gatvių buvo planuojamos dvi eilės pailgų sklypų. Gatvė ir jos užstatymas palaipsniui susiformavo tik tarpukariu, nuo XX a. 3 dešimtmečio. Vienas iš pirmųjų medinių gatvės namų –namas Traidenio g. 12. Jis pastatytas tuščiame sklype, tarpukariu turėjo adresą Litewska 16. Tuometinis namo savininkas ir statytojas – Józef Kopec. Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomoje Vilniaus miesto magistrato technikos skyriaus byloje (LCVA , f. 64, ap. 9, b. 848) 1927 m. namo statybos projektas pasirašytas inžinieriaus H. Jensz (inžinierius, geologijos profesorius), statybos darbų priežiūrą vykdė architektas E. Rouba. Namo statyba pabaigta 1928 m. liepą. Pirminis projektas, matyt, buvo pakoreguotas, nes gatvės fasade vietoje suprojektuoto lango įrengtas įėjimas.

1 aukšto su mezoninu ir pusvalminiu stogu pastatas – tipiškas XX a. pirmosios pusės medinis gyvenamas namas. Pastate suprojektuotas vienas didelis butas su sanitariniu mazgu pirmajame aukšte ir butas mezonine. Pokariu įvyko šiek tiek plano pakitimų, įrengtos dujinio šildymo krosnys, išgriautos senosios. Visgi pastate išsaugota daug autentiškumo – nuo statybos laikų išlikę ne tik tūris ir konstrukcijos, bet ir kai kurie smulkesni charakteringi tarpukariui elementai: mediniai dvigubi langai, langinės ir apvadai, durys, apkalo fragmentai, o interjere – grindų danga.

Pastatas vertintinas kaip puikus, kontekstualus tarpukario Žvėryno medinės gyvenamosios miesto architektūros pavyzdys.

FIXUS Mobilis specialistai atliko detalią pastato apžiūrą ir šiuos prevencinės priežiūros darbus: nenaudojamo oro linijų stovo pašalinimas ir stogo dangos sandarinimas, pažeistos stogo konstrukcijos sutvirtinimas laikinomis priemonėmis, pažeistų nuolajos lentų pakeitimas, vandens nuvedimo sistemos užsandarinimas, laikinas nestabilių vartų sutvirtinimas.

Bikuškio dvaro sodybos kluono liekanos (Utenos raj., Bikuškio k., Dvaro g.) yra regioninio reikšmingumo lygmens registrinis objektas, priklausantis Bikuškio dvaro sodybos kompleksui. Šis kluonas yra svarbus savo architektūrinėmis savybėmis.

Bikuškio dvaras rašytiniuose šaltiniuose yra minimas jau nuo XIV a. vidurio. Vaizdingoje Alaušo ežero pakrantėje esantis kompleksas XVII a. priklausė Radviloms, vėliau atiteko Oginskiams. Manoma, kad dvaro sodyba galėjo būti viena iš nedaugelio jau XVII a. mūriniais statiniais užstatytų rezidencijų. XVIII – XX a. I p. dvarą valdė Prušinskiai, Plevakai bei kitos garsios giminės. 1863 m. sukilimo prieš carinę Rusija metu dvare slėpėsi lietuvių sukilėliai. Po II-ojo Pasaulinio karo dvaro sodyba atiteko Sudeikių kolūkiui, nuo 1974 m. – Utenos statybos trestui. 1976 – 1979 m. Bikuškio dvaro sodyboje įvyko didelės pertvarkos – buvo rekonstruotas dvarininko namas, nugriautos XVII a. siekiančios mūrinių pastatų liekanos, kumetynas bei tvartas, dvaro sodybos teritorijoje pastatyta sovietmečiui būdingos architektūros pastatų. Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę dvaro sodyba buvo privatizuota, pradėti teritorijos prikėlimo naujam gyvenimui darbai, kurie palaipsniui tebevyksta ir šiandien.

Dvaro sodybos kluonas buvo pastatytas XVIII – XIX a., rekonstruotas XX a. I p. Pastatas yra vieno aukšto, kompaktinio tūrio, stačiakampio plano, dengtas dvišlaičiu asbestcementinio šiferio stogu. Kluono stogo konstrukcija – medinė pėdinė su spyrinėmis atramomis, o sienos –lietuviškajam romantizmui būdingo lauko akmenų su skaldos kamša mūro. Sienas pietvakariuose ir pietryčiuose remia išraiškingi masyvūs mūriniai kontraforsai. Nepaisant to, kad didžioji dalis pastato konstrukcijų iki mūsų dienų neišliko, šiandien šis kultūros paveldo objektas yra puikus istorinis šaltinis, dabarties kartoms pasakojantis apie XIX a. dvarų sodybų ūkinių pastatų architektūros ypatumus.

FIXUS Mobilis specialistai atliko detalią pastato apžiūrą ir pastato valdytojui pateikė pastato būklės ataskaitą ir rekomendacijas.